Š.Navickis: Trečio šanso istorija gali nebesuteikti (76)

Šarūnas Navickis | asmeninė nuotr.

Šarūnas Navickis

Kvietimas

A. Akstinavičiui, Socialdemokratų sąjunga
D. Kuoliui, Lietuvos sąrašas
A. Matulevičiui, Tautos vienybės sąjunga
R. Ozolui, Už teisingumą
E. Skrupskeliui, Centro partija
G. Songailai, Tautininkų sąjunga
J. Varkalai, Drąsos kelias

Gerbiamieji,

šis laiškas, kuriuo kreipiuosi į Jus, yra padiktuotas tiek bendros situacijos, pagrįstai įvardinamos Lietuvos išsivaikščiojimu, tiek ir mano asmeninio nerimo, kuriam visai nedaug tetrūksta, kad galėčiau jį pavadinti egzistenciniu. Išties taip ir yra – pastarieji keli metai mano šeimai kainavo dviejų vyresniųjų vaikų bei dviejų anūkų emigraciją ir vieną mirtį, kurią siečiau su stresine iš šios nesibaigiančios krizės kylančia būsena. Tokia tad padėtis, kuri, mano supratimu, yra daugiau ar mažiau panaši daugelyje Lietuvos šeimų.

Nestovėjau po medžiu Garliavos mergaitės dramos metu, bet buvau tarp tų, kurie rengė ir vedė pirmuosius palaikymo mitingus Londone, po kurių valdžiažmogiai nebegalėjo apsimesdami teigti, kad „tai tik menkas nesusipratimas vienoje iš provincijų“. Labai daug vilčių siejau su vieningu junginiu, galinčiu sudaryti realią atsvarą tai savivalei, kurią ramiausiu veidu vykdo dabartinė oficialioji valdžia ir galbūt jos šešėliniai diriguotojai – todėl dabar labai skausmingai išgyvenu, matydamas, kaip tas darinys eiži ir byra dar nė nesusiformavęs.

Keisčiausia – o gal kaip tik priešingai, dėsninga? – kad visų galimų sudedamųjų jėgų lyderiai bei aktyvūs nariai, su kuriais tenka kalbėtis, lyg susitarę rodo pirštais vienas į kitą, sakydami, kad jie patys “už vienybę, bet štai tie ir anie viską sugriovė, išdavė ir su jais neįmanoma susitarti“. Ar tikrai taip yra? Ir net jei yra – negi nebegalima nieko padaryti, kad taip nebūtų? Negi net išsivaikščiojančios Lietuvos ir prievartaujamų mūsų vaikų akivaizdoje nebemokame tartis? Jei tikrai taip, tuomet gal išties vėluojame emigruoti iš savo namų, o gal ir palikti juos tuo kitu, nebeatšaukiamu būdu?..

Praėjusiame amžiuje Lietuva buvo prarasta neiššovus nė vieno šovinio. Aš nenoriu jos prarasti tol, kol neiššausiu paskutinio.

Štai todėl viešai kreipiuosi į visus čia išvardintus partijų bei judėjimų lyderius ir kviečiu Jus nepaisant jokių aplinkybių itin realistiškai įvertinti situaciją ir tapti ne politikieriais, žaidžiančiais taktinius žaidimus savo sugebėjimų ar užsakovų pageidavimo lygyje, o tikrais Lietuvos politikais – patriotais, kokiais iškilus istoriniam šansui ir įsisąmonintai būtinybei iš vakarykščių ūkininkų vaikų tapo pirmosios Nepriklausomybės akto signatarai. Prašau Jūsų nesusmulkėti iki „trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“, bet padavus vieni kitiems rankas – o jeigu taip neišeina, tegu ir sukandus dantis – šiandien padaryti viską, kas įmanoma, o jei to negana, ir tai, kas neįmanoma, bet reikalinga, kad sustabdytume šitą nesibaigiantį klimpimą į vis labiau įtraukiančią pelkę. Trečio šanso istorija gali ir nebesuteikti.

Labai tikiuosi, kad Jūsų tarpe neatsiras nė vieno, kuris bent jau nepamėgintų rasti to, kas mus jungia, o ne skiria. Todėl sakau – ieškokime ir raskime vieni kituose tai, kas gera ir skatina kurti, ir nekreipkime dėmesio į tikrus ar menamus trūkumus, taip gausiai pilamus tų, kurių netramdomai savivalei mūsų vienybė yra pati didžiausia grėsmė. Nes jų principas yra „skaldyk ir valdyk“, o mūsų tebus „Vienybe težydi“.

Su meile ir viltimi,

Šarūnas Navickis

P. S. Šį laišką įsipareigoju išsiųsti taip pat ir tiesiogiai visiems čia įrašytiems adresatams, kviesdamas susirinkti prie apskrito stalo, pasiūlant dienotvarkę, laiką ir vietą.

P. P. S. Nesu jokios partijos narys ir nepriklausau jokiam rinkiminiam sąrašui, o šis laiškas yra mano asmeninė iniciatyva.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: