A. Paulauskienė. Mintys tarmių metus pasitinkant (II) (7)

Tarmių žemėlapis | wikipedia.org nuotr.

Sunku versti filosofinius ir eseistinius tekstus, nes jų autoriai dažnai darosi žodžius nebuvėlius arba esamam žodžiui suteikia individualią reikšmę (pvz., yra monografija Niekio filosofija, kur žodžiui niekis suteikta iki tol neturėta reikšmė). Ir taip daro ne tik lietuviai. Tokią kūrybą iš tiesų sunku versti, nes negalima pasinaudoti žodynais. Pasirinkusi grupelę neįprastai pavartotų ir padarytų žodžių iš filosofijos teksto (būtis, buvimas, esatis, esimas, esinys) paprašiau filosofijos profesoriaus, kad apibrėžtų šių žodžių reikšmę. Neįstengė: du pirmieji žodžiai normalūs, tik pavartoti neįprastai, o esatis, esimas ir esinys – kalbos balastas: nėra reikšmės skirtumo tarp būtis ir esatis, esimas ir buvimas, o esinys pagal darybos tipą turėtų reikšti konkretų veiksmo rezultatą (plg. siuvinys, rašinys, krovinys). Bet, kaip iš būsenos gauti rezultatą, tikriausiai nemokėtų paaiškinti ir pats teksto autorius. Be to, kodėl būtent mums turėtų būti lengva versti, kai visiems šis darbas sunkus?

Kirčiavimas taip pat daro lietuvių kalbą išskirtinę, skambančią, ritmingą, labai tinkančią eiliuotam tekstui. Gaila, kad šiuolaikinei poezijai pasidarė nereikalinga kirčiu paremta eilėdara. Rašoma bet kas ir bet kaip, o literatūros kritikai ieško tokios poezijos pirmapradžių šaknų net už kalbos ribų ir randa… Maironio metai! Jo eilėraščius daug kas mokame atmintinai, dainuojame jo eilių žodžiais sukurtas prasmingas dainas. Mūsų, bent jau vyresniųjų, atmintis iki gyvenimo galo išlaikys Baranausko, Mykolaičio-Putino, Nėries, Aisčio, Brazdžionio, Marcinkevičiaus ir daugelio kitų poetų dvasingus ir skambius posmus. O dabar, klausydamasi poezijos pavasario eilių, neįsidėmėjau nė vieno eilėraščio, kurį norėčiau išmokti.

Daug ko galima išmokti: išmokstama egzotiškiausių kalbų, o štai norminio lietuvių kalbos kirčiavimo aiškiai nenorima mokytis, nors pagal vidurinės mokyklos programą privaloma; yra ir retorikos kursas, bet tiek kirčiavimui, tiek retorikai reikia praktikos. Man atrodo, kad dabartinėje mokykloje per mažai mokiniai kalba auditorijai. Užduotys dažniausiai atliekamos raštu, naudojantis įvairiais testais.

Kad jau niekas Lietuvoje nemokėtų taisyklingai kirčiuoti ir gražiai kalbėti, negalima pasakyti. Kirčiuokime taip, kaip žurnalistai, skaitantys žinias per radiją ir televiziją (per visus kanalus). Ir jau būsime šį tą pasiekę. Viena kita klaidelė dėl gimtosios tarmės įtakos – menka bėda. Ypač pavyzdinga LRT televizijos pageidavimų koncertų vedėjos Reginos Jokubauskaitės kalba. Ne tik kirčiavimas ir taisyklinga tartis jos kalbą daro malonią, bet ir kalbėjimo kultūra. Jokubauskaitė banaliausius sveikinamuosius tekstus perskaito taip, kad jie per daug nekliūva klausytojams. Pagaliau galima užsukti ir į TV 3 „Beatos virtuvę“. Taisyklingiausia kalba, o Beata jau seniai gyvena kitos kalbos aplinkoje. Poetas Kazys Bradūnas po daugelio metų sugrįžo į Lietuvą, išlaikęs net savo tarmės melodiją, o ir abu Amerikoje užaugę jo vaikai pavyzdingai kalba lietuviškai. Taigi naudinga pastudijuoti, ko reikia, kad ir emigravęs lietuvis sugebėtų išlaikyti taisyklingą kalbą.

Seime taip pat yra pavyzdingai kalbančių žmonių, ypač šiuo atžvilgiu pažymėtina Česlovo Juršėno kalba. Kodėl tai netampa pavyzdžiu kitiems? Klausydamasi rinkimų agitacijos, baisėjausi kalbos ir debatų kultūra. Kalbėta ir apie švietimo reformą, krepšelius, mokinių maitinimą, pavėžėjimą į mokyklas, bet visai negirdėjau, kad būtų buvę susirūpinta humanitariniais mokslais, tautine mokykla, ugdančia meilę savo žemei ir žmonėms. Be humanitarinės kultūros, doros, patriotizmo ir pasiaukojimo negalima sukurti ir materialinės gerovės, negalima panaikinti gobšumo, korupcijos, narkomanijos, alkoholizmo, prostitucijos ir kitų blogybių.

Lietuvai garbės nedaro ir miestų iškabų, parašytų ir girdimų reklamų kalba. Pavyzdžiui, dažnai reklamuojamas viešbutis Europa royale (nežinau, kodėl ne Karališkoji Europa). Kokia kalba parašyta ir kaip skaityti? Prancūziškai turėtų būti Europe royale, bet nereikėtų tarti e (e muette „nebylė“), angliškai Europe royal. Anglai ir prancūzai taria ne taip, kaip rašo, o lietuviai reklamuoja šį viešbutį skaitydami paraidžiui. Tik-riausiai čia kažin kokia mišrainė (iš lietuvių, prancūzų ir anglų kalbų, nes prie pavadinimo dar yra užrašas hotel), tokia pati mišrainė, kaip ir skelbime Aprangos 2 hand namai vietoj Dėvėti drabužiai (Antakalnio 51). Trakų gatvėje, be iškabos YURGA, galima perskaityti ir daugiau keistų užrašų: Rudens CHAI meniu. Cappuccino tik 4 lt. Išeini iš šios gatvelės į Pylimo gatvę ir sustoji prieš kadaise buvusį gražų kino pastatą. Išterliotas jisai nuo pamatų iki paties stogo, o aukštai ant sienos metalinėmis raidėmis parašytas žodis LIETUVA. Su skaudama širdimi pagalvoji, kodėl niekam tai nekliūva? Juk čia pats miesto centras, šia gatve ir svečių pas mus atvažiuoja! Kodėl net metalo vagims neparūpo šį pavadinimą nudraskyti. O gal iš tikrųjų tokia jau Lietuva, kad ir kalbininkams, ir miesto valdžiai vis tiek, kas, kaip ir kur užrašyta, kas ir kaip balsu skaitoma.

Turėdama galvoje agresyvų ir intensyvų svetimos kalbos ir kultūros veržimąsi į Lietuvą, manyčiau, kad ne tarmes gaivinti dabar svarbiausia, o būtina gelbėti bendrinę valstybinę lietuvių kalbą, kurią dar turime. Liaudies išmintis sako: netekęs galvos, plaukų neapgailestausi.