V.Galindas. Kalbos pamoka su istoriniais intarpais

Atgimimo pradžioje, kai tik tapome laisvi, ėmėme žiūrėti amerikietišką krepšinį, o modernūs sporto komentatoriai vis kalbėjo: „plejofai“, bet vėliau nustojo. Matyt, dėl garso „f“ nebuvimo lietuvių kalboje pavirto į „plejopai“, bet posovietinei žiūrovų ausiai antroji „p“ galėjo virsti garsu „b“, o tai labai nemandagu iš televizoriaus ekranų girdėti naujadarą su rusišku žodžiu. Iš viso tie komentatoriai yra originalūs: kai tik šneka apie amerikietišką krepšinį vis kartoja žodį „nebijai“, tik kažkodėl sukeičia garsus „n“ su „e“, sakydami „enbijai“.

Arba visai neseniai seimūnų kalboje gimęs naujadaras „atkatas“. Visi klauso, jaunimas nesupranta, o kalbininkai tyli, nes užimti kirčiavimo taisymu arba užsieniečių pavardžių ir pavadinimų rašymu originalo raidėmis. Tačiau sovietinio mentaliteto piliečiams šio žodžio prasmė aiški – kažkas atrieda arba nurieda: vienam – atrieda, kitam- nurieda, tai ir sakykime: „atriedis“ arba „nuoriedis“ (kaip nuolydis). Štai visą mėnesį vyko futbolo batalijos, bet mūsų kalbininkai pasirodo dešimtmečius miega, nes vėl girdėjome seniai įkyrėjusį „podkatą“ (net iš Leonido Donskio lūpų). Tai gal sakykime „polindis“, nuo žodžių „palįsti, palenda“, o gal tiktų „poriedis“, nuo – „pariedėti“.

O mūsų jaunimo, modernaus ir laisvo, šneka troleibuse, gatvėje! Girdime vis besikartojantį žodį „bliad“?! Iš kur visa tai?

O buvo taip: senieji baltai, gyvenantys nuo Baltijos iki Maskvos, garbino vyriausiąją deivę Ladą*. Su kardu įvedus stačiatikių krikščionybę, senoji deivė Lada buvo paniekinta, jai buvo suteikta neigiama, bloga prasmė – ji tapo ištvirkusia moterimi arba šiuolaikiškai – prostitute. Suslavėję baltai sakydavo: „Bila Lada, bila Lada“ (buvo Lada), vėliau vienas garsas „la“ išnyko, o liko tik „bliad“ ir taip virto keiksmažodžiu. Tai vyko visiškai pagal rusų kalbos kitimo dėsnius. Net dzūkai išsaugojo keiksmažodį „liadokas“, turbūt vyrai dar ilgai garbino deivę Ladą, nes taip vadino tik vyrus.

Tik staiga, nuo šio keiksmažodžio mus išgelbėjo stebukladarys, atvykęs iš Archangelsko, kurį į valdžią išsirinko lietuviai, beveik visi save kildinantys iš bajorų! Jis pakeitė vadinamą keiksmažodį „bliad“ į „blyn“ ir dabar jau beveik visi kartoja stebukladario iš Archangelsko naujadarą. Bet iš kur visa tai?

O buvo šitaip: Maskvos kunigaikštis Ivanas Rūstusis su kariauna apgaulės būdu buvo įleistas į Naugardą. Tuomet Naugardo respubliką, LDK sąjungininkę, valdė elitas, vadinama „Lietuvių partija“. Tai šis, Rūstusis, elitą išpjovė (Volchovo upė krauju plaukė), o pirklius ir miestelėnus ištrėmė į Archangelską… Tai, ar gi šis Archangelsko stebukladarys nepanašus į senuosius baltus?

Dabar supermodernus jaunimas nusitvėrė laukinių salelių čiabuvių madą – kabinti blizgučius į įvairias kūno vietas, gal tuoj ir blizgančia vinim persivers lūpas – tai vis nepasotinamas egzotikos ilgesys. Tačiau kalbant konceptualiai – išvešėjus žemabambei kultūrai mūsų kalbininkai visiškai pasiliko uodegoje, nes visus kūno vėrinius vadina „auskarais“. Neskurdinkime seniausios kalbos pasaulyje, o vadinkime tiksliais žodžiais: auskaras – tik į ausį, o į nosį – noskaras, į lūpas – lūpkaris, į bambą – bambakaris, į by…į – bybokaris ir t. t.

Štai, mūsų verslininkai kokie modernūs! Dabar priveisė restoranų su lietuvių erotikos deivės Piza** pavadinimu: „Piza jazz  restoranas“, „Pizza italiana“, „Mambo piza“. Na, šokiai mambo, sambo gal ir tinka prie erotikos deivės Piza, ypač prisižiūrėjus Rio de Žaneiro karnavalų, bet Piza ir džiazas be jokių erotiškų patiekalų – abejotina. Dabar modernūs lietuviai, o ypač elitas,  gerbdami Japonijos salą, nekantriai  laukia ir japoniškų patiekalų „Shikotan“ ( lietuviškai – Šikoten ) restorano atidarymo. Tai puiki mūsų senosios kultūros integracija į dabartį, tiesiog – interaktyvūs ir atraktyvūs projektai.

* P. Dundulienė. Pagonybė Lietuvoje: Moteriškosios dievybės: monografija. –V,: Mintis. 1989

** J.Lasickis. Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus. 1969, /paruošė J.Jurginis/

2006 m. liepa 18 d.