Č. Iškauskas. Juodasis Lietuvos scenarijus: ko norėtų Bakchas? (21)

Alkas.lt nuotr.

Alkas.lt nuotr.

Galime tikėti, galime ne, bet pasaulyje nuo seno egzistuoja sąmokslo teorijos, juodieji scenarijai, konspirologinės teorijos. Didelis jų meistras yra Rusijos politinis pranašas ir Kremliaus didžiavalstybinės politikos pagrindėjas, vadinamojo Eurazijos judėjimo iniciatorius, palyginti jaunas, šiemet sausį 50-ties sulaukęs Aleksandras Duginas (Alexandar Dugin), 2001 m. be kitų knygų Belgrade išleidęs vadovėlį „Konspirologija“.

Bet mes ne apie jį ir ne apie jo Lietuvai siunčiamas viliones šlietis į įvairias slaviškas struktūras. Mes turime savo šios srities korifėjus.

Lietuvoje siaučia Bakchas (graikų mitologijoje Dionizas) – vynuogių, vyndarystės, ekstazės dievas. Pasak interneto enciklopedijos, jis siejamas su laisvumu, vyno sukeliama teigiama socialine įtaka, linksmumu, o jo kulto šventės vadinamos bakchanalijomis (dar linksmiau būtų, jei šį terminą išskaidytume: „bakch-analinės šventės“). Taip pat jis vaizduojamas kaip civilizacijos sergėtojas, įstatymų leidėjas, taikos mylėtojas. Kaip manote, kas šių dienų politinėje Lietuvos padangėje atitinka šį mitologinį personažą? Atsakymą paliksiu kiekvienam.

Ir vėl – visos tautos sesės…

Taigi, lietuviškasis Bakchas ir jo kompanija su dažniausiai iš svetur pasitelkiamų juodųjų technologijų meistrų pagalba kuria juodąjį Lietuvos scenarijų. Galbūt spalvas kiek sutirštinsime, tačiau jo kraštutinis variantas galėtų būti kad ir toks: daugumą laimėjus politinėms jėgoms, save vadinančioms kairiojo centro, pragmatiniai santykiai su kaimynais pakrypsta į kažkada praktikuotos draugystės ir savitarpio pagalbos pusę. Tokiu atveju Rusijos „Gazpromas“ Lietuvai kaip ir Baltarusijai taiko dujų nuolaidas, bet Vilnius už tai turi mokėti ekonominę ir politinę kainą – įsileisti kaimyninės šalies kapitalo įmones į strateginius, ypač energetikos objektus, o po to – ir į valdymo organus. Lietuvos įsipareigojimai ES ir NATO tampa formalūs, juo labiau, kad Briuselis nėra aktyvus, ginant Baltijos šalių energetinius interesus. Gali būti, kad vėl atsukami nuo 2006-ųjų liepos užrūdiję „Družbos“ kraneliai tekėti naftai į Mažeikių naftos perdirbimo įmonę, kurios valdymą draugišku susitarimu Maskva perima iš Varšuvos.

Santykiai su Baltarusija vystomi taip pat pragmatizmo pagrindu, todėl, Vilniui atsisakius statyti savo branduolinę jėgainę, elektros energiją gana pigiai perkame iš Astravo AE, o kiek trūksta – iš Baltijos jėgainės Kaliningrado srityje, bet vėlgi vienaip ar kitaip iš vieno tiekėjo. Elektros tiltas tarp Skandinavijos šalių ir Lenkijos per Baltijos šalis vos vegetuoja…

Lietuvos Prezidentas (-ė) akcentuoja gerus santykius su A.Lukašenka, ir draugiški darbo vizitai, paįvairinti maloniomis šypsenomis, glėbesčiavimusi ir puokštėmis kvepiančių gėlių, padažnėja. Lietuva nepritaria ES sankcijomis A.Lukašenkos režimui, o Minskas išplečia krovos darbus per Klaipėdos jūrų uostą. Jokie švediškų meškučių skrydžiai per Lietuvos oro erdvę į Baltarusiją neįmanomi…

Siena su Latvija tampa ypatingo režimo ruožu, nes santykiai su Ryga tampa įtempti, kai Lietuva atsisakė statyti savo VAE, stringa rezervinio suskystintų dujų terminalo statyba, ir Ryga tampa „pakabinta“ energetinės priklausomybės požiūriu. Atsiranda dar A.M. Brazausko laikais buvusi įtampa dėl mažyčio ginčytino naftos telkinio Baltijos jūroje (latviai „braliukams“ vis primena jo 1995 05 20 pasirašytą ir Lietuvai nenaudingą Maišiagalos memorandumą, netiesiogiai atšauktą 1996 11 13)…

Žada valstybę valstybėje?

Bet įdomiausiai klostosi santykiai su Lenkija – šia nuo neatmenamų laikų karalių valstybe, dabar vadinama strategine partnere. Niekas iš lietuvio atminties neištrins nei istorijos vadovėliuose užfiksuotos lenkų patvaldystės Abiejų Tautų Respublikos (ATR) unijoje, kurioje Lietuvai buvo skirtas klapčiuko vaidmuo, nei 1920-ųjų klastos, kai tuometinis Lenkijos lyderis Juzefas Pilsudskis (Józef Piłsudski) nudavė, jog nieko nežino apie generolo Liucijano Želigovskio (Lucjan Żeligowski) agresiją prieš Vilnių, nei 1990-1991-ųjų Vilniaus krašto lenkų autonomininkų ketinimų suskaldyti Lietuvą ir dar kartą atkurti nelygiateisę ATR. Ir jau visai gyva atmintis apie dabartinius laikus, kai po Lietuvai draugiško Lecho Kačynskio (Lech Kaczynski) žūties Smolensko tragedijoje (kalbama, kad kai kas Rusijoje ir Varšuvoje buvo suinteresuotas lenkų elito mirtimi) Lenkijoje sustiprėjo šliaužiančios ekspansinės tendencijos.

Vargu, ar ši sąvoka „šliaužianti ekspansija“ taikliai apibūdina dabartinius Lietuvos ir Lenkijos santykius, kurie jau keletą metų nepajuda iš mirties taško. O žinomas istorikas Algimantas Liekis retorišku klausimu pavadintame straipsnyje „Ar reikia lietuviui bijoti LLRA ir jos lyderių Lietuvos Seime?“ nebe dozės sarkazmo rašo apie šiuolaikinį Trojos (pakeisk – Varšuvos) arklį Lietuvos parlamente, kuris jei ir ne išgąsdino patriotiškai nusiteikusius lietuvius, tai bent sukėlė nerimo. Nebe reikalo Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) savo interneto svetainėje džiūgauja: „Lietuva tai vienintelė valstybė, kurioje lenkai (išskyrus Lenkiją) realiai įtakoja valdžią. LLRA turi savo atstovus Seime ir Europos parlamente (susimąstykite, ne Lietuvos, bet LLRA – A.Liekio pastaba). Taip pat nemažai LLRA atstovų yra valdybose ar koalicijose savivaldybėse. Valdemaro Tomaševskio vadovaujama LLRA pasiekė persilaužimą Lietuvos politikoje…“

Keista, pastebi istorikas: šios tautinės mažumos atstovai į Seimą išrinkti net aštuoni, o lietuvių tautininkų, susijungusių į keturių partijų koaliciją „Už Lietuvą Lietuvoje“ – ne kvapo. Kaipgi nepavadinsi lietuvių vieno valstybės veikėjo žodžiais – veršių tauta. Antai ir dabar, kai aplink naują valdančiąją daugumą sklinda skandalų ir kaltinimų baudžiamosiose bylose ratilai, apie pusė tautiečių labai patenkinti išrinktuoju parlamentu…

Žinoma, bijoti šios į valdžią agresyviai besiveržiančios mažumos ir jų smogiamojo elito LLRA būtų žema. Lietuviai, pakančiai savo žemėse sugyvenę su daugelio tautų atstovais, kol kas išsaugoja savo patriotines vertybes, savastį, toleranciją. Bet nerimas dėl to neišsenka.

Grįžkime prie juodojo scenarijaus.

Kiek turime geros valios?

Jau nuo pat nepriklausomybės atkūrimo pradžios kalbama, kad Varšuva Vilniaus krašto lenkams skiria milžiniškus pinigus, kad šie supirkinėtų nekilnojamąjį turtą ir žemę, kurią susidarius galimybei perduotų Lenkijos piliečiams. Ne paslaptis, kad šitaip mėginama sukurti stiprią materialinę bazė tiems lenkų radikalams, kurie gviešiasi į svetimą gerą ir niekaip negali užmiršti 1920-ųjų metų pergalingų žygių į Lietuvą. Kaip čia neprisiminsi stratego, istoriko ir filosofo generolo J.Pilsudskio (taip garbinamo Lenkijoje ir tebeliaupsinamo Lietuvoje) atvirų pažadų atkurti ATR III-ojo jos padalijimo 1795 m. ribose…

Turto gražinimas žydams – būdingas precedentas. Kaip prieš kelerius metus rašė Sarmatija.lt straipsnyje taip pat retoriniu klausiamuoju pavadinimu „Kam atiteks 500 mln. Lt vertės turtas: Lietuvos žydams litvakams ar žydų aferistams?“, „niekas tiksliai nežino, kokį turtą Lietuvoje iki 1940 metų valdė žydai. Teisingumo ministerijos duomenimis, vien kompensacijoms už negrąžintus natūra pastatus gali prireikti ne mažiau kaip 170 mln. litų. Kiek verti yra pastatai, kuriuos teks grąžinti, apskritai sunku pasakyti. Iš pradžių Lietuvos žydų bendruomenė valstybei buvo pateikusi pretenzijas į 1600 objektų. Peržiūrėjus archyvinius dokumentus, objektų sąrašas kas kartą vis trumpėjo. Jame šiuo metu yra 139 objektai, esantys daugiausia Kauno ir Vilniaus senamiesčiuose. Išankstiniais apskaičiavimais, pastatų vertė gali siekti ne mažiau kaip 500 mln. litų. Būtent į šį turtą kol kas pretenduoja žydai arba jų įsteigtas „Lietuvos žydų paveldo fondas“.

Taip portalas citavo laikraštį „Kauno diena“ 2009-ųjų birželį, o nuo to laiko nemažai vandens nutekėjo. Lietuvos Seime 2011 m. birželio mėn. 21 d. buvo priimtas svarbus dokumentas gražiu pavadinimu „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymas“ (trumpiau – Geros valios įstatymas). Šį pavasarį portale Alkas.lt buvo paskelbtas žydų religinės bendruomenės vadovo Maušos Bairako straipsnis vėlgi klausiamuoju pavadinimu „Gera valia ar gera afera?“. Jame teigiama, kad įstatymas tik supriešino bendruomenes, o realios naudos nedavė ir socialinio teisingumo neatkūrė.

Nesiimu analizuoti šio dokumento privalumų, bet pastebiu analogiją: Lietuvos lenkai dės visas pastangas, kad toks Geros valios įstatymas būtų priimtas ir jų tautinės mažumos atžvilgiu. Juk tiek dar turto, kurį esą turėjo Vilniaus krašto lenkai, neatiduota…

Ar yra pagrindo baimei?

O jeigu taip, tai – apetitas kyla bevalgant. Patekę į įstatymų leidimo instituciją ir vykdomąją valdžią, jų politikai eis toliau: pakeis Švietimo įstatymą, asmenvardžių ir vietovių rašymo principus, revizuos pagrindinės valstybinės kalbos esmę, kovos dėl privilegijų vietiniams lenkams, o Vilnija gali būti įteisinta kaip valstybė valstybėje (prisimename 1920 10 09 įkurtą marionetinę Vidurio Lietuvos valstybę – Litwa Środkowa, kuri 1922 03 24 buvo prijungta prie Lenkijos). Iš ten netoli ir ATR.

Ar tai iš fantastikos srities? Toli gražu. Kaip rašo istorikas A.Liekis, savo priešrinkiminėse kalbose LLRA vadas V.Tomaševskis partijos interneto svetainėje krašto žmonėms žadėjo: „Artimiausiu laiku dviejų ar trijų kalbų vartojimas atskirose vietovėse taps norma…“ Žadėjo, nors Lietuvos Konstitucijoje ir pabrėžta, kad Lietuvoje valstybinė kalba yra tik lietuvių.

LLRA interneto puslapiuose rašoma ir kaip lenkų „tautinės mažumos“ atstovas ir Seimo narys, Šalčininkų LLRA skyriaus pirmininkas Leonardas Talmantas lenkų konferencijoje gyręsis: „…Mūsų, Šalčininkų rajonas, savivaldybė pelnė net Europos komisijos diplomą už ryšių ir kontaktų su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis vystymą …“. Bet juk tarpvalstybinius ryšius gal užmegzti tik valstybių vyriausybės, stebisi protu nesuvokiamais teiginiais istorikas. „O gal Šalčininkų-Vilniaus rajonai valdomi lenkų vadų yra jau atskiros valstybės? Patirtį turi. Dar 1989-1991 m. tų rajonų viršininkai – lenkai komunistai, mėgino užgrobti šį kraštą lietuvių kovų dėl Kovo 11-osios Akto – Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo metu, jie slaptai derėjosi su Lenkijos, Rusijos ir Baltarusijos komisarais dėl autonomijos, o jei jie tam nepritartų, tai bent prijungtų prie tuo metu dar gyvavusios SSRS, t.y. prie sovietinės Baltarusijos…“

Dar kartą savęs paklauskime: ar yra pagrindo baimei? Žinoma, tautos valia negali būti grindžiama nuolankumu ir baime. Tai pražūtinga. Taip įgyvendinami juodieji scenarijai.

O šias pastabas vėl norėčiau baigti istoriko A.Liekio straipsnio pastraipa. „Kol kas dar nėra sudaryta dokumentų, kas iš to krašto šiandieninių lenkų ar tokiais save laikančių yra okupantai-kolonizatoriai ar jų palikuonys, o tuo pačiu ar turi teisę gauti žemės ir pan., – rašo jis, – tačiau, kaip matyti iš istorinių archyvų duomenų, priešingai negu įsivaizduoja kai kurie Rytų Lietuvos lenkų ar sulenkėjusiųjų vadai, jų šaknys net Vilniaus krašte labai seklios – kol kas nepasisekė rasti tokio, kurios nueitų giliau XVI a. pabaigos, giliau pražūtingosios Lietuvos valstybei Liublino unijos pasirašymo (1569 m.). Ir tarp Vilniaus magistrato archyvų pirmuosius lenkiškus dokumentus tik iš to amžiaus aptinkame. Kur kas gilesnes šaknis Lietuvoje galima rasti turint rusus, žydus ir vokiečius. Taigi, ponai lenkų vadai, nori ar nenori, bet turės susitaikyti su tuo, kad jų tikroji istorinė Tėvynė yra Lenkijoje, kažkur už Vyslos į pietus, ar kitur, tik ne lietuvių etninėse žemėse. O jei Lietuvoje netapo piliečiais, jei nenori tokiais būti ir dirbti vardan nepriklausomos Lietuvos – tegu važiuoja į savo Tėvynę, arba būna Lietuvoje svečiais“.
Lojaliais nepriklausomai valstybei svečiais.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *