Prieš keliolika metų viename istorikų forume buvo skeptiškai pasakyta apie kalbininkų tvirtinimą, jog priešistoriniais laikais dideliuose plotuose į rytus nuo Lietuvos ir Latvijos, taigi visoje dabartinėje Baltarusijoje, yra gyvenę baltų kalbomis šnekantys žmonės; toks tvirtinimas net pavadintas viena iš hipotezių. Nežinau, ar ir dabar dar yra taip manančių istorikų. Jeigu yra, tai jiems turėtų būti gėda dėl savo nemokšiškumo.
Neseniai teko skaityti baltarusių kalba parašytą pagalbinę knygą iš istorijos Baltarusijos vidurinėms mokykloms, pavadintą Гiсторыя Белаpусi са старажытных часау да сярэдзiны XIII ct. (Baltarusijos istorija nuo senųjų laikų iki XIII a. vidurio – aut. vert.). Ji skiriama bendrojo lavinimo mokyklų, kuriose mokoma baltarusių kalba, 6-ajai klasei. Leidinys aprobuotas Baltarusijos Respublikos švietimo ministerijos. Autoriai, redaktoriai ir recenzentai – žymūs mokslininkai, akademikai, profesoriai. Taigi knyga yra oficialus leidinys, kuriuo galima pasikliauti. Išleista Minske 2009 m., tiražas – 29 390 egz. Tai puošni, gausiai spalvotomis nuotraukomis iliustruota knyga, išspausdinta ant labai gero popieriaus.
Šioje knygoje rašoma (ne vieną kartą), kad senovėje dabartinės Baltarusijos teritorijoje gyveno baltų kalbomis šnekėję žmonės. Tuo nė kiek neabejojama. Štai keletas citatų, išverstų į lietuvių kalbą: Senovėje Baltarusijos teritorija buvo apgyvendinta baltų genčių (p. 37), Žalvario epochoje (2-asis tūkstantmetis iki m. e.) baltai užėmė didžiausią teritoriją. Jų sodybos vakaruose siekė beveik iki Oderio upės, rytuose – iki Volgos ir jos intako Kamos aukštupių. Šiaurėje baltai buvo apsigyvenę iki Suomių įlankos ir Ladogos ežero, pietuose – iki Dnepro vidurupio (ten pat). Toliau tekste patikslinama bei papildoma: II–V amž. baltai… buvo apgyvendinę didelę Baltijos pajūrio dalį ir beveik visą dabartinę Baltarusijos teritoriją (p. 38), Tūkstančius metų baltai gyveno Baltarusijos teritorijoje (p. 41), Baltai… iki slavų atėjimo buvo apgyvendinę šiaurinę ir vidurinę Baltarusiją (p. 135).
Apie senovės baltus knygoje kalbama pagarbiai. Esą jie statęsi sutvirtintų gyvenviečių (57), jų tikyba buvusi panaši kaip slavų ir kt. Aptariama baltų tarminė diferenciacija (38–39, pateikiama schema – žemėlapis), vadinamuosius rytinius baltus sudariusios latvių – lietuvių (leto – lietuvių) gentys (39).
Aprašomas slavų atėjimas į baltų žemes: tai, kad m. e. I tūkstantmečio antrojoje pusėje Baltarusijos teritorijoje baltus pakeitė slavai (41), kad slavai pajėgė čia įsitvirtinti tik ankstyvųjų viduramžių pabaigoje (46). Slavai traktuojami kaip kolonistai baltų žemėse (48), ilgainiui sumišę su baltais. Baltų senoji kultūra slavų užimtose žemėse ne išnykusi, bet slavai ją perėmę. Jie išlaikė baltiškus upių ir ežerų pavadinimus (41–42), iš jų darėsi savo gyvenviečių (būsimųjų miestų) vardus. Baltų poveikis slavams nulėmė tas slavų ypatybes, kuriomis jie pasižymi Baltarusijoje (47, 49 ir kt.), neišskiriant ir kalbos (tada visi rytiniai slavai dar kalbėję vienodai).
Lietuvių skaitytoją sudomins pasakojimai apie krikščionybės įtvirtinimą slavų žemėse, labai primenantį vėliau vykusį analogišką procesą Lietuvoje: bažnyčių statymas ten, kur buvo pagoniškos šventyklos, ilgai liaudyje išlikę senieji tikėjimo reliktai ir kt.
Priešingai negu sovietinėje rusų istoriografijoje, čia nevengiama kalbėti apie tą didžiulį indėlį, kurį įnešė į rytinių slavų valstybingumą variagai (vikingai) – Riurikas ir jo palikuonys laikomi skandinavų kilmės valdovais Kijevo Rusioje.
Mokiniams pasiskaityti rekomenduojamos literatūros sąraše nėra pseudomokslinės rašliavos, šiaip jau Baltarusijoje gana populiarios (tokių nesąmonių, kaip tvirtinimas, jog senąją Lietuvos valstybę sukūrę slavai).
Abejonę kelia knygos autorių minimi slavai paskutiniaisiais šimtmečiais prieš Kristų ir pirmaisiais m. e. amžiais, nes rašytiniuose šaltiniuose jie iškyla tik I m. e. šimtmečio antrojoje dalyje, o tai daro mažai tikėtiną senstelėjusį požiūrį apie baltų, slavų ir germanų kalbinę vienybę, kilusią iš indoeuropiečių dialektų, kurios laikosi autoriai.
Visa tai, kas pasakyta apie aptariamąją mokymo priemonę, nėra epizodinis reiškinys šių dienų Baltarusijoje. Tokių minčių galima aptikti ir šiaip baltarusių mokslinėje bei mokslo populiarioje literatūroje. Kaip pavyzdys nurodytina Viktoro Čoropkos (Čerepkos) rusiškai parašyta ir Minske 2010 m. išleista monografija Великий князь Витовт (Didysis kunigaikštis Vytautas), kurioje Vytautas vaizduojamas kaip Lietuvos (ne slavų) valstybės valdovas. Nėra kokių nors pseudomokslinių intarpų. Iškeliami kilnūs Vytauto charakterio bruožai, kaip priešingybė Jogailai, kuris laikomas nedoru žmogumi, net silpnapročiu (!). Vytautas traktuojamas kaip karalius, sukūręs didžiulę imperiją. Pateikiamas jo valstybės žemėlapis, įspūdingi spalvoti Vytauto prie Juodosios jūros, Žalgirio mūšyje, Lucko suvažiavime ir kiti paveikslai.
Reklama
Susiję straipsniai:
- Smolensko archeologas krivičių gentį susiejo su baltais
- Gudijos prezidentas A.Lukašenka mokslininkus ragino ieškoti baltarusių slaviškų šaknų
- Seime įvyks akademiko V.N.Toporovo atminimui skirta konferencija „Baltai ir slavai: dvasinių kultūrų sankirtos“
- A. Butkus. Kuria kalba šnekėsimės, baltai?
- Sukurkime baltų dvasinę Tėvynę
- Trakų pilyje vyks Vytauto Didžiojo mirties metinių minėjimas ir knygos „Didžioji Lietuva“ pristatymas
- Lietuvos istorija pristatoma trijuose Europos miestuose
- Prof. Z.Zinkevičius apie Lietuvos praeities didybę ir sunykimą
- Vilnijos draugija išreiškė susirūpinimą skleidžiamu melu apie jaunimo stovyklą Dieveniškėse
- Babelio bokšte ieškant vietos baltų kalboms (I)
- A. Dzermantas: Gudai – tai slaviškai kalbantys baltai. II
- V.Venckūnas. Praeities dalybos: kaip kuriant Baltarusiją gali pradingti Lietuva
- Baltai, vienykimės! – kviečia Baltų vienybės ugnies sąšauka 2011
- A. Dzermantas: Gudai – tai slaviškai kalbantys baltai (I)
- Z. Zinkevičius. Vilnijos lenkakalbių gyventojų pavardžių kilmė
- Prezidentė pasveikino Pelesos lietuvių mokyklą dvidešimtmečio proga
- Rengiama Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo perspektyvų studija
- J. Trinkūnas. Vasario 25-oji – Pilėnų diena (audio)
- A. Mickūnas, V.Savukynas. Didžiosios Lietuvos projektas
- Laiškai iš praeities: Mindaugą menanti pilis Liubčioje
- A.Butkus, S.M.Lanza. Kaip baltai tampa gotais
- Liaudies kultūros centre vyks susitikimas su gudiško almanacho „Druvis“ leidėjais
- „Slaptuose Gorbačiovo archyvuose“ – niekur nepublikuota informacija apie Lietuvą
- M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje (III)
- V.Turčinavičius. Praeitis atsiveria dabarčiai
- A. Mikus. Baltų vienybė: praeitis ir dabartis
- „Misijos Sibiras” jaunimo žinia – Lietuva gyva
- A. Patackas. Blago-blogis dėsnis
- Č. Iškauskas. Lietuviškasis parlamentarizmas: vizijos ir realybė
- V.Galindas. Kalbos pamoka su istoriniais intarpais
Pagarba pusbroliams gudams, tokia jau ta mūsų buvusi bendra istorija.
Gudai, kaip latviai ir prūsai, yra mūsų broliai, o ne pusbroliai.
Koki jie mums broliai,jeigu baltiškumą pakeitė slavizmu? Vieninteliai mūsų broliai-tik latviai!
Jeigu baltarusiai mums -“broliai”,tai tuomet ir rusai,ukrainiečiai bei sulenkėję lietuviai mums -“broliai”.Tik nelaimė tame,kad kai kurie tie mūsų “broliai” svajoja apie Lietuvos prievartinį prijungimą prie savo valstybinių žemių.
Būtent taip yra, kaip sakote, su gudais (baltarusiais) esame broliai. Suprantama, kad Lietuvos-Baltarusijos brolybė yra peilis po kaklu Lenkijai, siekiančiai abiejų šalių lenkizavimo – Lenkijos tautiškumo skleidimo jose iki visiško jų pačių pasiglemžimo.
Tad pastebėjau, kad kai tik viešai prakalbama apie Lietuvos-Baltarusijos (lietuvių-baltarusių) brolybę, tuoj lietuviškai vardais pasivadinę Lenkijos emisarai ima skleisti gandus apie baltarusių kėslus užgrobti Lietuvą, tiksliau jos dalį su Vilniumi ar kitus mus brolius supriešinančius prasimanymus.
Taigi skirkime šiuo atveju kas yra kas…
Didelis pliusas, kad ten nėra bumblauskizmo.
Baltarusijoje dabar vyksta įvairių ideologinių krypčių, paremtų visų pirma istorija ar “pseudoistorija”, arši kova – ir mums labai svarbu, kuri iš jų nugalės.
Manau,kad baltarusių susitapatinimas su baltais ir juo labiau su lietuviais,Lietuvai nieko gero nežada.Ir čia galioja ta pati logikos taisyklė,kad,jeigu A=B,tai ir B=A.Tiagi,jeigu baltarusiai yra baltai arba lietuviai,tai ir lietuviai yra baltarusiai.Ką toks aiškinimas gali ateityje Lietuvai žadėti,mąstantiems aiškinti nereikia,ypač prisimenant Lietuvos istoriją.
tikrai esi teisus .Jei iš avino galima padaryti dešrą,tai ir dešros pagalba gaunasi kai kūrie avinai.
Manau, kad šiuo atveju teiginys, jeigu A=B, tai B=A, yra nevykęs išvedžiojimas. Čia ne kiekybinių, o kokybinių reiškinių, santykių sritis. Taigi aritmetiniai dėsningumai čia neveikia.
Beje, tokiu logiškai klaidingu išvedžiojimu reiškiama baimė dėl lietuvybės dalyvavimoi istorijos vyksme yra nieko verta. Tai atrodo, kaip tautos senatvinio nepasitikėjimo savo jėgomis požymis. Juk galima galvoti, kad regione yra galimi ne tik slavėjimo, bet ir atbaltėjimo procesai.
Tad, manau, kad lietuvybė (baltai) užsikniaubti, drebinti kinkas ir prieš akivaizdžius gyvybinius iššūkius pasiduoti neturėtų.
Prajuokinai su savo tokiais “sanprotavimais”.Koks čia gali būti “atbaltėjimas”?! Lietuvos lenkai taip pat mėgsta teigti,kad visi jie yra lietuviškos kilmės lenkai (nors,iš tikrųjų tokių lenkų yra labai nedaug),tai,kodėl pagal tavo sanprotavimus nesakyti,kad jie taip pat nori atlietuvėti? Tikriausiai ir pats sutiksi,kad čia yra tik nešvarus lenkų žaidimas,siekiant įsigyti ypatingą lenkų tautinės mažumos statusą ir palaipsniui įgyti autonomiją bei atsiskyrimą nuo Lietuvos.Vis tik naivu galvoti,kad šiais laikais atsirastų tauta,norinti pati ištautėti (ar “atitautėti”).Patikėk,kad po visais staigiais ir neįprastais savo tautos kilmės aiškinimo pokyčiais bei valstybių istorijos sutapatinimais dažniausiai slypi tik imperialistiniai planai.
Pirmiausiai reikėtų kalbėti tiksliau, nesuplakant į viena skirtingų dalykų – vadinamų Lietuvos lenkų ir Lenkijos. Jau vien toks suplakimas yra destrukcija – viena iš svetimai valstybei tarnaujančių pozicijų, konkrečiai šiuo atveju Lenkijai.
Žodžiui “atbaltėti” teikiu pirmenybę, nes “atbaltėjimu” yra laikytinas ir “atgudėjimas”, atitūteišėjimas”, “atjotvingėjimas” ir t.t., žinoma, visą šį procesą tiktų vadinti ir “atitautėjimu”, įsisąmoninus, kad žodį tauta išlaikė kone visi baltai – lietuviai, latviai, prūsai, tikriausiai ir jotvingiai, iš kurių šį žodį perėmė m.e pirmo tūkstantmečio viduryje netgi vengrai (ugrofinai). .
Apskritai iš teksto matosi, kad rašote sutrikęs, mintims trūksta logikos, todėl apskritai neaišku ką norėjote pasakyti, gal papomokslauti.
Visgi, atrodo, jog pačiam yra priimtiniausia, kad Lietuva sėdėtų rankas sudėjus ir lauktų ką čia Lenkija iš jos pasidarys…
Šiuo Mindaugas yra 100 proc.teisus, o aš nesedėsiu rankų sudėjas nes bėgsiu į kioską pirkt šampaninės taurės.
Atbaltėjimas yra panašaus lygio reiškinys, kada, jei į medaus bačką pridėtum šūdo – ar būtų įmanoma vėl tai paversti medum? 🙂
Pažvelkime į Lietuvos Enciklopėdiją (XXIV tomas, USA, South Boston 27, Mass, 1961 m. psl. 170). Prutenis: “Legendinis prūsų krivių krivaitis gyvenęs VI a. po Kr. … Prūsų valdovų- karo vadu, Prutenio patarimu, buvo išrinktas jo jaunesnysis brolis Vaidevutis. Pagal S. Grunau kroniką tai įvyko 521 metais”. Po šio paskirimo Vaidėvutis tapo prūsų Tautos Vyčiumi ir gavo VYTAUTO titulą.
Dabar jau laikas į rankas paimti Augustino Voldemaro 1933 m. išėjusią knygutę prancūzų kalboje “La Lithuanie Et Ses PROBLEMES Tomas I (Lithuanie Et Allemagne) psl. 80, kuriame rašoma, kad “Buvo du broliai Vytautas ir vyriausiasis žynys krivių krivaitis Prutenis…. Krivis sukvietė visus savo sūnėnus ir padalino jiems žemes. Vyriausiasis Vytauto (Vaidevučio) sūnus buvo vardu Litvanas (Litwo) ir jis paveldėjo kraštą esantį tarp Bugo upės, Vyslos intako ir Nemuno. Litvanas tame krašte pastatė miestą, kurį pavadino savo sūnaus Gardino vardu”.
Slavai yra kilę nuo lietuviško žodžio ŠLOVĖ, todėl neniekinkite mūsų protėvių ŠLOVINGOS praeities. Išmesdami iš istorijos slavus, rizikuojate išmesti ir ženklią dalį savo praeities-istorijos.
Vykingai nuo pat gimimo, o pagimdė juos vėl-gi lietuviškas veiksmažodis-VYKTI, buvo vykingais ir vykdavo tiktai jūromis, retkarčiais įplaukdami į stambių upių deldas, ir niekada “neplaukiodavo” sekliomis upėmis, dargi su pervalkomis, kokių buvo apstu Rytų Europoje. Vykingų stmabūs laivai ir jų garbė tai jiems daryti neleido.
Variagus gi pagimdė lietuviškas žodis -vargas-vergas. Šios ne ganties bet šio socialinio žmonių sluoksnio, išplitimas po visą Rytų Europą I-jo amžiaus viduryje, taip pat kaip ir karingųjų slavų, liūdija tiktai tai, kad tuo metu visoje Rytų Europoje lietuvių kalba buvo tarpgentinė, kaip dabar sakoma, tarptautinė kalba.
Diskutuojant šia tema neprošali būtų paskaityti ir Herodoto “Istoriją”, kurioje jis rašo, kad Dniepro aukštupyje (I-jo t.pr.m.e. viduryje) gyveno gerų gentis, kad būtent tame krašte, kuris, anot skitų, buvo dievų kraštas, buvo laidojami skitų kunigaiščiai.
Tad nuo seno Rytų Europos tautos yra tautos-broliai ir jų sena istorija, jų praeitis yra tampriai persipinusi. Tad diskutuokime, tiktai be “staigių judėsių” ir be nesveikų ambicijų. Mes lietuviai savo vertę žinome, tačiau nemenkinkime savo brolių-kaimynų.
Norėčiau patikslinti Roma, kad slavai yra kilę žodžio Слово. Štai kaip šis žodis Слово išskaitomas atmetame galūnę -o-, atitraukiame pirmą raidę -С- liko mums лов ir dabar šį žodelį skaitome iš galo ir turime вол t y jautis. Ką reiškia jautis jo prasmė čia jau kita kalba. lyvis
Skandijų vadai buvę nevienodų polinkių ir skonio broliai. Prutenis mėgęs vandenį ir pieną, o Vaidevutis midų. Besivaišindamas midumi Vaidevutis greitai susigyveno su nugalėtaisiais ulmiganais.
Pietiniai į Ulmiganiją atsikėlusių Skandijų kaimynai buvę mazoviečiai (Mozūrai), gobšūs ir neramus. Iš ulmiganų jie reikalaudavo duoklės. Jeigu duoklė laiku nebūdavo atiduodama, Mozūrai patys ją jėga pasiimdavo.
Esant tokiai nepakenčiamai kaimynystei, Prutenis ir Vaidevutis sušaukė savo išmintingus vyrus ir pasiūlė išsirinkti karalių. Vyrai karaliumi rinkti nutarė Prutenį, pasižadėjusį tarnauti Dievams. Tačiau vietoj savęs Prutenis pasiūlė brolį Vaidevutį, kuris karalium ir buvo paskelbtas.
Po to Vaidevutis savo patarėju ir vyriausių žynių paskyrė Prutenį, kuris gavo krivės
Krivaičio (CRYWO CRYWAITO), vyriausio asmens po Dievo, vardą. Jo įsakymai Įgiję Dievų valios reikšmę. Nors Prutenis ir Vaidevutis kraštą valdė gerai, vis dėlto tarp skandijų , ateivių iš Cimbrijos ir vietinių ulmiganų atsirado nesantaika. Ateiviai, būdami raštingi ir mokėdami geriau kariauti, pradėjo pūstis ir save aukštinti. Iš pradžių dovanomis ir medumi prisiviliodavo ulmiganus statyti namus ir pilis, o paskui išpuikę ėmė juos varu varyti prie darbo, versti savo tarnais ir net mušti. Priešindamiesi tokiam elgesiui, ulmiganai sukilę.
Nuslopinti sukilimą buvo sunku. Vaidevučiui su Pruteniu teko vykti į Honedos pilį, vėliau pavadintą Balgą, ir ten ieškoti taikos, paskelbiant visiems lygybę ir išleidžiant įstatymus.
Tuo pačiu metu buvo nustatyta Dievų garbinimo tvarka ir įkurta Ramovės šventovė.
Nuostatuose sakoma:,,Mes norime, kad be kryvės ir aukštesnių Žinių niekas nesimelstų Dievams. Mūsų vyriausi Dievai yra Perkūnas, Pikuolis (Potolas) ir Patrimpas, nes jie mums yra davę šį kraštą ir dar daug duos.‘‘
Todėl krivė ir jo įpėdinis, kurį Dievas duos ir žyniai išrinks, turįs būti vyriausias krašto valdovas.
Vilmantai: религия – опиум для дураков.
Ar tu save laikai tokiu? 🙂
Jei ne, tai nedurnink ir kitų.
Įrodinėti, ar Dievai esa, ar nesa – yra vienodai kvaila (tataip esa pasamprotavęs, jei neklystu, Šliogeris). Tačiau esminę Dievų sampratą neblogai pateikia
Vladimir Aleksejevic Istarkov knygoje:
“Udar Russkih Bogov”.
———————————–
http://www.e-reading.org.ua/bookreader.php/24512/Istarhov_-_Udar_Russkih_Bogov.html
Kas įsivaizduoja, kad yra dievas, tas, iš esmės, yra su pažeista psichika, nes tokiam egzistuoja ir velniai, ir visa kita pasakų fauna.
P.S. gera nuoroda.
Jos dar neperskaičiau. Labai lėtai skaitosi. Kai perskaitysiu, gal po keleto savaičių, būtų įdomu su Tavimi pasidalinti nuomone ar taip kokiu pastebėjimu prie kokios nors temos.
—
Kalbant apie Dievus:
Yra pomirtinis, vadinkim, baltiškų Dausų (ar panašiai) būties šventumas. Kiek jis atsispindi mūsų baltiškoje šventoje Žemėje, tiek jo ČIA. Jei juo gyvename, tiek jo ir MUMYSE.
Sakyčiau, tokį baltiškų Dievų iš protėvystės palikimą su dideliu dėkingumu telieka pasiimti kaip neapsakomai didžiulę ir atsakingą dovaną, kurią telieka saugoti visą duotą gyvenimą.
Na, kiekvienas apie tai gali pakalbėti savaip, ar pasiremti kilnių žmonių sakymais. Tačiau, kalbėdamas apie kilnius dalykus, savaime netampi kilniu, jei to kilnumo neišgyvenai.
Lyviui. “Slavų grupę (modelį) reikia laikyti kilusią pasekoje Baltų grupės (modelio) pakitimo. Atvirkščias santykis neįmanomas, įmant galvon išnagrinėtus faktus”.( Akademikai V.V.Ivanov i V.N.Toporov “K postanovke voprosa o drevnich otnošenijach baltijskich i slovenskich jazykov”. Moskva, 1958 m.).
Tad nagrinėdamas kalbas, o per jas ir praeitį, nepamiršk – kas iš ko atsirado, kitaip susipainiosi pats ir supainiosi kitus, kaip atsitiko ir su žodžio -slavai- kilme.
Veiksmas su žodžiu Слово galiu pateikti ir daugiau pavyzdžių. Tikiu kad pats jų gali rasti dar daugiau. Todėl šiandien pats ir esi patekęs į akligatvį nerasdamas išeities, belieka remtis autoritetais, kurie taip ir nieko nepasako t y tau neparodo takelio kaip įšeiti iš akligatvio. Siūlau praplėsti pačiam akiratį per žodį Слово, o ne statyti kinų sienos ir likti pasipūtusiam. lyvis
Tikras lietuvis turėtų tiktai džiaugtis, kad mūsų rytų kaimynai patys atiduoda lietuvių kalbai pirmumą.
pagaliau iskraipyta istorija grizta i tiesos kelia, tik slavai ten neuzeje, uzejo tik ortodoksiskoji religija su volgos ir dono tarpupio genciu kalba siek tiek graiku aptasyta
Norint nustatyti savo vidinį tautiškumą reikia plaktuku taukštelėti per pirštą. Taip, kad akys pažaliuotų. Kas prasiverš iš burnos – bus nuoširdus prisipažinimas kokios genties kraujas Tavyje cirkuliuoja. Tiems, kurie moka bent 50 liaudies dainų, 20 šokių, gali pagroti kai kuriais tradiciniais instrumentais šito testo daryti nebūtina. Testas ypač rekomenduojamas tiems, kurie savo unikalumą įkyriai ir provokuojančiai išreiškia demonstruodami svastikas ir jaučia poreikį žygiuoti miestų gatvėmis su vėliavomis rankose. Ta pačia proga leidžiu sau pasakyti, kad vadinami slavais yra irgi nevienodi slavai. Pvz. caro armijos karininkai sveikindavosi fraze “turiu garbės” (t.y nepraradęs “slavos”), tie karininkai prasikaltę arba sulaužę duotą priesaiką tiesiog nusišaudavo. (Dėkui Dievui kad Lietuvos karininkai visi garbingi (?) ir dar niekas nenusišovė). Na, o po to kai rusiškas Tadas Blinda (Leninas)1917 metai įvykdė valstybės perversmą, tuomet slavai buvo priversti išsibėgioti po visą pasaulį ir Rasiją užvaldė proletarai (vergai pažemintieji). Proletarai deklaravo siekius užvaldyti visą pasaulį, tai darė ginklais ir ideologinėmis priemonėmis. Kadangi Lietuvoje naujasis filmas apie proletarą Tadą Blindą pasiekė populiarumo rekordą, galima teigti kad Lietuvoje dominuoja ne sąmoningi ir garbingi piliečiai, bet proletarinės ideologijos suluošintų seksomanų lėbautojų bei riaušininkų kontingentas. Kaip ir pas kaimynus slavais vadinamus. Beje, fejerverkai bei alkoholis taip pat yra proletarų džiaugsmo išraiškos priemonės. Netikit?
Na va,rimti mokslininkai rimtai ir rašo. Bet nesąmonių kūrėjai garsiau rėkia. Beje, ar nepastebite legendų apie Prutenį ir Vaidevutį ir rusiškų apie Riuriką ir Oleg Veščij (Olegas Pranašautojas) panašumų?Kaip ir Prutenis su Vaidevučiu, iš Skandinavijos Atėjo karys Riurikas ir žynys Oleg Veščij ir sukūrė valstybę. Kadangi abu buvo broliai iš rytų Švedijos ROCKE genties,tai ir valstybei davė savo genties vardą. RUSSKIJE pradžioje buvo visi,kurie duoklę mokėjo ROCK-iams. Tarp jų buvo slavai, ugrofinai , na,turbūt, ir rytų baltai.Paskui,kai valstybės centras įsikūrė Kijeve, slavų žemėse,visi jie per kelias kartas perėmė slavų kalbą. Kaip ir patys vikingai. Visi kiti pietų-rytų slavai tuo metu buvo CHAZARSKIJE -duoklę mokėjo chazarams.Tik pamažu vikingų palikuonys išstūmė chazarus.
Kai Normandijos Hercogas užkariavo Britaniją,kartu su juo kariams vadovavo jo brolis Normandijos vyskupas. Trys atvejai,skirtingu laiku,juos skiria šimtmečiai, o vadovaujantys asmenys – broliai karys ir žynys (dvasininkas). Gal čia koks skandinavų paprotys,kurio buvo laikomasi net priėmus krikščionybę?