J.Trinkūnas. Paminėkime protėvius Ilgėse ir Vėlinėse (41)

Velinės | V.Daraškevičiaus nuotr.

Spalio mėnuo – vėlių metas. Tuo metu dažniau lankome kapus, tvarkome juos ir gražiname – ruošiamės svarbioms apeigoms. Lietuvių Vėlinės arba Ilgės yra seniausia mūsų protėvių minėjimo šentė. Praeityje metų bėgyje protėviai buvo paminimi net keletą kartų. Šiandien tai sutraukta tik į lapkričio pirmą ir antrą dienas. Bažnyčia lapkričio 1-ąją yra paskelbusi privaloma švente – Visų šventųjų diena, o lapkričio 2-oji skirta prisiminti visus mirusiuosius. Tačiau tradicija yra žymiai senesnė ir dažnam lietuviui labiau rūpi paminėti savo mirusiuosius.

Vėlinių prasmę giliai ir prasmingai apsakė G.Beresnevičius: „Vėlinės yra didžiulė atodanga, mirusiųjų tėvų ir protėvių išžengimas mūsop. Prasiveria amžinybės vartai ir pro juos dar syk pamatome, patiriame didžiulės meilės srautą, prieš kurį turime išstovėti, išbūti, degindami žvakutes ir jausti – jie mus tebemyli, tokius, kokie mes esame. Kiekvieną sunkesnę savo gyvenimo akimirką patiriame jų pagalbą, paramą, jie yra ir jų buvimas realus, kaip ir gyvųjų dalyvavimas“.

Šiandien mes savo protėvius dažniausiai suvokiame, kaip artimiausius – tėvus, motinas ir prosenius. O juk ta „didžiulė atodanga“  yra ištikrųjų labai didžiulė. Romuviečiai jau prieš keletą dešimtmečių atgaivino paprotį lankyti pilkapius miškuose.

Švenčionėlius supa pušynai, kuriuose kūpso šimtai pilkapių. Tai tikras milžiniškas kapinynas, gentainių užmirštas jau prieš keletą šimtmečių. Romuviečiai lanko tuos pilkapius, uždega daugybę žvakių, gieda mirusiųjų minėjimo giesmes. Mes žinome tik tiek, kad ten ilsisi senosios Lietuvos kūrėjai, pradininkai.

Bet reikia nepamiršti pagerbti ir senuosius vadus. Pakeliui į Švenčionėlius prie Liūlinės dunkso milžinkapis – didžiulis 30 ar 40 metrų skersmens pilkapis. Jis dar netirtas, bet neabejotinai saugantis svarbų, gal Nalšios valdovo kapą.

O kur mūsų didžiųjų Lietuvos valdovų kapai? Gediminas, Kęstutis ir kiti valdovai tikrai buvo didieji, valdę galingą ir plačią Lietuvą. Pasaulio valdovai visada stengėsi įspūdingai įsiamžinti, statydamiesi sau mauzoliejus ar įspūdingus antkapius. Bet mūsų karalių įamžinimo tarsi nėra. Vilniuje yra Gedimino kapo kalnas, bet tai ko gero tik legenda. Gal būt atsakymą galima rasti mūsų senojoje religijoje? Romuviečiai kiekvieną sekmadieninį 17 valandą renkasi ant kalno ir uždega pagarbos mūsų valdovams ugnį.

1983 m. archeologas Vytautas Urbonavičius Obelių ežero pakraštyje (Ukmergės raj.) aptiko daug degintinių palaidojimų liekanų – papuošalų, kaulų, angliukų. Viskas buvo po vandeniu. Archeologas tuomet iškėlė spėjimą, jog čia buvo laidojami sudeginti mirusieji. Tik neseniai archeologai rado dar panašių palaidojimų vandenyje. Vykintas Vaitkevičius su Laurynu Kurila 2011 m. paskelbė straipsnį „Mirusiųjų deginimo papročio refleksijos: padavimas apie Migonių piliakalnį“. Straipsnyje cituojamas 1888 m. E.Volterio užrašytas padavimas apie Migonių piliakalnį, kuriame sakoma: „Kai kas iš šeimos numirdavo, uždegdavo ant piliakalnio viršūnės laužą ir jo kūną sudegindavo, kūno pelenus, jei mirusysis buvo šaunus, narsus ir naudingas šeimai ar giminei pats vyriausias mesdavo į upę, o tada visi dalyvaujantieji gerdavo vandenį, kad atmintų jį ir kad mirusiojo narsa pereitų  į likusiuosius“.

Vykintas Vaitkevičius eilę metų gilinasi į „vandenų archeologiją“, rengia ekspedicijas Neries pakrantėmis. E.Volterio užrašytą padavimą jis laiko papildomu įrodymu, jog po sudeginimo mirusieji buvo laidojami vandenyje. Visai taip, kaip tai daroma šių dienų Indijoje.

Toks lietuvių senovės laidojimo būdas paaiškina, kodėl archeologai Lietuvoje daugelyje vietų neranda jokių palaidojimų, tarsi ten niekas negyventų.

Vanduo – tai gyvybės pradžių pradžia. Mūsų liaudies dainose vanduo minimas dažniau negu ugnis. Vanduo senojoje lietuvių pasaulėjautoje gal buvo dar svarbesnis nei ugnis.  Beveik kiekvienoje liaudies dainoje teka upės, upeliai, mirga jūros marios ir pan. Sakmėse viskas prasideda vandenyse, taip ir žmonės gimsta vandenyje, o po mirties vėl turi susiliesti su vandeniu. Vandens pasaulis buvo tarsi kitas pasaulis, bet jis buvo gyvybiškai ir sakrališkai susijęs su žmonėmis.

Laidojimo vandenyje užuominų galima rasti ir liaudies dainose. Aukštaičių dainoje sakoma: „Vai kad aš plaukiau per jūres marias, per jūres, per mareles. Kuo tolyn plaukiau, to gilyn grimzdau, vis drumstus vandenėlis…“ Kitoje dainoje sakoma: „Leidžiau vainikų gilion Dūnelėn; Vainikų ėmė ir pats nuskendo. Buvo mergelė marių kuojelė, buvo pajaunėliai marių ešerėliai, O muzikantėliai sūrūs vėjeliai …“

Vilnius buvo Lietuvos valdovų sostapilė. Čia Šventaragis įkūrė svarbiausią šventvietę.

Lietuvos metraštyje rašoma: „Ir pasirinko didysis kunigaikštis Šventaragis labai gražią vietą girioje prie Neries, kur Vilnia įteka į Nerį, ir prašė savo sūnų Skirmantą, kad toje vietoje būtų įtaisyta ugniavietė, kurioje jį mirusį sudegintų“.

Galima manyti, jog mūsų didžiųjų valdovų kapai Vilniuje yra  vandenyje – Neryje ar Vilnelėje. Tad nueikime Vėlinių metu ant upės kranto ir pagerbkime mūsų valdovus mintimis arba tinkama giesme.

Apeiginė folkloro grupė „Kūlgrinda“ – „Rauda Gediminui“: