E.Merkytė. Vienintelis likęs iš Lukšų… (17)

Antanas Lukša | sakieciai.lt nuotr.

Antanas Lukša | sakieciai.lt nuotr.

Neseniai alkas.lt rašė apie keturis brolius partizanus Lukšas ir legendiniu tapusį Juozą Lukšą, apie jų motiną – Oną Lukšienę, o šįkart siūlome pokalbį su vieninteliu iš šios šeimos likusiu gyvu Antanu Lukša.

Į Mauručius atvažiuoju vieną darganotą rugsėjo sekmadienio popietę. Antanas Lukša jau manęs laukia. Užeinam į vidų. Į tą kambarį, kuriame ant sienos kabo visos tragiško likimo Lukšų šeimos nuotraukos – tėvukas Simanas, mamelė Ona, broliai Jurgis, Juozas, Stasys ir pats Antanas. Pirmą kartą Antaną Lukšą buvau sutikus prieš kokius septynerius metus, Ariogaloje, Dubysos slėnyje, vykstančiame tradiciniame Lietuvos politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydyje. Ilgą laiką vadovavęs Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungai, o dabar belikęs jos valdybos pirmininko pavaduotojumi, Antanas Lukša atrodo visiškai nepasikeitęs. Vis toks pats optimistas, pilnas energijos, su humoro gaidele balse. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad šiam vyrui, kuris per anksti neteko tėvų, brolių, beveik dešimt metų praleido Sibiro katorgoje, yra 89-eri.

Praleidęs daugiau nei 12 metų Sibiro lageriuose, Tautos atgimimo metais, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, A. Lukša ėmėsi didžiulės organizacinės veiklos Politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje, rūpinosi partizanų atminimo įamžinimu. Ilgus metus dainavo partizanų ansamblyje „Girių aidas“. Jo iniciatyva iš žmonių suaukotų lėšų pernai iškilo paminklas Partizanų Motinai. Šalia skulptūros jis svajoja įkurti Partizanų alėją. Tačiau kol kas tai sunkiai sekasi suderinti su valdžia.

– Jūs, kaip ir kiti broliai, baigėte penkias Veiverių mokyklos klases, paskui išvažiavote mokytis į Kauną „Aušros“ berniukų gimnazijoje, universitete studijavote geodeziją. Vėliau teko dirbti mokytoju Veiveriuose, Žąsliuose net direktoriauti. Tačiau mama, berods, Jums buvo numačiusi kunigo kelią?   

– Taip, norėjo. Aš buvau, tarp kitko, įstojęs į kunigų seminariją. Juozas už mane išlaikė egzaminus, taip, už mane… nežinau, kodėl. Gerai dabar nebeatmenu. Ar man reikėjo išvažiuoti, ar sirgau… Jis išlaikė, ir niekas ten nekreipė dėmesio į tai. Lyg ir turėjau tapti kunigu, bet netapau. Žinot, tas laikas toksai buvo…

– Kas šeimoje vis dėlto nusprendė, kad reikia kovoti, kaip Jūs sakote, su tuo raudonu maru?

– Pradžia, aišku, kad buvo Juozo. Pradžia – tai 1941 m., kai jis papuolė į kalėjimą. O prasidėjus karui, pavyko iš ten pabėgti. 

– Ir niekas nebuvo prieš? Nė vienas brolis, nei mama, nei tėtis neprieštaravo, kad visi trauksitės į mišką, kad neturėsite „normalaus“ gyvenimo, kad negalėsite turėti šeimos, kad galbūt padėsite dėl to galvą?

– Keista, bet nebuvo. Automatiškai visi suprato, kad reikia rinktis šį kelią. Ir jauniausias Staselis, ir tas. Kaip dabar atsimenu, tiesiog prašiau jo, kad neitų. Bet jis: „Ne! Eisiu ir viskas.“ Toks kautynių epizodas buvo. Niekada neužmiršiu. Pamiškėje mūsų laukė apie 40 rusų. Mūsų buvo šiek tiek mažiau. Pradėjo švilpti kulkos, tikra uraganinė ugnis. Garsas lyg pragare. O mūsiškiai rėkia: „Už Lietuvą! Už Tėvynę!“ Niekad negalėjai įsivaizduoti, kad taip gali paprasti kaimo vyrai. Iš kur tas jų heroizmas…

Iš tiesų, o iš kur anksčiau žmonės turėjo tiek patriotizmo savo šaliai, tokios didelės meilės savo Tėvynei, pagarbos savo kalbai ir papročiams?

– Buvo kelios priežastys partizaniniam karui. Pirmiausia, žinoma, jaunimas labai nenorėjo eiti į sovietų kariuomenę. Tai labai svarbi priežastis. Antra, tas teroras nematytas. Be to, šiaip ar taip, tautinis patriotizmas Lietuvos mokyklose buvo visai kitoks negu dabar. Kiekvieną pirmadienį mokiniai sugiedodavo himną. Ir vien tik tai suteikdavo stimulo, savotiško pakilimo. Tai turėjo labai didelės įtakos. Galų gale ir Vakarų propaganda: „Laikykitės, laikykitės“. Juk visgi buvo tikėtasi Trečiojo pasaulinio karo.

– Gerai, dėl to traukėtės į mišką. Bet mamos pasiaukojimas. Jau klasikiniu tapo momentas iš Jūsų šeimos biografijos, kaip mama suklupdo visus keturis savo sūnus, peržegnoja ir palaimina kovai, tikriausiai motiniškoje širdyje nujausdama, kad galite daugiau ir nepraverti trobos durų. Kaip reikia mylėti, gerbti, būti atsakingam už savo tėvynę, kad už ją atiduotum savo sūnų? Turėdama mažą sūnų, pagalvoju, kad aš jo atiduoti negalėčiau… 

Tada reikėjo rinktis: arba eiti į sovietų kariuomenę ir paklot klumpes kur prie Berlyno, arba būti čia ir dar kiek su okupantu pakariaut. Pagal tarptautines taisykles, rusai neturėjo teisės mūsų imti į kariuomenę. Juk mes buvome okupuoti…

Aš septynis kartus nuo artimos ugnies pasitraukiau. Ir niekaip neatsakau sau, kodėl aš vis dar gyvas. Pamenu pirmą savo išsigelbėjimą nuo mirties. Tupėjau tėviškėje bunkery. Pranešė, kad ateina daugybė rusų. Tada dar karas vyko, jie rinko jaunus vyrus. Aš iš bunkerio per kluoną ir bėgte link miško. Tačiau pamiškėje išgirdau: „Stoi!“ Tik čyk čyk čyk kulkos pasipylė, lapai sučežėjo, o man nieko. Kažkas, matyt, saugojo.

1946 m. per Šeštines kautynes turėjom prie tėviškės. Jeigu sargybinis būtų nepranešęs, visi būtume atsigulę ten. Tačiau sargybą einantis J. Išganaitis, Dėdė, pranešė, jog į mišką nuo Mozūriškių pusės veržiasi enkavėdistų dalinys. Pasitraukėm už tankaus eglynėlio ir pasiruošėm gintis. Šito ugnies krikšto niekada neužmiršau. Nors tada aš toks dar ir kareivis buvau. Nesupratau tada, kodėl vadovybė suguldė visus ir liepė laukti. Ir iš tikrųjų, ateina rusai. Kareiviai ėjo vienas paskui kitą parengę automatus kautynėms. Ateina vienas ruselis, antras, trečias, o ketvirtas, karininkas, vadas, matyt, tiesiai į tą eglynėlį. Ir nebuvo kas daryt, paleidom kulkas. Ir jie paleido. Kautynių mes nenorėjome, tačiau susišaudymo išvengti jau buvo neįmanoma. Ir klausykit, nė vienas iš mūsų nežuvo, o jų keturi ar penki atgulė.  O mes, pasinaudoję sąmyšiu, skubiai pasitraukėme. Tuo metu kareivius trumpam sulaikė Skirmanto kuprinė su naujausiu „Laisvės žvalgo“ numeriu, kurią skubėdamas jis paliko.

– O ar nebuvo šeimoje svarstyta kitokia galimybė – galbūt pasitraukti į Vakarus, kaip kad daugybė žmonių tuomet darė?  Nors prabangos ir nebuvo, bet skursti irgi neskurdote? 

– Taip, siūlė ir dokumentus. Pranas Nenorta, jis saugumo viršininku tuomet dirbo. Jo duktė Apolonija simpatizavo Juozui ir prašė, kaip šiandien atsimenu, Juozą būtinai važiuot su ja. Jie turėjo visus dokumentus, visus buvo ir mums paruošę. Ir įsivaizduojat, nusprendėm likti Lietuvoje. Kas čia mus paliko toj Lietuvoj, visiems reikėjo atsigult, ponas Dievas težino. 

– Tikėjote, kad galbūt kažkaip laimėsite?

– Tikėjom, kad tai Trečio pasaulinio karo pradžia. Juk tokia buvo Vakarų propaganda: „Laikykitės, laikykitės…“ Tai buvo vienas iš argumentų trauktis į mišką ir neit į Raudonąją armiją.

– Tikėjote, kad Vakarai padės?

– Taip… taip… deja, taip… Juozas dukart važiavo ieškot ir moralinės, ir materialinės pagalbos. Tas jų delsimas ir išžudė mus visus.

– O tai tie sovietiniai metai sugebėjo išnaikinti mūsų patriotiškumo daigus? Kaip mūsų senasis kaimas per nepriklausomybės dvidešimtmetį sugebėjo išugdyti stiprias kovingas asmenybes, kurių dvasios okupantams nepavyko palaužti? Ir kaip per sovietmečio penkiasdešimtmetį sugebėjome prasigerti, pripratome vogti, kas po ranka pakliuvo, o dauguma net ir nelaisvės išmoko nejausti? 

– Aš manau, taip. Tą patį kartojant gali ir įtikint žmogų.

– Tai situacija jau beviltiška?  

Ne, nemanau. Ačiū Dievui, jaunimas atsigauna. Pas mane prieš mėnesį užėjo tokie septyni jauni vyrukai, visi su kariškom uniformom, su kuprinėm, miegmaišiais, visi su aukštaisiais išsilavinimais. Ateina jie nuo Alytaus, aplankę kautynių vietas, užėję į Šilavotą, ten kunigėlis leidęs jiems sode permiegot. Žinojo, matyt, kur aš čia gyvenu. „Labas, labas. Mes norėsim čia pernakvot.“ Čia, šitoj bakūžėj, yra vietos dar viršuj. O koks jų religingumas, patriotiškumas. Kaip jie čia dainavo partizaniškas dainas. Ant rytojaus paprašė aplankyt Skausmo kalnelį, nuvežiau juos. Ir pirmų šv. Mišių panoro išklausyt. Paprastai pirmos mišios Veiveriuose būdavo pusę pirmos. Nueinam – tuščia. Praeina zakristijonas. Matyt, praneša klebonui, kad bažnyčioje yra svečių. Ras ir ateina jisai. Paukšt man į petį: „Labas. Kaip čia dabar?“ „Atvažiavom Mišių išklausyt.“ „Kadangi lankomumo nėra, tai nelaikom. Bet jeigu atvykot…“

– Ką kalba jaunimas apie Jūsų partizaninę veiklą? Ar daug atvažiuoja į Jūsų kasmetinius sąskrydžius Ariogaloje? 

– Jie domisi, prašo papasakoti, jie ir žino nemažai. Tačiau į Ariogalą susirenkame daugiausiai tik mes senukai. Jaunimas tik programą veda…

– Kaip manote, ar dabartinio laikmečio jaunuoliai eitų į mišką kautis už tėvynę? 

– Geras klausimas. Kartais, kai lankausi mokyklose, paklausiu. Jie iš karto rėkia: „Kariautume!“

– Kaip išugdyti vaikams patriotiškumą?

– Mokykla turi daug dirbti tuo klausimu. Taip pat ir šeimoje turi būti ugdomas patriotiškumas. Svarbus tėvų auklėjimas. Bet mums tėvai nieko specialiai nesakydavo. Kažkaip savaime išeidavo. Na, į bažnyčią eiti reikėdavo. Mamelė pati eidavo, ir mums liepdavo. Tris kilometrus į Veiverius. Tuomet per atlaidus būdavo pilnos bažnyčios, šventoriai. O dabar lankomumas visai kitas. Pvz., Pažėruose, kur Juozo žuvimo vieta – ir dabar bažnyčios pilnos, o Veiveriuose – tuščia. Keli kilometrai – o koks skirtumas.

– Miškuose vadindamasis Arūno slapyvardžiu neužsibuvote, nes buvote išduotas, suimtas ir ištremtas Sibiran?

– Man Žvejas patikėjo įgyvendinti didžiausią jo svajonę – sukurti visų partizanų apygardų centralizuotą valdymo programą. Buvau įpareigotas 1947 m. birželio 12 d. surengti Tauro apygardos vado Baltūsio-Žvejo ir J. Žemaičio-Vytauto susitikimą. Pasitarę su ryšininku Aitvaru ir J. Žemaičio įgaliotiniu Nemunu pasimatymą numatėme Aleksoto pašte 14 valandą. Nuvykau kiek anksčiau, bet Žemaitis dėl ligos nepasirodė. Buvo atsiųstas žinomo ryšininko „įgaliotas“ asmuo, tačiau man jis iš karto pasirodė įtartinas. Norėjau abejonėmis pasidalyti su ryšininku, todėl mes kiek paėjome gatve pirmyn. Tada pamačiau iš toli ateinančius tris vyrus labai ilgais apsiaustais. Vieną jų pažinau – tai buvo Dušanskis. Supratau: provokacija! Dar aš tam parazitui Aitvarui braukiau per snukį ir šokau į skardį. Vyrų trijulė iškart pradėjo šaudyti į mane, tačiau kulka manęs neėmė. Nepavijo manęs ir traukiantis 2-ojo forto link paleista automato salvė. Mečiausi į dešinę, ir vėl pasigirdo šūviai. Pavyko nusigauti iki Nemuno, kur į kitą upės pusę perkeldavo nebylys valtininkas Banionis. Jis suprato, kad mane vejasi, ir skubiai įsodino į valtį. Kai mes atsidūrėme upės viduryje, prie kranto atbėgo ir Dušanskis su sėbrais, ir tas Aitvaras, ir vadinamas įgaliotinis. Viskas aišku.

Persikėlęs per Nemuną, pasiekiau E. Ožeškienės gatvę ir pasibeldžiau į pažįstamo J. Poškaus-Rolando butą. Nespėjau jam pasakyti, kas atsitiko, kai duris jau laužė enkavėdistai. Vėliau surakintas antrankiais buvau nutemptas laiptais galva žemyn, įmestas į sunkvežimį ir… atsiradau pačioje saugumo irštvoje.

Antanas Lukša (pirmas iš dešinės) lageryje, 1955 m. | www.xxiamzius.lt nuotr.

Antanas Lukša (pirmas iš dešinės) lageryje, 1955 m. | www.xxiamzius.lt nuotr.

– Palūždavo žmonės? Išsigąsdavo? Kodėl virsdavo išdavikais?

– Jūs neįsivaizduojat, kokį spaudimą darydavo. Gražiuoju ten nė vienas nepasiduodavo. Juos tiesiog sulaužydavo. Tačiau išdavystė – niekšybė. Didžiulė niekšybė. Pasitiki juo, o jis tave parduoda. Parduoda į mirtį.

– Jums, kaip pasakojate, mirties pavyko išvengti net septynis kartus. Ir iš lagerių po dvylikos metų grįžote gyvas… 

Vos atvežus į Vorkutą, kaip paprastai, darė medicininį patikrinimą. Mane apžiūrinėjo toks Andriuškevičius, Juozo bendrakursis. Dirbo čia gydytoju, nors architektūrą studijavo. Paėmė jis termometrą, patrynė, kad man temperatūra pakiltų, ir paguldė dešimčiai dienų į sanitarinį punktą. Bet man tai buvo didžiulė nelaimė. Aš būčiau kartu su visais išvažiavęs į senus lagerius. Kita tvarka ten. O čia – tikras pragaras.

205-oji kolona buvo pasmerktųjų mirčiai darbo kolona.

Nepakėlę pragariško darbo ir gyvenimo sąlygų, 1949 metais, prasidėjus šiltai trumpai vasarai, ėmėme rengtis sukilimui. Susirinkome ir aiškinomės enkavėdistų garnizono darbotvarkę. Pasitarimai vykdavo naktį. Atrodo, viską numatėme, kad sukilimas pavyktų. Greta lagerio buvo gyvulių ferma. Planavome traukdamiesi po sukilimo paimti gyvulius ir pakeliui juos skersti maistui. Sukilimą turėjo pradėti pirmoji pamaina, dirbusi dieną, o tęsti jau antrosios pamainos kaliniai lagerio teritorijoje. Kėlė nerimą tik labai nedrausmingi kriminaliniai nusikaltėliai, tačiau jų atsikratyti negalėjome. Beje, jie ir neišlaikė numatytos sukilimo drausmės. Nuginklavę sargybinius sukilėliai artinosi prie lagerio zonos. Triukšmavo, o tai iškart atkreipė budinčio sargybos bokštelyje kareivio dėmesį. Iš bokštelio paleista signalinė šūvių serija sukėlė garnizoną. Tuojau pat atskrido „kukurūznikai“. Pilotai skrido labai žemai ir iš kulkosvaidžių šaudė į bėglius. Visi, kurie pasitraukė toliau už lagerio teritorijos, žuvo neturėdami kur pasislėpti. Vietovė plika, retai augančiuose žemuose krūmokšniuose ir zuikis nepasislėptų. Aš tą dieną dirbau antroje pamainoje ir turėjau likti lageryje arba lagerio zonoje.

Po sukilimo mus nubaudė žiauriau nei tikėjomės. Pėsčiomis, menkai apsirengusius išvarė be takų, be kelių į drausmės lagerį. Už bausmę išvedė be apsauginių tinklelių. Ėjome susikibę penkiese, vienas kitą prilaikydami, ir kai debesys uodų apsėsdavo veidus, visi sutartinai krisdavome žemėn ir apsitrindavome uodus. Leisgyvius suvarė į baudos lagerį. Ten buvo tik palapinės, aplinkui pelkėtas vanduo, klampynė ir uodai. Gulėti teko ant šlapios žemės. Jau pirmą naktį trys kaliniai atsisveikino su šiuo pasauliu. Nežinau, kiek mūsų enkavėdistai-prižiūrėtojai dar būtų pasiuntę į mirties žemę, jeigu apie tai nebūtų pranešęs atitinkamoms Maskvos žinyboms felčeris. Greit atvykusi iš Maskvos komisija pakeitė lagerio administracijos vadovybę.

Dar kartą jau arti mirties buvau, kai apsirgau vidurių šiltine. Prisivogėm didžiulių bulvių, apsibarstėm druska ir sukirtom. Taip užėjo noras gerti. Tai pasisėmiau vandens iš tokio didžiulio vandens rezervuaro. O to būta nešvaraus. Kokias tris paras buvau be sąmonės. Prie mano kojos jau buvo pritvirtinta lentelė su numeriu. Mano palatos gydytoja buvo puiki moteris, ukrainietė, lakūnė ir gydytoja Vinogradova. O felčeriu dirbo buvęs Telšių veterinarijos vyr. gydytojas. Tai jis ten mane šefuodavo. Tuomet tesvėriau vos 37 kg, bet kažkaip atlaikiau tą aukštą temperatūrą. Išsikapsčiau.

O jūs nejaučiate nuoskaudos, kad iš Jūsų šeimos vis dėlto daugiausia kalbama ir rašoma apie brolį Juozą?

– Na, vis dėlto Juozas buvo išskirtinė asmenybė. Jo prasiveržimas į Vakarus, ir vieną kartą, ir antrą. Ten buvo šimtaprocentinė rizika. Ir apskritai visa partizanų organizacija pasirinko jį savo įgaliotiniu Vakarams. Jeigu Žemaitį padarė prezidentu, tai kodėl Juozo nepadaryti užsienio reikalų ministru?

Čia, manau, šiaip ar taip, ne tik Juozo, bet ir tų, kurie jį lydėjo, didžiulis pasiaukojimas. Ir Juozas galėjo juk likt pas Nijolę. Ana turėjo specialybę medikės, ten uždarbiai didžiuliai, galėjo gyvent… Bet priesaiką buvo davęs…

– O konkurencijos tarp brolių nebuvo?

– Nebuvo jokios minties. Dabar aš kitą sykį pagalvoju – juk mes visi paskui jį šliaužėm.

– Jūs turėjote pasirinkti: arba, arba. Kaip bebūtų, vis tiek kovojote su okupantu, už laisvą Tėvynę. Vien jūs praradote tris brolius, tėvus anksčiau laiko. O dabar dar tenka išgirsti, kad galbūt tai buvo beprasmė auka…

– Na, tokia ir beprasmybė… Gal tas mūsų partizanavimas šiek tiek pristabdė Lietuvos nutautėjimą. Yra įvairių versijų: kad partizaninis karas atvedė iki Nepriklausomybės. Jeigu taip – tai nebeprasmės aukos. Bet jeigu tas mūsų sėdėjimas bunkeriuose nedavė jokios įtakos, tai tada, žinoma, tai mūsų šeimos ir daugybės kitų tragedija.

– Tuo metu, kai reikėjo rinktis: trauktis ar likti, rašytojas Kazys Boruta sakė: „Skaudžių išmėginimų valandą reikia likti su savo tauta!“ O tuometinis Lietuvos rašytojų draugijos pirmininkas Faustas Kirša, palikdamas bombarduojamus Šiaulius, tvirtino: „Mes išeiname, kad bylotume laisvajam pasauliui apie mūsų tautos likimą.“ Kurie teisesni: tie, kurie liko, bet buvo ištremti, žuvo ar tapo išdavikais, ar tie, kurie paliko Tėvynę, bet dėl jos galbūt stengėsi ir būdami toli? 

– Pasitraukt ir lengvai gyvent – tai viena, o bunkeriuos trūnyt ir galvot kiekvieną dieną apie mirtį, visai kas kita.  Traukėsi daugiausia inteligentija, žmonės su šeimomis. Juk neis visi į mišką. O mes buvom jauni, nevedę, be vaikų. Jie taip gelbėjo gyvybę. Jeigu būtų neišvažiavę, būtų areštavę, kaip ir likusius. Badu numirt ne taip lengva.

– Dabar aktualus pasitraukimo (emigracijos) klausimas. Žinoma, mūsų epochos sunkumai niekaip negali lygintis su Jūsų laikų žiaurumais. Ar pateisinate tuos, kurie išvažiuoja į Airiją, Norvegiją dėl duonos kąsnio?

– Aš absoliučiai juos pateisinu. Čia darbo nėra. Ir galimybių, kad ir kaip norėtum, nėra. Gamyba sunaikinta, jos atstatyti nepajėgiama. O ką daryt? Aš kiekvieną dieną matau jaunų šeimų gyvenimą. Praeitą trečiadienį užeina jaunas vyras. Štai taip ranką ištiesęs prašo: „Paaukokit ar duokit man čia kokio darbo, pavalyt ar ką. Neturim ką valgyti, šeši vaikai.“ Skaičiau, atrodo, septynis milijardus litų pernai užsienio lietuviai atsiuntė į Lietuvą. Tai šiokia tokia parama. Čia tokia kiršinimo tema, kad jie neva Lietuvą palieka. Juk padėtis tokia.

– Tačiau jei per sovietinę okupaciją nenutautėjome, tai dabar galime ir išsivaikščioti…

– Aš nemanau, kad gresia šimtaprocentinis išsivaikščiojimas. Manau, kad tie žmonės užsidirbs kapeiką, pasidarys savo gyvenimo pagrindą ir gyvens Lietuvoje, vaikučius gamins, ir bus ta Lietuva.

– Jūsų laikais, ir dar ankstesniais, Lietuvoje buvo daugybė iškilių žmonių – tikrų Lietuvos kūrėjų – apie kuriuos dabar kalbame, knygas rašome, filmus kuriame. O po keliasdešimt metų ar kas nors kalbės apie mus kaip šalies kūrėjus? Tikriausiai tokius žmones bus galima suskaičiuoti ant pirštų? Kodėl? Kas tai, epochos priežastis?  

– Realiai galvojat. Bet nėra taisyklės be išimties. Tačiau juk dauguma emigravusiųjų sako, kad galvoja sugrįžt. Europoje tokia sistema. Nebėra atskirų tautinių valstybių. Maišosi pasaulis, ir nieko čia blogo. Manot, tas nacionalizmas labai gerai? Pagarbą reik išlaikyt, gerbt savo kalbą, papročius, tradicijas išlaikyt. Juk tai įdomu. Ir man, ir jums įdomu nuvažiavus į kitą kraštą susipažinti su jų gyvenimo būdu, tradicijomis. Taigi visa tai reikia išlaikyti, didžiuotis. Tačiau viskas turi būti absoliučiai laisva. Ir kiekvienam reikėtų visus toleruoti.

Pašnekovo kalba netaisyta – aut.past.


„Lietuvos Kūrėjai“

Kategorijos: Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: