G.Papinigis. Laimos Šilingaitės-Vansauskienės gimimo 100-mečiui

Laimos Šilingaitės-Vansauskienės 100-mečiui

Iš šios, Balio Buračo ateljė 1942 m. Laisvės alėjoje (Kaune) darytos nuotraukos, į mus žvelgia iškiliausios ir kilmingiausios Lietuvos atkūrėjų Emilijos ir Stasio Šilingų šeimos pirmagimė – Laima Šilingaitė-Vansauskienė.

Laikas mus visus pernešė 100-mečio atstu nuo tos dienos, – gimtadienio Vilniuje 1912 m. rugpjūčio 10 d., – kuriuo prasidėjo grafaitės Laimos, – būsimosios kunigaikštytės gyvenimas.

Esame palaiminti, kad laisvi – laisvoje pasaulio šalių šeimoje, lietuviškai galime pažinti ir susipažinti su tik pradedančia atsiverti kunigaikščių Paberžės Šilingų palikuonių įtaka; šiąją gyvenimo įvykių seką, suvertą pačios Laimos  įtakos bei būdo galia ir atskleiskime tiek, kiek jau esame verti ar pasirengę… „Jeigu jau rašau, tai viską reikia teisingai atskleisti“, – taip apie savo mamytę, – josios begalinį sąžiningumą, reiklumą bei kuklumą, – po mirties 2001 m. birželio 6 d., perdavusi dokumentus bei laiškus archyvams, atsiliepė vyriausioji dukra Rymantė (Vansauskaitė-Simaitis) /„Draugas“  2004-03-09, p. 8/.

Laiko ir sovietbolševikinio svetimųjų vergovinės santvarkos teroro bei „savųjų tautiečių kolaboracinio padaro“ dulkėmis buvo tiek užklota slopinta Tautos ir žmogiškosios žinijos atmintis, jog tik dabar atrandame šią istorinės vertinės grandį, – kunigaikščių Šilingų (iki 1918 m. gruodžio 26 d. Vyriausybės paskyrimo dar tik grafų) šeimą, kurios pirmagimės Laimos gimimu prasidėjo gausios ir XX a. įtakingiausios 11-os asmenų šeimos kelias būsimoje atsikursiančios Lietuvos valstybės sostinėje – Vilniuje.

Jau pirmaisiais gyvenimo metais, jaunoji grafaitė (beje, šeima niekuomet savosios kilmės nei išryškino nei viešino, gal tik karo bėgyje buvo pasinaudota titulais, gaunant iš caraitės Tatjanos šalpos komiteto svarią paramą karo pabėgėliams iš Lietuvos) sykiu su pirmaisiais būsimos Lietuvos vadovais – Jonu Basanavičiumi, Antanu Smetona bei mamos Emilijos gausios žemaičių bajorų Bytautų giminės atstovais, tampa „Čiurlionio kuopos“, suburtos 1913 m. sausio mėn. prie Lietuvių Dailės draugijos, jauniausia aukotoja genijaus kūrinių išpirkimo reikale. O 1914 m.  rugpjūčio 17 d. jai teko būti bene pirmąja josios tėvelio Stasio Šilingo parengtos „Gintarinės deklaracijos“  liudininke. (Šią Deklaraciją įteikti carinei Rusijos valdžiai buvo patikėta šeimos bičiuliui Donatui Malinauskui ir Jonui Basanavičiui).

Mažosios Laimutės gyvenimo pradžia ženklinta tiek aukščiausiojo meno, tiek politikos – valstybingumo atkūrimo vykdymo aplinka, tiek karo bei įvairių įvairiausios visuomeninės ir ypač šauliškosios veiklos terpe. 1915 m. ji viena pirmųjų išvydo dar spaustuvės dažais kvepiantį „Pirmąjį barą“, deja jau be visų mylimojo ir tokio paslaptingojo dėdės Ramūno (Bytauto, lietuvių mokslo šviesulio; kuris mirė Šveicarijoje, Leizino sanatorijoje tų metų birželį); 1916 m. jau karo sūkurių atmestai į Rusijos sostapilę Petrapilį teko būti greta milžiniškos veiklos verpetų, giliaminčių veikalų, rengiamų savųjų tėvelio ir motutės, gimties.

1918-ieji, – grįžimas Lietuvon. Ilga, grėsminga keleivių klajonė karo verpetuose; stočių grūstyse vos vos nepasimeta vieni nuo kitų, pro vagonų langus, ant stogų žmonės spraudžiasi; grįžta atgalios. Pagausėjusi, 5-ių asmenų Šilingų šeima įsikuria Teatro gatvėje Vilniuje; po mėnesio tėvelis tampa Lietuvos tarybos nariu. Bolševikų kariuomenei priartėjus prie Lietuvos sostinės, Tarybos nariai pasitraukė į Kauną. Šilingai įsikūrė Daugirdo gatvėje.

1921 m. rugpjūtis. Šilingai tuo metu gyvena Kaune. Istorinės sumaišties laikotarpiu dar  1919 m. paliktą butą Vilniuje, Laima aplanko tąsyk su tėčiu, bet… atgal į namus Kaune, 9-metei mergaitei tenka sugrįžti be jo. Stasiui Šilingui su dukrele sumanius užsukt į „Štralio“ kavinę „želigovskininkai“ jį suima (sulaužant visas tarptautinės teisės normas, – turimo Tautų Sąjungos mandato apsaugą), ir net iki lapkričio 28 d. laikinieji Liublino unijos ribos „praplėtėjai-apsišaukėliai“ pralaiko uždarytą Lunkiškių kalėjime.

Tiesa, kad čia tik nedaug atskleidžiu nuostabiausios Šilingų šeimos namų aplinkos, Laimos ir jos sesučių auklėjimo pavyzdžių. Tam prireiks ypatingos, – plačios ir šviesios erdvės, – atkurtų naujų Emilijos ir Stasio Šilingų, Laimutės tėvelių, namų Vilniuje. Būsimi „Emilijos ir Stasio Šilingų namai“ – turi tapti kiekvieno pažangaus lietuvio statiniu. Juos pastatysime. Kada – dar nežinia. Tai, ką sukūrė, paliko mums ir turėjo išgyvent ši garbinga, aukščiausiosios kančios ir pasiaukojimo žyme paženklinta mūsų protėvių palikuonių šeima – turi tapti mums gyvu lietuvybės ir žmogaus dvasingumo pergalės paminklu.

Po 1940 m. griūties ir skaudžiai išgyventos nelaimės 1941 m. birželio 14-tą, kai tėvai ir sesutė Raminta buvo išgabenti iš okupuotos Lietuvos į nelaisvę bolševikų vergijon… nutrūko ir atmintis. Mums, Jai, Jiems.  Nors  su savo sutuoktiniu Mykolu iš Vansauskų giminės (susituokę jiedu 1937 m. Ilguvoje) arešto su mažąja Rymante tądien išvengė, tačiau 1944 m. rugpjūčio 2 d. teko pasirinkt tikrų tremtinių dalią – į priverstinę tremtį, Vokietiją, vėliau JAV (Čikagą, Mykolo gimtinę emigracijoje) gelbstintis nuo atplūstančio teroro – vergijos, patraukė sykiu su dail. Adomo Varno šeima  („Amerikos lietuvis“ 2005 m. lapkričio 12 d. p.13 „Lietuvis, gyvenęs aukščiausiąja nata“).

Žvilgsnis į mūsų žymaus dailininko, 85-mečio Kazio Šimonio ranka parašytas Laimai mintis, dar labiau sustiprins ir patvirtins praeities įtakų, atminties grąžos, nuolatinio dvasios palaikymo būtinybę.

Tokia istorinė atmintis, –  ji sugrįš, kelią ras. Grįš, paeiliui, po vieną, kaip ir atrasta žinia apie 1918 m. Laimos tėvelio, Lietuvos valstybės tarybos Teatro komisijos pirmininko (pirmininkavęs tuo pačiu ir Krašto apsaugos, Ribų, Valstybės paskolos bei Teisės komisijoms) S.Šilingo surengtą pirmąjį koncertą Lietuvos sotinės – Vilniaus rotušėje.

Kaip ir Rambyno kalno Šaulių rikiuotės Rasų-Joninių šventės, į kurias visa šeima iš Kauno ar savojo dvaro-sodybos Misiūnuose vykdavusi. Grįš. „Amžinosios Rambyno kalno knygos“ įrašai nuo pat Martyno Jankaus ir Vydūno laikų liudija tai. Tikrai grįš, kaip grįžo jų ir kitų tremtinių palaikai. Kaip grįžta atmintis, savigarba, orumas.

Tai ir Laimos Vansauskienės-Šilingaitės indėlis. Jos meilė, jos tėvelių – Lietuvos dvasios milžinų Emilijos ir Stasio meilė, jų protėvių, – Paberžės grafų Šilingų, – laisvės kovotojų 1831 m. – 1863 m. sukilimuose indėlis, žemaičių bajorų Bytautų, Čiurlionio genijaus išsaugojimo Lietuvai pradininkų indėlis. Tai gyvoji atmintis, nuo pat Žalgirio ir dar senesnių laikų, už kuriuos esam atsakingi.

15 ilgų metų nežinios apie savuosius tėvus ir seserį (vėliau paaiškėjo, kad mama ir sesutė bado ir šalčio sąlygomis bolševikų buvo nugalabytos 1943-44 m.). Metai iš metų JAV prezidentams, buvusio SSSR darinio vadovams Laimos Vansauskienės teikti prašymai dėl tėvelio išlaisvinimo, visgi atgarsio sulaukė. Tėvas pargrįžo ir Lietuvos žemėje dar pagyveno iki 1962 m. lapkričio 13 d.

Nei viena santvarka, nei viena tvarka, nei joks įstatymas negali būt viršesnis už meilės ir žmogiškumo tvarką, – tūkstantmečiuose, – kartų kartose, žmonijos patirtimi ir tikėjimu dieviškumo galia sukurtą. Šia tvarka, jos pavyzdžiu mums, yra Laimos, jos seserų Daivos, Danguolės, Saulenės, Ramintos, Audronės, Rusnės, Vingros, Galindos ir tėvelių Emilijos bei Stasio Šilingų šeima. Šilingų šeima – mūsų Tautos iškilus pavyzdys, atrama mūsų kartai ir pareiga tęsti bei ugdyti jų gyvenimais išskleistą Tautos rūmą, gyvybės žiedą – Lietuvą.

Laima Šilingaitė-Vansauskienė, Emilija Bytautaitė-Šilingienė, Stasys Šilingas, Raminta Šilingaitė jų pačių valia perlaidoti šeimos kape Ilguvoje, ten amžinojo poilsio atgulė ir Laimos vyras Mykolas Vansauskas, jame ir Laimos sesuo Audronė ilsisi. Aplankykite Lietuvos dvasios milžinus, jų Ilguvos Nemuno atkrantę Lietuvoje.

2012 08 10