A. Juozaitis: Imperijos nyksta, bet lieka imperiniai žmonės

Kal­bė­da­mas apie šių die­nų lie­tu­vių ir len­kų san­ty­kius, ra­šy­to­jas, pub­li­cis­tas, fi­lo­so­fas, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ras Ar­vy­das Juo­zai­tis Šiau­liuo­se pri­sta­tė is­to­ri­nį tra­gi­far­są „Šir­dis Vil­niu­je“. Pa­sak A. Juo­zai­čio, nors Lie­tu­va, bu­vu­si ga­lin­giau­sia im­pe­ri­ja, su­ny­ko, im­pe­ri­nio bū­do žmo­nės li­ko.

He­ro­jai su­si­tin­ka po mir­ties

„Pa­ga­liau da­rau, ko no­rė­jau vi­są gy­ve­ni­mą – ra­šy­ti. Dvejus su puse me­tų tik ra­šau. Man ar­ti­ma dra­ma­tur­gi­nė gys­la“, – sa­kė A. Juo­zai­tis su­si­ti­ki­me, ku­ris vy­ko Šiau­lių uni­ver­si­te­te.

Vie­ną iš A. Juo­zai­čio pje­sių Šiau­lių dra­mos teat­re nu­ma­to sta­ty­ti re­ži­sie­rius Gy­tis Pa­de­gi­mas.

A. Juo­zai­čio is­to­ri­nis tra­gi­far­sas „Šir­dis Vil­niu­je“ (re­ži­sie­riai Jo­nas Vait­kus, Al­ber­tas Vi­džiū­nas) šį se­zo­ną ro­do­mas Vil­niaus jau­ni­mo teat­re.

Pag­rin­di­niai pje­sės „Šir­dis Vil­niu­je“ vei­kė­jai – bol­še­vi­kų ko­mi­sa­ras Fe­lik­sas Ed­mun­di­no­vi­čius Dzer­žins­kis ir Žeč­pos­po­li­tos mar­ša­las Juo­za­pas Kle­men­sas Pil­suds­kis – Vil­ni­jos kraš­to kai­my­nai. Mo­kę­si to­je pa­čio­je gim­na­zi­jo­je Vil­niu­je. Abu len­kų kil­mės, įra­šy­ti Lie­tu­vos ba­jo­rų kny­go­se. Abu – Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tai, ka­lin­ti Len­ki­jos ci­ta­de­lė­je.

Abu grio­vė Ru­si­jos im­pe­ri­ją. F. Dzer­žins­kis po mir­ties at­gu­lė Krem­liaus sie­no­je. J. Pil­suds­kio šir­dis pa­lai­do­ta Vil­niu­je.

Dra­mo­je šie he­ro­jai Šv. Te­re­sės baž­ny­čios rū­siuo­se su­si­tin­ka po mir­ties – 1936 me­tais, kai J. Pil­suds­kio šir­dis lai­do­ja­ma Vil­niu­je.

Vė­liau prie he­ro­jų pri­si­jun­gia ra­šy­to­jas Ba­lys Sruo­ga, poe­tas Čes­lo­vas Mi­lo­šas, Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čių pa­li­kuo­nis Jur­gis Gied­rai­tis.

Gin­čo ašis – šir­dis. F. Dzer­žins­kis pje­sė­je sa­ko, kad J. Pil­suds­kio šir­dis Vil­niu­je – tik mė­sos ga­ba­las.

Gy­va is­to­ri­ja

Pa­sak A. Juo­zai­čio, nors Lie­tu­va, bu­vu­si ga­lin­giau­sia im­pe­ri­ja, su­ny­ko ir su­si­trau­kė, bet im­pe­ri­nio bū­do žmo­nės li­ko.

„Mū­sų krau­jas la­bai stip­rus tar­nau­ti ki­tiems. Da­bar idė­jų Lie­tu­vo­je trūks­ta, nes trūks­ta kri­ti­nės ma­sės žmo­nių, – sa­kė A. Juo­zai­tis. – Į Len­ki­ją bu­vo įsi­die­gia­ma la­bai grei­tai ir leng­vai, nes ir Že­mai­ti­ja len­kiš­kai šne­kė­jo. Jei Lie­tu­vo­je tu dar bu­vai lie­tu­vis, kal­ban­tis len­kiš­kai, Len­ki­jo­je – jau vi­siš­kas len­kas. Iš am­žių atė­jęs Lie­tu­vos už­tai­sas – šių žmo­nių gy­ve­ni­mo ener­gi­ja.“

F. Dzer­žins­kio at­ve­ju A. Juo­zai­tis sa­kė pa­nau­do­jęs hi­po­te­zę, kad ga­li­ma ap­vers­ti bly­ną, bet jis vis tiek ke­pa ant tos pa­čios ug­nies.

Ir pa­tei­kė prie­šy­bę: F. Dzer­žins­kis Su­val­kuo­se lau­kė Var­šu­vos paė­mi­mo, jau bu­vo su­for­ma­vęs Len­ki­jos re­vo­liu­ci­nę vy­riau­sy­bę; J. Pil­suds­kis, tas pa­ts lie­tu­vis že­mai­tis, su­tel­kė len­kus ir at­mu­šė bo­lše­vi­kus.

A. Juo­zai­tį ste­bi­na, kad aist­ros, su­si­ju­sios su šiais is­to­ri­jos mo­men­tais, te­bė­ra gy­vos ir po 100 me­tų.

Kul­tū­ros ag­re­si­ja

Len­kų ir lie­tu­vių te­ma bu­vo ir klau­si­muo­se, ku­rie do­mi­no į su­si­ti­ki­mą su A. Juo­zai­čiu atė­ju­sią pub­li­ką. Pa­tei­kia­me ke­le­tą klau­si­mų ir at­sa­ky­mų.

– Kaip su­si­klos­tė J. Pil­suds­kio, F. Dzer­žins­kio šei­mų li­ki­mai?

– Ne­su is­to­ri­kas, vai­kų li­ki­mais ne­si­do­mė­jau. Daž­niau­siai ge­ni­jų vai­kai – gam­tos poil­sis.

J. Pil­sud­sio bro­lis Bro­nis­la­vas vė­liau ta­po di­džiuo­ju Sa­cha­li­no ty­ri­nė­to­ju, nu­si­žu­dė Pa­ry­žiu­je.

Vie­nas fak­tas, su­si­jęs su Pil­suds­kiais, pri­bloš­kė. Prieš ke­lias die­nas re­ži­sie­rius J. Vait­kus pa­ro­dė ru­sų kal­ba iš­leis­tą B. Pil­suds­kio biog­ra­fi­ją.

At­si­ver­čiau nuo­trau­ką, po ku­ria pa­ra­šy­ta, jog jis am­žių san­dū­ro­je gy­ve­nęs Vil­niu­je, Žy­gi­man­tų gat­vė­je 24. Tas na­mas šian­dien sto­vi ir liu­di­ja se­ną­jį Vil­nių. Šia­me na­me pas sa­vo dė­dę, aš, bū­da­mas pen­ke­rių me­tų, mie­go­da­vau, žais­da­vau. Pa­si­ro­do, bu­vau ta­me pa­čia­me kam­ba­ry­je, kur Pil­suds­kis mie­go­jo.

– Kas nu­tin­ka, kai išy­ra im­pe­ri­jos, vals­ty­bės? Ko­kios jų to­li­mes­nio bend­ra­vi­mo ga­li­my­bės?

– Vei­kia gy­ve­ni­mo ener­gi­jos dės­niai.

Len­ki­jos kul­tū­ra Eu­ro­pos Są­jun­go­je, ko ge­ro, yra pa­ti ag­re­sy­viau­sia. Nė­ra Eu­ro­poje vals­ty­bės, kur 98 pro­cen­tai gy­ven­to­jų bū­tų va­di­na­mos ti­tu­li­nės na­ci­jos žmo­nės. Tai – stip­rus asi­mi­lia­ci­jos me­cha­niz­mas.

Jei­gu lie­tu­vių kul­tū­ra ne­bus kul­tū­riš­kai ag­re­sy­vi, ji trauk­sis ir nyks.

Puns­ko lie­tu­viams yra leis­tas ma­žy­tis ran­kos pirš­te­lis, o Lie­tu­vo­je yra vi­sa Len­ki­jos ran­ka.

Prieš šimt­me­tį lie­tu­viai kal­bė­jo to­bu­lai len­kiš­kai. M. K. Čiur­lio­nio laiš­kai ra­šy­ti len­kiš­kai, Mai­ro­nio pir­mie­ji ei­lė­raš­čiai – len­kų kal­ba.

Lie­tu­vių taps­mas sa­vi­mi yra su­si­jęs su at­si­sky­ri­mu nuo len­kų kul­tū­ros.

Ma­žiau­siai 100 me­tų rei­kės, kad tar­pu­sa­vy­je bū­tų ga­li­ma bend­rau­ti be aist­rų.

Idė­jos ga­lia

– Ko­kia jū­sų nuo­mo­nė apie tai, kad Lie­tu­vos len­kų rin­ki­mų ak­ci­ja Sei­mo rin­ki­muo­se su­rin­ko be­veik 6 pro­cen­tus?

– Vie­na iš 5 pro­cen­tų per­žen­gi­mo są­ly­gų – ab­sor­buo­ti ru­sai.

Są­jū­džio me­tais Vil­ni­jos kraš­te stip­riau­siai vei­kė „Je­dinst­vo“. Po 20 me­tų ru­sai su­ti­ko iš­brauk­ti sa­vo var­dą „ru­sų al­jan­sas“ ir tap­ti len­kų rin­ki­mų ak­ci­jos da­li­mi.

– J. Pil­suds­kiui pa­ka­ko 20 me­tų nu­tau­tin­ti Vil­niaus kraš­tą. Kaip tai paaiš­kin­ti?

– Bu­vo nea­pib­rėž­ta pa­dė­tis, o dir­va pa­ruoš­ta. Žmo­nės ne­bu­vo su­vie­ny­ti į vie­nin­gas švie­ti­mo įstai­gas, kai­mas bu­vo pa­lik­tas sa­viei­gai.

Kal­bė­ti len­kiš­kai bu­vo „ho­no­ras“, aukš­tes­nis so­cia­li­nis ly­gis. Pra­by­li len­kiš­kai, iš­trūks­ti iš sa­vo kem­sy­no.

Tai, kad lie­tu­viai iš­trūk­da­mi ėmė sau­go­ti lie­tu­viš­ku­mą, yra ste­buk­las.