Ketvirtajame 2026 m. „Gimtosios kalbos“ numeryje L. Balodė aiškina žmonių ir augalų vardų (antroponimų ir fitonimų) sąsajas latvių kalboje; K. Župerka parodo, kad šalia plačiai komentuojamo naujadaro žmoga gyvuoja ir žmogas; V. Sidaravičienė pasakoja apie varžytuvių „Mūsų kalbinis kultūrinis kraštovaizdis“ nugalėtojų darbus; G. Lučinskas pristato knygą apie Merkinės krašto švietėją kun. Juozą Bakšį (1884–1925).
Turinys
Laimutė Balode. Apie antroponimų ir fitonimų ryšį latvių kalboje ….. 3
Straipsnyje pasakojama apie žmonių ir augalų vardų (antroponimų ir fitonimų) sąsajas latvių kalboje. Ryšį tarp fitonimų ir antroponimų atskleidžia du priešingi procesai.
Pirmasis – onimizacija, kai bendriniai žodžiai (ypač augalijos semantikos) tampa tikriniais žodžiais. Antrasis – apeliatyvacija, t. y. procesas, kai asmenvardžiai virsta bendriniais žodžiais, augalų pavadinimais; šio proceso rezultatas – nauji žodžiai – onomastikoje dar vadinami eponimais.
Onimizacijos pavyzdžiai
Tai asmenvardžiai, kurių etimonas yra gėlės, medžio ar kito augalo pavadinimas. Pastaraisiais dešimtmečiais tokios semantikos naujadarų ypač gausėja.
Greta jau seniai įsišaknijusių vardų, įtrauktų į Latvijos tradicinių vardadienių kalendorių, atsiranda, pavyzdžiui, Dālija „jurginas“, Lilija „lelija“, Madara „lipikas“, Gundega „vėdrynas“, Vijolīte „našlaitė“. Gamtinės semantikos asmenvardžiai populiarėja ir tarp pastarųjų metų naujagimių vardų.
Priešingas procesas – apeliatyvacija
Ypač ryškiai atsispindi fitonimų daryboje. Nemaža dalis augalų pavadinimų latvių kalboje yra eponimai, padaryti iš asmenvardžių, neretai siejami su vardadienių papročiu ir augalų žydėjimo laiku, pavyzdžiui: mārtiņrozes (lot. Chrysanthemum, liet. chrizantema) < Mārtiņš; miķelītes (lot. Aster, liet. astras) < Miķelis ir kt.
Latvių rinkėjų kuriamų naujų rūšių ir veislių pavadinimai neretai daromi iš asmenvardžių – pačių rinkėjų, jų šeimos narių, dažniausiai dukterų, žmonų, ar kitų asmenų, kurių garbei augalas pavadinamas.
Pavyzdžiui, 2006 m. prezidentės Vairos Vykės-Freibergos (Vīķe-Freiberga) garbei nauja tulpių veislė pavadinta vardu ‘Vaira’. Ypač daug Latvijoje asmenvardžiais pavadintų rododendrų veislių.
Kazimieras Župerka. Žmoga ir žmogas (apie šių žodžių radimąsi ir vartojimą) ….. 9
Maždaug prieš porą dešimtmečių atsirado naujadaras žmoga. Visuomenė dėl jo ypač sujudo, kai 2020 m. pradžioje buvo paskelbtos „Vilniaus universiteto lyčiai jautrios kalbos gairės“. Įdomu, kad vartosenoje galima aptikti ir formą žmogas.
Žmoga yra įtraukta į Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyną, o žmogo jame kol kas nėra. Duomenyne pateikiamos dvi žmogos reikšmės: „feministinis moters, kaip žmogiškos būtybės, pavadinimas; abiem lytims tinkantis asmens pavadinimas“.
Antrąja reikšme žmogą linkstama vartoti menkinamai, ironiškai, pajuokiamai, tad ilgainiui šalia reikšmės apibrėžties gali atsirasti atitinkama stilistinė pažyma.
Formos žmogas pavyzdžių mažoka (kiek dažnesnė daugiskaita žmogai), bent kiek tiksliau apibrėžti žodžio reikšmės ir jos atspalvių kol kas neįmanoma. Kaip ir įprasta individualiesiems (autoriniams, okazionaliems, stilistiniams) naujadarams, šis žodis pavartojamas kontekstine, atvejo reikšme.
Mums rašo
Gintaras Lučinskas. Knyga švietėjo, šaulio, kunigo Juozo Bakšio atminimui ….. 13
Knygos „Žuvęs už Lietuvą. Kunigas dr. Juozas Bakšys (1884–1925)“ (2025) autorius pasakoja apie kunigo, švietėjo, ypač nusipelniusio Merkinės kraštui, Juozo Bakšio gyvenimą ir veiklą, rašo apie knygos šaltinius, rengimo principus ir netikėtas progas papildyti rengiamą knygą.
Mokytojo užrašai
Veslava Sidaravičienė. Ryšys tarp kalbos, vietos ir jaunosios kartos: varžytuvių „Mūsų kalbinis kultūrinis kraštovaizdis“ laureatai ….. 17
Penktą kartą surengtų varžytuvių „Mūsų kalbinis kultūrinis kraštovaizdis“ rengėjai sulaukė daugiau kaip 200 mokinių darbų.
Varžytuvėse, kurias rengia LKI, LLTI, VLKK, LKD ir ŠMSM, tikslai – stiprinti Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų mokinių kalbinę ir kultūrinę savimonę, ugdyti jų asmeninį ryšį su lietuvių kalba, tyrinėti gyvenamosios aplinkos kalbinį kultūrinį kraštovaizdį – vietovardžius, gatvių pavadinimus, viešąsias iškabas, įstaigų pavadinimus, atminties ženklus, paminklus ir atminimo lentas.
Kaip ir kasmet, dalyvių darbai buvo skirtingi ir turiniu, ir forma – atsiųsta esė, filmų, interviu, komiksų, nuotraukų, piešinių, rašinių, tiriamųjų darbų, vaizdo įrašų ir kitokios formos darbų.
Kronika ….. 24
Balandžio numerio kronikoje – du skyreliai: „Personalijos“ ir „Lietuvių kalbos draugijoje“. Šiame skyrelyje pasakojama apie kovo 27 d. Panevėžyje ir Panevėžio rajone surengtą Juozo Balčikonio dieną.
Teisės aktai
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimas Nr. N-1 ….. 32
VLKK nutarimas dėl Pusiaujo Gvinėjos Respublikos pakeistos sostinės pavadinimo.
Naujas leidinys
Rasuolė Vladarskienė „Kazio Ulvydo kalbos valandėlės (1960–1964)“ (I dalis; LKI), plačiau žr. čia.
Pastaba. Žurnalo viršelyje – Lidijos Meškaitytės miniatiūra iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinio.
Parengė vyr. redaktorė Rita Urnėžiūtė
Žurnalas „Gimtoji kalba“ eina nuo 1933 m.
Nuo 2023 m. jį leidžia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.
VLKK remia teminius žurnalo puslapius.
Ar panašias į Kazio Ulvydo ,,Kalbos valandėlė” ladeles LRT programoje kalbininkams nederėtų turėti ir dabar. Antai, dėl poligono įrengimo dabar per LRT labai dažnai skamba Kapčiamiesčio pavadinimas. Dzūkai lietuviškai kirčiuoja jo antrąjį skiemenį, o LRT redaktoriams, Prezidento, Vyriausybės vyrams, turbūt, labiau prie širdies yra iš lenkuojančių (Pilsudskio) valdžių laikų girdėtas skambesys, kirčiuojant pirmąjį jo skiemenį.
Toks neįprastas skambesys pavadnimo skambesys per LRT dzūkams rėžia ausį, kelia svetimumo jausmą. Tai tęsiasi jau gal metus, tačiau kalbininkų balso nesigirdi. Tad, ar nederėtų kalbininkams pasirūpinti galimybe LRT programose tęsti Kazio Ulvydo ,,Kalbos valandėlės” tradiciją.
Valdininkams kalbos inspektoriai nuleidžia kirčiuotą tekstą. Tad klauskim Valotkos kodėl jis leidžia niokoti mūsų vietovardžius.
Kodėl taip užsikabinta už to Kapčiamiesčio? Juk yra daug kitų darkomų pavadinimų- štai Biržų rajone yra Melaišiai, Grundeliškis, Molėtų rajone- Alunta, bet viešoje erdvėje šios vietovės vadinamos Mieleišiais, Grandeliškiu, Alanta.
>>Todėl, kad dabar tai yra dažniausiai vartojamas vietovardis .
Made in Vilnius
2025 m. sausio 27 d. 15:05″..Šiandien Regionų administracinis teismas Vilniaus rūmuose priėmė sprendimą administracinėje byloje, kurioje Valstybinė kalbos inspekcija (VKI) siekė panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos nutarimą dėl dvikalbių užrašų Ažulaukės ir Bieliškių kaimuose, Vilniaus rajone. Teismas nusprendė, jog administracinių ginčų komisijos sprendimas paliekamas galioti, taip užtikrindamas, kad dekoratyvinės lentelės su vietovių pavadinimais lietuvių ir lenkų kalbomis lieka savo vietose…„Ši pergalė yra labai svarbi ne tik Vilniaus rajono gausiai lenkų tautinei mažumai, bet ir visoms Lietuvos tautinėms mažumoms. Teismas aiškiai nurodė, kad VKI nepateikė pagrįstų argumentų, kodėl šios lentelės turėtų būti pašalintos. Nors inspekcija turi teisę sprendimą apskųsti, mes esame įsitikinę, jog teisingumas yra mūsų pusėje“, – sakė R. Duchnevič…”
madeinvilnius.lt/naujienos/rajonas/teismas-atmete-valstybines-lietuviu-kalbos-inspekcijos-skunda-azulaukes-ir-bieliskiu-dvikalbes-lenteles-issaugotos/
Labai gaila.
Vietos žmonių Kapčiamiesčio pavadinimo kirčiavimas atitinka bendrinės kalbos kirčiavimo taisykles. Tokiu atveju jokio tarminio netaisyklingumo pagal bendrinę kalbą Kapčamiesčio atveju nėra. Pavadinimą iškraipo poligono steigėjai neteisngai jį kirčiuodami. Tik tai ir yra visa bėda.
Šiaip tai tarminų pavadinimų skambėjimo ištaisymas į bendrinę kalbą nėra laikomas jų darkymu. Yra priimta, kad akivaizdžiai tarmiški pavadinimai Lietuvoje yra taisomį į bendrinę kalbą. Taigi nurodytų tarmių pavadinimų ištaisymas į bendrinę kalbą nėra joks jų sudarkymas. Dėl šos tvarkos keitimo būtų ilga kalba. Visų pirma šiuo atveju būtina įrodyti, kad tų pavadinimų skambėjimas nėra tarmiškas. Tai akivaizdžiai kitas atskiras klausimas.
Todėl šiuo atveju nėra ,,taip užsikabinta” vien tik dėl Kapčiamiesčio pavadinimo iškraipymo. Be to, jo aktualumas yra ir dėl to, kad tuo vardu atsirado ir karino poligono pavadinimas. Taigi būtina išmokyti lietuviškai (dzūkiškai) pavadinimą kirčiuoti.
Tokiu atveju reikia keisti tarmiškai skambantį Nedzingės pavadinimą į Nedingę.
Ne, nes vienur kalbama apie kirčio vietą, o kitur,- apie garsų tarimą..
O žemaitiškos Impilties pervadinimas į Įpiltį – teisėtas ?
Bet Šilalė nevirto Šilele.
,,VKI nepateikė pagrįstų argumentų, kodėl šios lentelės turėtų būti pašalintos”. Tai dar vienas kalbinės institucijos teisino neraštingumo teismo bylose, kaip ir Antanaičio komisijos trijų raidžių įstatymo, atvejis.
Taigi susidaro bylinėjmosi tik dėl akių vaizdas. Na, kad jau nebuvo galima rasti tvarkos pažeidimų argumentų lentelėms pašalinti, sunku patikėti. Veikiau, kad ne teisininkas jų ieškojo.
Aišku, kad pagridinio konstitucinio argumento galią riboja dvišalė 1994 m. valstybinio bendrumo su Lenkija sutartis, bet nežiūrint to, negalima patikėti, kad jų visvien nebuvo galima rasti. ,,Nepateikė pagrįstų argumentų”, galima suprasti, kad įrodymų byloje yra – tik nesugebėta teisiškai tinkama jų argumentuoti. Tokiu atveju gal dar galima bylą išgelbėti apeliacine tvarka.
Dėl Nedzingės tai nėra pakankamai aišku, jog tai dzūkiškumas. Priesaga -ng- bylotų, kad tai jotvingiškas pavadinimas. Daugiau jotvingiškas (gal kartu ir kiek germaniškas) negu dzūkiškas galėtų būti laikomas ir žodžio pradinis garsas ‘N’.
Jotvingių kalba laikoma prūsų ne lietuvių kalbos tarme, tokiu atveju taisyti Nedzingę į Nedingę kaip tarmiškumą nebūtų daroma pamatuotai.
Lenkijoje, jei tam tikroje savivaldybėje gyvena gausi mažuma, vartojanti savo kalbą, galima įteisinti papildomus oficialius vietovių pavadinimus tos mažumos kalba. Praktiškai tai reiškia dvikalbes lenteles su vietovių pavadinimais. Taip yra, pavyzdžiui, Punsko valsčiuje, kur šalia lenkiškų pavadinimų vartojami ir lietuviški pavadinimai. Panašūs sprendimai egzistuoja ir Silezijoje, kur galima pamatyti lenkiškas ir vokiškas lenteles, taip pat Palenkėje, kur vartojami pavadinimai lenkų ir baltarusių kalbomis. Lenkijoje toks sprendimas laikomas įprasta bendros socialinės bendruomenės teisių apsaugos dalimi ir nesukelia didesnių ginčų….
Punsko ir Seinų lietuviai gyvena savo etninėse žemėse. Lietuva neokupavo šio krašto. Lenkija pabandė tyčia sužaisti simetrijos žaidimą – užrašiusi Punsko gyventojams lietuviškus pavadinimus (tokie jie ir turi būti) bando spausti Lietuvą, kad Lenkijos okupuota Lietuvos teritorija būtų lenkinama toliau.
Suprantu, kad šis klausimas Lietuvoje yra istoriškai jautrus, tačiau man atrodo, kad nereikėtų visko aiškinti vien tik per okupacijos ar „simetrijos žaidimo“ prizmę. Punsko lietuviai turi teisę į lietuviškus vietovių pavadinimus ne todėl, kad Lenkija nori ką nors spausti, o todėl, kad ten gyvena lietuviškai kalbanti bendruomenė ir tai yra jos tapatybės dalis.
Tačiau tas pats principas turėtų galioti ir kitoms bendruomenėms, kurios vietoje nuo seno vartoja kitą kalbą. Jeigu tam tikroje vietovėje žmonės jau kelias kartas kalba lenkiškai, papildomi vietovių pavadinimai lenkų kalba nebūtinai reiškia „lenkinimą“. Tai gali būti tiesiog pagarbos vietinei bendruomenei, jos kalbai ir istorijai ženklas.
Man atrodo, kad žmonių teisė vartoti savo kalbą neturėtų būti suvokiama kaip grėsmė valstybei. Priešingai – brandi valstybė gali gerbti savo piliečių kalbinę ir kultūrinę tapatybę, kartu išlaikydama savo teritorinį vientisumą ir valstybinės kalbos statusą. Todėl dvikalbės lentelės neturėtų būti vertinamos kaip teritorinės pretenzijos ar okupacijos tąsa, o kaip normalus pagarbaus sambūvio sprendimas.
Suprantu Jūsų logiką. Bet reikalas tas, kad Lenkija sąmoningai nori repolonizuoti savo prarastas okupuotas ir negailestingai (bemaž genocidiškai) lenkintas teritorijas. Apie šių teritorijų minkštąją repolonizacijos strategiją galite paskaityti čia: https://alkas.lt/2014/01/21/k-kozeniovska-lenku-kulturos-buvimas-rytuose/
Lietuva – nieko neokupavo, lietuviai Punske ir Seinuose yra savo etninėse žemėse – tebeokupuotose Lenkijos. Lietuva nekuria relituanizavimo strategijų. Lenkija niekada nepripažino – okupacijos ir neketina to daryti.
Nuoširdžiai kalbant, mano nuomone, čia jau kalbama ne tiek apie Lenkijos valstybę, kiek apie pačius Lietuvos gyventojus. Kodėl reikėtų atimti iš lenkiškai kalbančių Lietuvos piliečių arba iš lenkų kilmės Lietuvos piliečių teisę į vietovių pavadinimų lenteles jų vartojama kalba? Juk dažnai tai yra kalba, kuri tose vietose vartojama jau kelias kartas.
Jūs rašote, kad Lenkijos valstybė sąmoningai bando polonizuoti tam tikras teritorijas, bet iš esmės pats siūlote labai panašią logiką, tik iš kitos pusės — priverstinį lituanizavimą. Mano manymu, tai nėra geras kelias. Juolab kad veiksmas sukelia atoveiksmį. Kuo labiau iš lenkiškai kalbančios bendruomenės bus atimama galimybė rūpintis savo kalba, kultūra ir tradicijomis, tuo labiau ji gali tolti nuo platesnės Lietuvos visuomenės.
Be to, verta pagalvoti, į ką tokiu atveju lenkiškai kalbantys Lietuvos piliečiai kreipsis, norėdami apginti ir išlaikyti lenkų kalbą, kultūrą bei tradicijas. Greičiausiai tiesiogiai į Lenkiją. Argi ne geriau, kad jų teisėmis rūpintųsi pati Lietuvos Respublika, o ne Lenkijos Respublika?
Suprantu Jūsų logiką. Tačiau reikalas tas, kad Lietuvoje nėra (sic!) lenkiškų vietovardžių. Tik iškraipyti – sulenkinti lietuviški. Tai etninės Lietuvos žemės kaip ir Punskas bei Seinai. Lietuviai atsidūrę Lenkijoje (jai OKUPAVUS dalį Lietuvos) gyvena istorinėse etninėse žemėse – okupuotose Lenkijos. Vietovardžiai ten per amžius buvo lietuviški. Lietuva atkurdama nepriklausomybę – atsikūrė savo etninių žemių ribose – ne LDK teritorijoje. Kalba tapo Lietuvos suvereniteto pagrindu. Tuo Lietuva skiriasi nuo Lenkijos ir kitų unitarinių valstybių, kurios yra išsiplėtusios į kitų tautų etnines žemes. Argi nejaučiate skirtumo – okupantai bando atkurti okupacinių teritorijų kalbinius nmarkerius. Įsivaizduokite okupantus rusus – kurie reikalautų atkurti TSRS laikų vietovardžius – jų kalba.
Suprantu, ką norite pasakyti, bet man atrodo, kad čia supainiojate kelis skirtingus dalykus: vietovardžių kilmę, valstybės sienų istoriją ir dabartinių Lietuvos piliečių teises. Net jeigu dauguma vietovardžių istoriškai kilo iš lietuviškų formų, tai nepaneigia fakto, kad vietinė lenkiškai kalbanti bendruomenė per kelias kartas susikūrė ir vartojo savo kalbines formas. Kalba nėra vien tik etimologija – tai taip pat gyvas žmonių vartojimas.
Todėl teiginys, kad „Lietuvoje nėra lenkiškų vietovardžių“, man atrodo pernelyg kategoriškas. Lenkiški pavadinimai egzistuoja, net jeigu jų pirminė kilmė siejasi su lietuvių kalba – panašiai kaip, pavyzdžiui, lenkiški vardai Olgierd, Witold ar Grażyna, kurie yra lenkiški vardai, vartojami Lenkijoje, nors kalbiškai yra kilę iš lietuviškų formų Algirdas, Vytautas, Gražina. Kalbant apie vietovardžius, galima ginčytis dėl jų kilmės, bet negalima paneigti, kad lenkiškai kalbantys Lietuvos piliečiai realiai vartoja lenkiškas vietovių pavadinimų formas. Jeigu tam tikras pavadinimas buvo sulenkintas, tai ta sulenkinta forma jau yra lenkiškas pavadinimas. Klausimas nėra tas, ar šie pavadinimai turi pakeisti oficialius lietuviškus pavadinimus. Žinoma, kad neturi. Klausimas tik tas, ar šalia valstybinės kalbos galima parodyti pagarbą kalbai, kurią vartoja vietos žmonės.
Taip pat nesuprantu šio priverstinai įterpiamo istorinio konteksto. Nepriklausomai nuo to, kokia buvo istorija – nors, beje, kovos dėl Vilniaus krašto priklausomybės 1921 m. buvo veikiau lietuvių ir lietuvių, o ne lietuvių ir lenkų konfliktas, nes tiek vienoje, tiek kitoje pusėje dėl naujo Vilniaus statuso kovojo lietuviai – šiandien Lietuvoje realiai vartojami lenkiški vietovių pavadinimai. O jeigu žmogus yra Lietuvos pilietis, gyvena Lietuvoje ir visas jo gyvenimas susijęs su Lietuva, jo šeimos kalba neturėtų būti laikoma okupacijos ženklu.
Mano nuomone, stipri valstybė neturi bijoti papildomų užrašų vietos žmonių kalba. Lietuvių kalba išlieka valstybinė, oficiali ir svarbiausia. Papildomos lentelės lenkų kalba to nepanaikina ir nesumažina Lietuvos suvereniteto. Priešingai – jos galėtų parodyti, kad Lietuvos Respublika pati rūpinasi visais savo piliečiais, užuot palikusi šį klausimą Lenkijos valstybei.
Jeigu lenkiškai kalbančiai bendruomenei nuolat bus sakoma, kad jų kalba ir jų vartojami pavadinimai yra tik „okupacijos liekana“, jie natūraliai jausis atstumti. O tada tuo labiau ieškos paramos Lenkijoje. Mano manymu, Lietuvai daug naudingiau parodyti, kad šie žmonės yra visaverčiai Lietuvos piliečiai, o jų kalba gali būti gerbiama nepažeidžiant nei Lietuvos valstybingumo, nei lietuvių kalbos statuso.
Sąvokos mažuma reikšmė lietuviškai suprantama kaip atitinkamos ištisos (vienodos) daugumos mažesnioji dalis. Lietuviškos kilmės vietų ir vandenų pavadinimai, kur dabar Lietuvoje gyvena lenkų, byloja, kad lenkiškumas jose nėra atsiradęs kaip mažesnioji ištisai lenkų gyventos žemės lenkiškumo dalis. Taigi, vadinti lenkus Lietuvoje mažuma nėra istorinio pamato. Tokiu atveju, akivaizdu, kad viešumoje, propagandoje lenkų atžvilgiu mažumos sąvoka lietuvių kalboje vartojama netinkma – iškreiptai. Pagaliau tai, kas pasakyta dėl mažumos sąvokos reikšmės patvirtina ir pačios Lenkijos lenkams Lietuvoje duotas pavadinimas -,,Poliaki na Litwe”. Jis patvirtina būtent tą faktą, kad žemė Lietuvoje, kurioje gyvena lenkai, geografiškai vadinta Lietuva. Kalbiškai aišku, kad jos pavadinimas yra kilęs pagal tai, kad joje nuo gilios senovės gyveno, būtent, lietuvių tauta. Taigi, tuo ir pati Lenkija pasako, kad ji nebuvo lenkų gyvenama, tad lenkai kaip mažuma negalėjo joje rastis.
Beje, iš to pavadinimo taip pat yra akivaizdu, kad jis radosi iš lenkiško supratimo, laikant Lietuvą lenkiška Lenkijos karalystės dalimi. Tad tos ‘mokslo’ istorikų kalbos apie Lenkijos ir Lietuvos valstybę yra vargšo paguoda.
Nuo visos tos buvusios lenkiškos ‘vienodystės’ Lietuvos žemė yra atsiskirta Vasario 16-osios aktu, dėl to atskirtumo karai karauti, Partizanais, Tautos Sąjūdžiais kovota, tad ir partijoms ir Valstybės valdžioms konstituciškai privaliu to valstybinio lietuvybės atskyrimo nuo lenkybės laikytis.
‘Gabriel’ tam akių dūmimui dėl lenkų kaip mažumos Lietuvoje – geras J. Vaiškūno atkirtis duotas.
Lietuvos lenkai daugumoj yra ne ateiviai (nors dalis jų atvykę iš Gudijos). Tai lietuviai, nors ir išmokyti jaustis lenkais ir kalbantys lenkiškai. Valdžios veiksmai prieštaringi. Dabar mokyklose jie lenkinami, istorijos ir etnografijos mokomi pagal Lenkijos požiūrį, Lenkija juos aprūpina Lenkijos tautiniais rūbais, lenkiška televizija, o po to pareikalaujam lietuviškų vietovardžių.
Bet, jei leidžiam sulenkintus Lietuvos vietovardžius, tai tarminius vietovardžius, manau, tuo labiau turėtume gerbti ir nustoti ,,norminti”.
Pritariu, Ažulaukė ir turi likti Ažulauke, o ne Užlauke ir ne Oželuvka. Kita vertus, Balingradą vėl reikėtų vadinti senuoju Bageliškių pavadinimu, Šumską – senuoju Laukininkų pavadinimu, Bezdonis- Juodupiais. Vietoje okupacinės caro valdžios primesto Krasnasiolkos pavadinimo reikėtų naudoti senąjį Paparčių pavadinimą.
Žinoma.
Tai, kad žmogus jaučiasi lenkas ir kalba lenkiškai, valstybės politikai nėra jokio skirtumo. Kuo būti – lenku ar lietuviu yra jų pačių asmeninis (privatus) reikalas ir rūpestis. Valstybės reikalas yra tvarka, t.y. turi būti įstatymiškai nustatyta, kad gyvenamose vietovėse, kur yra įsteigtos mokyklos, nepriklausoma koks ten sudarytų lietuvių kalbos klasėse mokinių skaičius, privalo būti klasės, kuriose mokoma lietuvių kalba. Kiek atitinkamose vietovėse valstybė finansuos ne valstybės kalbos klases – yra tik jos malonės klausimas. Visose mokyklose – nesvarbu kokia kalba jose mokomasi būtų, naudoti kitų šalių valstybinę simboliką turi būti draudžiama. Jokių ten, pvz., Lenkijos valstybės vėliavos dienų švenčių, ar pamaldų jai bažnyčiose neturėtų būti. Žmonės Lietuvoje yra laisvi, tai ne sovietmečio geležinės uždangos laikai. Jeigu gyventi ne savo tautinėje aplinkoje žmogus negali, tai tą savo problemą lai sprendžia savo nuožiūra, bet nekurdamas savo tautiškumo kitoje tautoje, jos žemėje. Tokia yra būtina elementari valstybinė tiesa tautiškumo reikaluose Lietuvoje.