Sovijus | ldkistorija.lt pieš.
Recenzija Artūro Dubonio straipsniui „Ar Sovijaus mitas – senovės lietuvių religijos ištakos?“ (www.ldkistorija.lt)
Tai, kas parašyta Artūro Dubonio straipsnyje „Ar Sovijaus mitas – senovės lietuvių religijos ištakos?“, yra paprasčiausiai netiesa. Jei Dubonis atidžiau įsiskaitytų į Iljos Lemeškino neseniai atliktą fundamentalų tekstologinį 4 išlikusių šio Malalos kronikos tekstų nuorašų tyrimą, kurį nurodo prie literatūros (jame pateikiami ir naujas pažodinis bei literatūrinis Sovijaus mito vertimai), jis pamatytų, kad Lemeškinas netgi daro prielaidą šio sen. rusų kalba parašyto teksto autorių buvus lietuvį… Be to, kai kurie tekste pateikiami mitiniai duomenys patikimai patvirtinami kitų nepriklausomų šaltinių. Netiesa ir griežtas Dubonio teiginys, esą patį Sovijaus vardą, „tikrinį daiktavardį, taip pat sukūrė rusų knygius, iš Amartolo kronikosklaidingai perrašęs ar savaip supratęs bendrinį, reiškiantį nelabąjį, velnią biesą“. Šis teiginys remiasi tik Iljos Lemeškino prielaida, beje, labai atsargia. O toji prielaida kyla iš frazės Sovij be čelovek „Sovijus buvo žmogus“ pirmųjų dviejų žodžių sukeitimo vietomis, gaunant frazę be Sovij čelovek, kuri, sujungus pirmuosius žožius į vieną, pavirsta besovij čelovek „bieso (velniškas) žmogus“. Daugiau apie tai ir apie tokios argumentacijos svirumą žr. ČIA.
O jei taip, tai klausimas visai kitas: kodėl profesionalus istorikas, beje, parašęs labai įdomią (nors ir kiek suveltą) knygą apie leičių institutą senojoje Lietuvoje, įsitveria tokios labai svirios, esmiškai lengvabūdiškos prielaidos kaip galutinės tiesos ir dargi pateikia ją apibendrintą suvis kategorišku jau savo paties sakiniu. Tikrasis klausimas čia yra ne apie Sovijų, o apie Dubonį: kodėl istorikas taip nori, kad Sovijaus mitas būtų fikcija? Galėčiau dėl to pasamprotauti apie perdėm liguistą konjunktūrą, pastaraisiais metais įsigalėjusią tarp mūsų istorikų, apie visišką nesiskaitymą su pastarųjų poros amžių pasaulinės kultūrinės antropologijos bei religijotyros tyrimais (ar jų neišmanymą) ir t.t., bet tuo užsiimti tiesiog nuobodu ir, regis, beprasmiška.
Pasakysiu tik, kad rimtas tyrinėtojas nebegali tikėti ir remtis šiuolaikiniais lietuvių istorikais, nes jie nebėra nešališki ir atviri tiesai, o tai reiškia – jie nebėra profesionalūs. Dažnu atveju tai tiesiog dvasios vargšai, apsėsti nevisavertiškumo ir mėginantys kompensuoti jį tautiniu mazochizmu, visur kur ieškodami savo tautos menkumo įrodymų ir stengdamiesi žūtbūt „sugriauti“ bet kokius jos dvasinės kultūros „mitus“. Tačiau tikrojo menkumo reikia ieškoti ne Lietuvos istorijoje, o daug arčiau – veidrodyje. Jei tik ten po tokio susinaikinimo dar kažkas gali matytis.
Su gilia atjauta ir apmaudu
Dainius Razauskas
Parašykite komentarą