M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje (II) (75)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Marius Kundrotas

3. Tautų tapatybių kaita

Jau straipsnio pradžioje užsiminta, jog istorijoje būta tautų, kurių tapatybės keitėsi. Atėjo laikas pateikti bent keletą istorijos pripažįstamų pavyzdžių.

Hetai, dar žinomi hetitų vardu – arijų kilmės tauta, antikiniais laikais sukūrusi galingą imperiją, apėmusią didžiąją dalį Turkijos, Siriją ir šiaurės Mesopotamiją. Neseniai iššifruotas jų raštas ir kalba aiškiai liudija arišką, indoeuropietišką tapatybę. Vis gi pats hetų vardas, atėjęs iš antikinių šaltinių, iš pradžių žymėjo visai kitą tautą. Tai buvo chatai – huritų kilmės tauta. Juos užkariavo ir asimiliavo arijų tauta – nesitai, savivardis – nesili. Ateiviai perėmė chatų vardą ir kraštą.

Nežinia, ar hetų vardas tapo naujosios tautos savivardžiu – yra spėjimų, kad jie ir toliau save vadino nesitais, bet žinoma, kad savo šalį jie vadino Chati, o jos sostine tapo Chatušas. Bet kuriuo atveju aplinkinėms tautoms nesitų ir chatų ainiai jau buvo žinomi hetitų vardu – jį randame jau Biblijoje, aprašant hetų saulėlydžio laikus.

Istorijos pabaigoje hetai – jau vėl huritiškos tapatybės tauta. Ariškąją dievybę Tarhuną – Perkūną – iš panteono viršūnės išstūmė huritiškasis atitikmuo – Tešubas. Jo tėvu tapo Mesopotamijos semitų dievybė – Anus, pastarųjų perimtas iš šumerų. Žinant, kokią reikšmę tautų ir valstybių tapatumui tais laikais turėjo religija, o taip pat – faktą, jog universaliųjų religijų dar nebūta, galima aiškiai spręsti, kokios kilmės tautos viešpatavo hetų valstybėje saulėlydžio laikais.

Daug geriau žinomas pavyzdys – graikai, savivardis – helenai (ellines). Skirtingai nei hetų atveju, graikų savivardis abejonių nekelia. Ši tauta skaičiuoja tūkstantmečių istoriją, siekiančią mūsų dienas. Vis dėlto per šiuos tūkstantmečius jos genetiką, kultūrą ir galbūt net kalbą veikė ilyrai ir trakai, vėliau – romėnai, spėjamai – gotai, po to – slavai ir galiausiai – turkai. Tauta išliko, bet jos sudėtis – jau gerokai pakitusi.

Frankai istoriškai priskiriami germanams. Dabartiniai frankai – prancūzai (français), išlaikę senąjį savivardį ir istorinę tradiciją – keltų, romėnų ir germanų tautų asimiliacijos produktas, kalbantis romanų grupės kalba.

Dar du pavyzdžiai – artimesni mūsų laikams ir mums patiems. Prūsai XIII a. – baltų tauta. XIX a. prūsų vardas jau reiškė vokiečių etninę grupę – švabų ir bavarų lygmenyje. Nors vokiškasis prūsų etnosas žymia dalimi kilo iš suvokietėjusių baltų prūsų (o taip pat – lietuvių), kalba, kultūra ir savimonė jau buvo vokiška – išlaikant senąjį savivardį. Nedaug trūko, jog toks pat likimas būtų ištikęs lietuvių tautą.

XIII a. lietuviai – baltų tauta, sutelkusi kitas baltų tautas į vieningą valstybę. XV–XVI a. lietuvio vardas jau reiškė ir slavą – rusėną, ir bet kurios kitos tautos atstovą – Lietuvos valstybės pilietį. XVII–XVIII a., o ypač – XIX a. lietuvių vardas daugeliui jau reiškė lenkų etninę grupę – mozūrų ir kašubų lygmenyje. Dažnas lietuvių bajoras save įvardindavo: gente Lituanus, natione Polonus… Galutinę integraciją į slavišką lenkų tautą sustabdė tiktai kiek užtrukęs Tautų Pavasaris, „Aušra“ ir „Varpas“.

Jau XX a. susiformavo dvi baltiškos lietuvių kilmės etninės grupės kitų tautų ir net kitų tautų grupių sudėtyje – memelenderiai ir tuteišiai (pastarieji ėmė formuotis anksčiau), savo ruožtu įsilieję į vokiečių (germanų) ir lenkų (slavų) tautas. Praktiškai mūsų akyse – mūsų senelių laikais – gimė du nauji baltogermanų ir baltoslavų etnosai.

Jei tai vyksta moderniaisiais tautinių valstybių laikais – ką bekalbėti apie tautų kraustymąsi, kai tokios tautos kaip gotai, vandalai, svebai, herulai ir langobardai per gerą šimtmetį keitė po tris-keturias tėvynes? Drauge su geografine terpe keitėsi etnografinė aplinka – argi tai galėjo neturėti įtakos šių pačių tautų tapatybei?

Dabartiniai istorijos ir kalbotyros mokslai gotus priskiria germanams. Tarkime, jog Alaricho ir Teodoriko, o gal jau Hermanariko laikais jie tokie ir buvo. Jei taip, kyla keletas klausimų. Ar jie visada buvo germanai? Jei ne – kada jie tapo germanais? Kas jie buvo prieš tai? Kokiu mastu jie germanizavosi? Kiek tai paveikė jų kalbą, kiek – kultūrą, o kiek – genofondą?

Gal tai buvo baltogermanai? Mišri pereinamoji tauta, panašiai kaip dabartinė baltoslavų tauta – baltarusiai? Baltų kilmės germanai? O gal – pradiniai germanai, prūsų kaimynystėje perėmę dalį baltiškojo substrato?

J. Statkutė de Rosales, o iš dalies – jau Česlovas Gedgaudas, prabilę apie gotų (pastarasis – tik apie visigotų) baltiškąsias šaknis, atvėrė Pandoros skrynią, galinčią tapti neįkainojamu lobynu. Jų teiginių nereikia nei aklai priimti, nei taip pat aklai atmesti. Net skandinaviška gotų kilmės versija palieka erdvę baltiškos tapatybės paieškoms – juk spėjama jų skandinaviška protėvynė beveik sutampa su neolitine baltų erdve šiame užjūrio pusiasalyje. Net laikina pripažintų baltų – prūsų – kaimynystė vargiai galėjo praeiti be pėdsako pačių gotų tautiniam tapatumui.

Jau minėti graikų, frankų, prūsų ir iš dalies – lietuvių pavyzdžiai rodo, jog tautų savivardžiai gali keistis lėčiau, nei genetinis, kultūrinis ar kalbinis tapatumas. Šiaip ar taip, gotai priklausė baltams artimai geografinei ir etnografinei erdvei. Tai – ne tas pats kaip ieškoti lietuvybės ar baltiškumo inkų Vilkabamboje arba arikių Polinezijoje.

4. Rikiai ir kunigai

Žvelgiant į germanų tautų valdovų asmenvardžius, dėmesys krypsta į dažną šaknį „rik“. Ji kartojasi įvairiomis formomis – „rik“, „reiks“, „rig“, „rich“. Natūraliai gimsta sąsaja su prūsų vado titulu – rikis. Vis dėlto žvilgtelkime plačiau.

Rikio titulas jokiu būdu nėra išskirtinis baltų žodis. Jis kildinamas iš bendros arijų prokalbės – drauge su keltų vado titulu „riks“ ir lotynų-romėnų karaliaus titulu „rex“. Netgi indų arijų „radža“ kildinamas iš to paties kamieno. Vos vienos raidės sutapimas neturėtų bauginti – juk neabejotinai iš lotyniškojo „rex“ kildinamas ir prancūziškas karaliaus titulas „roi“ (skaitoma – „rua“).

Įdomu, jog patys germanai, gyvenę tarp baltų, keltų ir romėnų pasaulių, jokio panašiai skambančio titulo neturėjo – ar bent jis neišliko. Populiariausias germanų valdovo titulas – „konung“, iš čia – vokiečių „König“, švedų „kung“, anglų „King“. Pirminė šio žodžio forma – „kuningaz“. Atitinka lietuvišką valdovo titulą – kunigas ir jo vedinį – kunigaikštis, o taip pat – slavišką titulą „kniaz“ (rusiškai), „książę“ (lenkiškai), „kníže“ (čekiškai). Dalinis sutapimas su hebrajišku žodžiu „kohen“, reiškiančiu dvasininką arba kunigą dabartine prasme – greičiausiai atsitiktinis.

Atrodo, jog iš visų indoeuropiečių tautų kunigais valdovus vadino tiktai trys kiltys – baltai, germanai ir daug vėliau istorijoje pasirodę slavai. Jau vien tai leidžia spręsti jei ne apie glaudžią giminystę, tai apie stiprią tarpusavio įtaką.

Rikio titulas germanų kalbose neišliko, tačiau daugelyje germanų kalbų išlaikyta gretutinė (ar išvestinė) sąvoka, reiškianti valstybę arba karalystę: švediškai – „rike“, daniškai – „rige“, vokiškai – „Reich“. Panašu, jog germanų protėviai – kad ir kas jie būtų buvę – rikio savoką žinojo. Juo labiau kad žymiausio iš „rikio“ asmenvardį turėjusių valdovų – Teodoriko – vardas oficialiai verčiamas: tautos valdovas, kitaip sakant – tautos rikis.

Jei germanai bendrinės „rikio“ sąvokos ne(be)turėjo, tai ši šaknis valdovų asmenvardžiuose gali reikšti viena iš dviejų: arba tai – archaizmas, arba skolinys iš kaimynų – romėnų, keltų ar baltų. Galimas ir mišrus variantas – kai kurios, o gal netgi dauguma germanų tautų pačios kilo iš kitos tautų grupės ir ilgainiui nuo jos nutolo. Šiuo atveju „rikis“ galėtų būti archaizmas nebe iš bendros arijų prokalbės, o užsilikęs keltizmas, baltizmas arba romanizmas.

Nuostabą kelia tai, jog ši šaknis germanų valdovų vardynuose pasiskirstė labai netolygiai. Iš daugybės germanų ir jiems priskiriamų tautų IV–IX a. ji būdingiausia gotams, vandalams, šiek tiek mažiau būdinga frankams, gerokai mažiau – svebams (sumuojant kvadus ir alemanus), saksams ir anglosaksams, o bavarų ir langobardų valdovų sąrašuose jos išvis nėra.

Sutapimas ar ne, bet kiekybiškai „rikiais“ pirmauja gotai, o procentiškai – vandalai, dvi germanams priskiriamos tautos, gyvenusios arčiausiai baltams priskiriamo arealo. Jei tai – ne sutapimas, vadinasi – „rikiai“ perimti (jeigu apskritai iš ko nors perimti) būtent iš baltų, o ne iš keltų ar iš romėnų. Gali būti ir taip, jog patys gotai ir vandalai – ne visai ir germanai…

Aišku, galima prisiminti, jog žinomų baltų – prūsų, lietuvių, jotvingių – valdovų asmenvardžiai šaknimi „rik“ nepasižymėjo. Tai galima aiškinti skirtingomis tradicijomis. Prūsai išlaikė rikio titulą. Lietuvių kalboje ši sąvoka išliko veiksmažodyje „rikiuoti“ – „tvarkyti“, „vadovauti“, „valdyti“. Sugermanėję baltai – ar subaltėję germanai – šią sąvoką perkėlė į asmenvardžius ir išnešiojo juos po visą germanų pasaulį, o po to – ir už jo ribų.

Šiandien vardai Henrikas, Frederikas, Roderikas, Erikas ir kiti „rikai“ įvairiomis formomis plačiai vartojami anglų, vokiečių, skandinavų, o taip pat – frankų ainių prancūzų, gotų ainių ispanų kalbose. Kai kurie jų jau tapo tarptautiniais. Dažnas lietuvis šiandien vadinasi Eriku arba Henriku, pernelyg nesigilindamas, ką šie vardai reiškia, o vardynuose jie pateikiami kaip užsienietiški, germaniški.

Šalia šaknies „rik“ dažni dėmenys – „bert“, „ulf“, „fred / frid“, „mund“, „mer / mir / mar“. Pirmieji trys, atrodo, bus tikrai germaniški: „bert“ reiškia „skaistus“, „frid“ – „taikus“, „(w)ulf“ – „vilkas“. Jų reikšmės lengvai grindžiamos germaniškai. Užtai du pastarieji – problemiškesni.

Lietuviškas vardas „Žygimantas“, kuriuo vadinosi trys Gediminaičių giminės valdovai, lotyniškai verstas į „Sigizmundą“, savo ruožtu kilusį iš vokiško „Zygmundo“. Dar vienas toks sutapimas – „Eidimantas“ ir „Edmundas“. Vis dėlto panašu, jog šie sutapimai – atsitiktiniai. „Ed“ germanų kalbose reiškė turtą, „sig“ – pergalę. Jei pergalę galima sieti su žygiu, tai veiksmažodį „eiti“ su daiktavardžiu „turtas“ galima sieti nebent pritemptai.

Dar svarbiau tai, jog skiriasi pačių dėmenų „mund“ ir „mant“ reikšmės. „Mant“ kildinamas iš seno baltiško žodžio „mantus“ – „išmintingas“, „sumanus“, o „mund“ germaniškai reiškė ranką, vėliau – gynybą, globą. Greičiausiai kiekvieną vardą su „mund“ senųjų germanų kalbose reiktų aiškintis individualiai – jis gali būti ir germaniškas, ir germanizuotas baltiškas.

Daug įdomesnė šaknis – „mer / mir / mar“. Ypač krinta į akis svebų-kvadų valdovų vardai: Ariamiras, Teodomiras, tiesiog Miras. Pirmas įspūdis – jie skamba… slaviškai. Sąskambiai – Jaromiras, Kazimi(e)ras, Vladimiras. O svarbiausia, jog šie sąskambiai – atrodo – jau ne atsitiktiniai.

Šiandien žodis „mir“ slavų kalbose reiškia taiką arba pasaulį – gana skirtingos reikšmės. Pagal tai verčiami ir vardai: Vladimiras – pasaulio viešpats, Kazimieras – pasaulio griovėjas. Užtai Jaromiro vardas verčiamas visai netikėtai – šlovingas jėga. Šlovės sąvoka šiame sudurtiniame asmenvardyje išreiškiama būtent dėmeniu „mir“. Germaniškas vardas Valdemaras verčiamas – žymus valdovas. Sąvoka „žymus“ išreiškiama dėmeniu „mar“…

Dėmenys „mir / mar / mer“ germanų valdovų asmenvardžiuose kaitaliojasi: pavyzdžiui, svebų karaliaus Teodomiro vardas kitur rašomas – Teodomaras. Išeitų, jog šios formos reiškė tą patį. O slavų kalbose ši sąvoka iš pradžių irgi reiškė tą patį. Šlovės sąvoka leistų susieti ir gana skirtingas kitas dvi žodžio „mir“ reikšmes – „taika“ ir „pasaulis“: juk šlovė – tai žymus vaidmuo aplinkoje – pasaulyje, o taika šlovina žmogų ir ypač – valdovą.

Žinoma, tai – išvedžiojimai. Jų pagrįstumą arba naivumą atskleisti jau turėtų žinovai – kalbininkai. Vis dėlto įdomu, jog Rusios kunigaikščio vardas – Vladimiras – taip pat verčiamas ne vien į „pasaulio valdovą“, bet ir į „žymų valdovą“, o variagai šį vardą be skrupulų tardavo savaip – Valdemaras. Šiuo atveju reikšmės sutapo. Paties Vladimiro senelis – vikingas Ingvaras (Igoris), senelė – vikingė Helga (Olga), dar kažin, ar vaikystėje jis ir pats nesivadino Valdemaru.

Baltų istorijoje šaknis „mer“ pasirodo bene vienintelį kartą – XI a. pradžioje įvardijant pirmąjį žinomą Lietuvos valdovą – Netimerą. Daugiau panašių vardų Lietuvos valdovų vardyne – lyg ir nebeaptinkama, išskyrus Gedimino tėvą Pukuverą, bet jau su „ver“, ne su „mer“. Paties Netimero vardas gali būti ir prūsiškas: juk jis minimas, aprašant įvykius Lietuvos ir Prūsos pasienyje. Atrodo, baltų kalbose ši šaknis nunyko, ją išlaikė germanai ir slavai.

Galima būtų šią šaknį „nurašyti“ prokalbei, tačiau vėl – nelemtoji, o gal išganingoji statistika. Iš didžiųjų germanų tautų valdovų Didžiojo kraustymosi laikotarpiu vardais su šia šaknimi vyrauja svebai ir vandalai, frankų vardyne proporciškai ji – daug retesnė, visai reta – gotų vardyne, o saksų vardyne jos rasti išvis nepavyko. Vėlgi – sutapimas ar ne – vyrauja tautos, prieš šį kraustymąsi gyvenusios ten, kur vėliau ėmė formuotis slavai.

Anot Vladimiro Toporovo ir kitų tyrėjų, slavai formavosi iš vakarų baltų ar bent – jų įtakoje. Žinia, jog prūsai šiandien priskiriami vakarų baltams, lietuviai – rytų. Jei Netimero vardas išties labiau prūsiškas, nei lietuviškas (o tokių versijų esama), tai paaiškintų, kodėl panašūs vardai gausūs tarp slavų, bet faktiškai (ar beveik) nežinomi tarp lietuvių.

Vargiai galima teigti, jog svebai ar vandalai buvę slavai – nors tokių teorijų būta. Svebai rašytinėje istorijoje pasirodo jau Julijaus Cezario „Galų karo užrašuose“, vandalai – kiek vėliau, bet taip pat antikiniuose šaltiniuose. Jokių slavų, anot daugelio istorikų, tais laikais nei būti nebuvo. Greičiau tikėtina, kad patys slavai formavosi svebų, o gal ir vandalų įtakoje. Tai grįstų ir tautovardžių sutapimai: svebai – serbai – sorbai, vandalai – venedai – vendai.

Atrodo – jei gotų atveju galima kalbėti apie baltogermanus, tai svebų atveju – apie germanoslavus, o vandalų atveju – net apie baltogermanoslavus.

Kategorijos: Istorija, Lietuvos kelias, Mes baltai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .

75 komentarai

  1. Alvydas:

    “pirmąjį žinomą Lietuvos valdovą – Netimerą.”
    Mariau, atsargiau. Pats vardas yra jotvingiškas (ne prūsiškas, nors jotvingiai su prūsais lingvistiškai buvo artimesni nei su lietuviais). Kad Netimeras buvo ne Jotvos, o Lietuvos valdovas, atrodo, yra Bumblausko su Gudavičiumi išradimas. Arba aš nežinau šaltinio, kur jis taip buvo tituluotas.
    Bumblauskas ir Brunono žūtį savavališkai nukelia į Lietuvą, žudikais padaręs lietuvius. Jotvingiai turbūt apsidžiaugtų, šitaip amnestuoti 🙂

    • Apie kokius žudikus kalbate, gerbiamasis Alvydai. Tai buvo pasiaukojims – Brunonas sąmoningai ėjo mirti už tikėjimą ir jis troško numirti saldžia mirtimi už Kristų. Lietuviai, ar kaip Jūs sakote – jotvingiai, jį padarė, tiksliau – padėjo tapti jam šventuoju. Tad reiktų kito žodžio šitam „padarymo šventuoju“ veiksmui.

      • Alvydas:

        Ne aš kalbu, Jonai, o Bumblauskas 🙂 O pats esi teisus – kad Brunonas provokavo agresiją prieš save patį, akivaizdžiai pažeidęs svečio statusą, tai aišku kiekvienam, skaitančiam Kvedlinburgo analų informaciją. Kiti keliautojai juk baltus vadinę “homines humanissimi”.

      • Giedrius:

        “1949 metų pabaigoje prof. Z.Ivinskis išvyko į Romą nuolat gyventi; jis buvo pirmasis lietuvis, patekęs į Vatikano archyvus. Romoje surado lietuvių. Vyskupas, teologijos dr. doc. Vincentas Padolskis, kunigas Jonušas tapo artimais jo bičiuliais visam gyvenimui. Gyvendamas Romoje, prof. Z.Ivinskis jokio atlyginimo iš niekur negavo. Pragyvendavo iš honorarų ir nedidelės vyskupo fondo pašalpos. Niekada jis nesižavėjo materialinėmis vertybėmis, netroško jų gausos. Jo gyvenimas – idealisto lietuvio pavyzdys.”
        //iš XXIa.//
        Metas tad (62 metams nubėgus) pradėt atviraut apie…:
        …ką Reino pakrantės, “Siebengebirge” aplinka su GODESbergo palikimu ir pirmųjų senosios Romos legionų auros pėdsakai Zenono Ivinskio sielai, meilės ir šeimos terpė,
        LEIDO atskleist-atsiskleist Bonoje iš po tų vizitacijų Vatikane…
        Vartant rankraščius gali stebėtis tokiu tiksliu IX-XI a. aplinkos, sąlygų, siekių ir
        žymių (dab.) jaunuolių (Adalberto, Brunono) godų atskleidimu, terpės ir visuomeninių
        verčių ypatumų, “metusių” jų sielas ant aukos (dėl garbės), …į sąmoningai šlovingą žūtį gūdžių
        tyrų nežinioj. Gūdūs tyrai buvę jiems “įpiešti” sąmoningai, kaip tai lig šiol sąmoningai
        palaiko anų institucijų tesėjai; todėl, dar anksti tiek paviršutiniškai skleisti sąskambius.
        Istoriosofija ne kompozicija, ne muzikos kūryba ausiai, tai sąskambiai, – atspindys sielai
        – GODŲ sklaida ties faktais. O juos……. tik tik prieš 62 metus (po kelių tūkstantmečių)
        dūlėjimo PRADĖTA LEIST pažint /ir mums/.
        Mums pasisekė, kad Zenonas Ivinskis – Lietuvos mokslų pirmūnas tame. Kai matai
        juodraštukų atplaišėles iš 1940 metų laikotarpio, apie 🙂 “privalomai” skelbtiną naują
        istoriją: įrašą virpančia ranka apie Auroros šūviu pradėtą 1917 m. perevorotą
        (revoliuciją), vaizdžiai gali įsivaizduot į ISTORIKĄ įremtą leninterorizmo cenzoriaus
        revolverį; ir dabar – po 1990-1991 (gorbiterorizmo nukovimo) laikmečio, drąsiau
        ir skvarbiau gali vertinti: ir pačio Vatikano, ir kitų slaptų Prūsijos, Berlin-Dahlen
        archyvų rankraštynus atskleidžiantį JO – MUMS, palikimą.
        Susipažink
        – pažink:

        http://www.bryk.pl/teksty/gimnazjum/pozosta%C5%82e/religia/14455-%C5%9Bwi%C4%99ty_wojciech_patron_polski.html
        http://www.zgapa.pl/zgapedia/%C5%9Awi%C4%99ty_Wojciech.html

        laukia dar slapti Švedijos, “KGB”, Amazonijos žemių ir kiti (ligi šiol nepažinti fondai, tūkstančių tūkstančiai bylų mums).

        Mariau –
        žvelk plačiau
        (nuvyk į Protvos Galindą, ir dar išlikusių suręstų trobesių rąstuose… pabandyk
        užuost nuo paties Uralo, su fino-ugrais, antais ir kt. jau pragaišusių tautų vario liejybos pradininkų kaimynų, nuo arkaimo lig aramėjos dvelkiančią sabuvą…).
        Gūduma – mūsų atieties pranašumas ir ginklas.
        Kokia ji naujosios gūdumos, saugaus atsiribojimo “istoriosofija”,
        Tautos gyvasčiai, – nušviesk: tą radęs.

  2. Marius:

    Dėkui už dalykišką pastabą. Jūs ir atsakėte į klausimą, kuriai baltų šakai – rytinei ar vakarinei – priskirtinas Netimero vardas. O dėl Lietuvos – Kvedlinburgo analai mini jį viešpatavus Lietuvos ir Prūsos (kitur, jei neklystu – Rusios) pasienyje, kur žuvęs jo krikštytojas Brunonas. Šiuo atveju remtasi įsivyravusia versija, kad jis valdęs Lietuvą, nors – kaip iš dalies užsiminta straipsnyje – galėjo būti viso labo jos kaimynas.

  3. suomis:

    Perskaičiau. Man patiko. Baltogermanaoslavai, – tie patys arėjai. 😉

    • Alvydas:

      Jiems priskirtini indoeuropiečiai “virvelininkai” (žr. V. Mažiulis. Indoeuropiečių protėvynės klausimas. // Lietuvių etnogenezė. Vilnius, 1987. P. 41.)

      • Marius:

        Ar tikrai priskirtini? Nes yra abejojančių…

        • Alvydas:

          Virvelinės keramikos kultūra buvo paplitusi Dauguvos, Nemuno, šiauriniame Dniepro baseine. Ji taip pat apėmė Vyslos, Elbės baseinus, siekė Reiną, jos areale buvo dabartinė Olandija, Danija, Vokietija, Lenkija, pietinė Švedijos ir Suomijos dalis. Vadinasi, ji apėmė plotus, kur vėilau formavosi germanų, baltų ir slavų kalbos. Indoeuropiečių prokalbė pradėjo skilti apie 4000 m. pr. Kr., bet skilo ji iš pradžių į zonines prokalbes. Viena iš tokių galėjo būti Vidurio Europoje atsidūrusi germanų-baltų-slavų (gal dar ir trakų) prokalbė, arba tarmių grupė.
          Be V. Mažiulio straipsnio, dar žr. R. Rimantienė. Archeologijos duomenys // Lietuvių etnogenezė. Vilnius, 1987. P. 41-44.
          Virvelinės keramikos arealo žemėlapį iš R. Rimantienės straipsnio galiu įkelti į “Facebook”ą.

          • Marius:

            Žinoma – įkelkite. Vis dėlto lieka klausimas: kas per publika tie virvelininkai? Ar tikrai iš jų kilo baltai ir germanai, o gal – tik viena šių kilčių? Archeologinių arealų sutapimas dar ne viską parodo, nes keltų iškasenų gausu ten, kur dabar gyvena romanai, germanai, netgi slavai (Bohemija ir didelė dalis Lenkijos). Juk tai nereiškia, jog keltai buvo visų dabartinių gyventojų protėviai? Tautos kilnojosi, maišėsi ir vėl skyrėsi…

            Įdomi būtų Jūsų nuomonė apie ariškųjų tautų skirstymą į satemines ir kentumines kalbų grupes: ar tai – dirbtinis klasifikavimas pagal antraeilius kalbinius bruožus, ar vis dėlto – kažkada realiai gyvenusių dviejų arijų kilčių atspindys? Nes pagal šią schemą tai germanai artimesni keltams, nei baltams ar slavams.

  4. dar:

    suomiškai valdovas irgi vadinamas “kuningas”

  5. Marius:

    Įdomu, ar suomiai šį vardą perėmė iš germanų, ar anksčiau – iš baltų? Jei dėl baltų gyvenviečių Skandinavijoje – dar daug miglos, tai jų buvimą Suomijoje patvirtina ir tokie istorijos korifėjai kaip M.Gimbutienė.

    • Alvydas:

      M. Gimbutienė remiasi V. Tomsenu, K. Būga ir Z. Zinkevičiumi, o šie baltų buvimą Suomijoje grindžia gana gausiais baltizmais suomių kalboje (plačiau žr. Z. Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. T. 1. Vilnius, 1984. P.166-180)

  6. tikras lietuvis:

    Autoriui.
    Tautinės tapatybės išlikdavo tos, kurios buvo toje teritorijoje?

  7. Marius:

    Nebūtinai. Anglosaksai atėjo į Britaniją, būdami germanais (kiek grynais – jau kitas klausimas). Germanais ir liko. Latviai ilgainiui asimiliavo ugrofinus lyvius, nors pastarųjų gyvenamoji vieta nesikeitė, o čia pat gyveno lyvių giminaičiai – ugrofinai estai. Panašiai vokietėjo memelenderiai ir lenkėjo tuteišiai. Žinoma, dažnai teritorija daugiau ar mažiau sąlygoja etnografinę aplinką, o tai reiškia – ir toje aplinkoje gyvenančios tautos tapatybę.

    • suomis:

      Bet jūs man paaiškinkite tokį dalyką, kaip yra, kad čia gyvenantys finai yra žinomi nuo antikos laikų o hungarai atkeliavo į Centrinę Europą nuo Uralo VIIa. Reiškia, buvo toks pats platus ugrofinų etnosas.

    • tikras lietuvis:

      Memelenderiai ir tuteišiai netapo vokiečiais ar lenkais, kol gyveno Lietuvoje, o tik perėmė kultūrą, kas yra visai kas kita, nes tauta – teritorijos etnosas.
      Dėl to “žydai”, čigonai nėra tautos.
      Nebent subetnosai, iš kurių, jei pasitaikytų atliekama jiems teritorija (pvz., Izraelis), galėtų toje teritorijoje kurtis tauta (nuo 1948m. Izraelyje yra kuriama jehudimų tauta, o “žydai” lieka klajoklių tarpsluoksniu, iš kurio žmonės vis kitoje teritorijoje pereina vis į kitą tautą arba lieka klajokliais ir vis ieško savų eldoradų po pasaulį).
      Gal nuo būdingo bruožo – gudravimo – rusai blogiečius ir pavadino žodžiu жыды, kada klajoklius persikėlėlius vadina ar tik ne iš prancūzų atėjusiu žodžiu евреи.

  8. Vilmantas Rutkauskas:

    Iš pirmojo Mariaus Kundroto straipsnio niekaip nesupratau, kodėl jis nusifoto grafavęs bažnyčios fone. Na, dabar iš antrojo straipsnio jau lyg paaiškėja – šis straipsnio autorius pradėjo aiškinti žodžio KUNIGAS jam labai matyt prasmingą prasmę.
    Žinai , jau rūksta žodžių.

    • Vilmantas Rutkauskas:

      T. y. trūksta.

      • Alvydas:

        “Kunigas” tikrai germaniškas žodis. Kaip ir “pinigas”. Nesuprantu tavo priekaištų Mariui. Tos pat šaknies kaip dabartinis “König” (karalius).
        O skolinių reikšmės gali transformuotis – tai aišku kaip dukart du. Latvių kalboje, pavyzdžiui, šis žodis (“kungs”) turi “pono” reikšmę.

        • Vilmantas Rutkauskas:

          “Ponas” Alvydai, gerai įsikirs link kur klastingojo M. Kudroto “dėka” klampiniesi krikščioniškoms prookupacinėms “ponystėms”.

          Štai nuo 15-ojo “kristakrikščioniškojo” Lietuvai amžiaus prasidėjo krikščionių siekiamybė – toji toli tali prakeikta “PONYSTĖ” etnobaltams, numarintiesiems etno getams, ir, jei taip klastingai toliau nori – toliau etnohumidams GOTikinių baž.nyčių čia šitame dar “nepratrintame” komentarų fone.
          Štai tokia belikusi krikščionų ralystė – juos pačius kuo greičiau identi fikituoti.

        • Marius:

          Nesinori griauti Vilmanto sąmokslų teorijų, jau seniai virtusių jo tapatybės pagrindu, jei ne visuma, bet šiuo atveju – atsakymas Alvydui – siekis buvo gerokai kuklesnis: pabrėžti, jog dabartinė “kunigo” sąvokos reikšmė – greičiausiai visai kitos kalbinės ir prasminės kilmės, nei indoeuropietiškoji 🙂 Tiesiog indoeuropiečiai, gavę naują sąvoką iš hebrajų, greičiausiai pernelyg nesivargino, sukeitė skiemenis ir pritaikė seniau sau žinomą žodį naujai reikšmei. Kiek žinau, lenkai (sprendžiant iš pavardės – Vilmanto tautiečiai) taip pat iš pradžių sąvoką “ksiądz” taikė kunigaikščiams, paskiau teko ieškotis naujos sąvokos, nes ši ėmė reikšti kunigą dabartine prasme. Taip gimęs vedinys “książę” – nors galiu ir klysti.
          Latviai ir indoeuropiečių įtaką patyrę suomiai, matyt, išsaugojo senesnes reikšmes.
          Jei grįžtume prie temos – ar tikrai galėtumėt, ranką prie širdies pridėjęs, tvirtinti, jog “kunigo” sąvoka senąja reikšme negalėjo būti baltizmas germanų kalbose?

  9. Kemblys:

    Marius Kundrotas:
    “Dažnas lietuvių bajoras save įvardindavo: gente Lituanus, natione Polonus…” – GENTE, NATIONE
    “Prūsai XIII a. – baltų tauta.” – TAUTA
    “XIX a. prūsų vardas jau reiškė vokiečių etninę grupę – švabų ir bavarų lygmenyje.” – ETNINĖ GRUPĖ (lygmenyje)
    “Nors vokiškasis prūsų etnosas žymia dalimi kilo…” – ETNOSAS
    “…kitų tautų grupių sudėtyje – memelenderiai ir tuteišiai (pastarieji ėmė formuotis anksčiau),..” – TAUTŲ GRUPIŲ
    “Praktiškai mūsų akyse – mūsų senelių laikais – gimė du nauji baltogermanų ir baltoslavų etnosai.” – GIMĖ ETNOSAI
    “Gal tai buvo baltogermanai? Mišri pereinamoji tauta, panašiai kaip dabartinė baltoslavų tauta – baltarusiai? Baltų kilmės germanai? O gal – pradiniai germanai, prūsų kaimynystėje perėmę dalį baltiškojo substrato?” – MIŠRI PEREINAMOJI TAUTA PERĖMĘ DALĮ BALTIŠKOJO SUBSTRATO!!!!!!!!!

    “Hetai, dar žinomi hetitų vardu – arijų kilmės tauta” – Mariukui jau nuo pat žilos senovės vaidenasi tautos, nors žodelis būtų išsprūdęs GENTYS ar GIMINĖS, KILTYS….

    Nenustebčiau jei TAUTININKAI pasivadintų ETNOSININKAIS 😀 😀 😀

    • Vilmantas Rutkauskas:

      O, jei rimtai, kokį žodį pasiūlytum vietoje ETNOsinkų ?

    • Marius:

      Nemaniau, jog teks pradžiamokslį dėstyti, bet iš kemblių galima visko tikėtis 🙂 Nors su jais diskutuoti prasmės nėra, kas ne kartą įrodyta, bet pamaniau – gal bus įdomu ir kitiems.
      Pirmiausiai – žodis “tauta” yra viena seniausių ariškų sąvokų, turinti atitikmenis keltų kalbose (teut, tuath), germanų (?) kalbose (theuda, thiud), o taip pat – ilyrų, trakų, umbrų ir oskų kalbose. Šiais laikais tauta vadinama etninė bendruomenė, stipriai išsiskirianti kalba, kultūra ar kilme iš kitų giminingų bendruomenių. Modernistai siekia įrodyti, kad tokios bendruomenės susikūrusios tik “Tautų Pavasario” laikais, bet kol kas tai nelabai sekasi 🙂
      Gentimi vadinama mažesnė etninė bendruomenė, kurios nariai gali susikalbėti ar net patys tapatinasi su kitų giminingų genčių – tos pačios tautos – atstovais. Pavyzdžiui, kvadai – svebų gentis, ostrogotai ir visigotai – gotų gentys, nors V a. gal jau ir galima jas laikyti atskiromis tautomis (reikalingi papildomi tyrimai kalbos, kultūros ir kitose tautiškumą apibrėžiančiose srityse). Kalbant apie moderniuosius laikus, genties vietoje vartojama sąvoka “etninė grupė”, nes genties sąvoka taip pat reiškia atitinkamą bendruomeninės organizacijos formą. Netaktiška ir sunkiai suprantama būtų kalbėti apie žemaičių ar aukštaičių, memelenderių ar tuteišių “gentis” XIX-XX a. 🙂
      Tautų grupe vadinama panašios kilmės, kalbos ar kultūros tautų grupė, pavyzdžiui – baltai, germanai, keltai. Ši dviejų žodžių sąvoka vartojama pramaišiui su žodžiu “kiltis” – skaitantis atidžiau ją čia tikrai pastebės. Vis dėlto “kilties” sąvoka šiuolaikiniuose visuomenės moksluose nėra tiksliai apibrėžta, o ir populiariojoje vartosenoje ji gali būti interpretuojama įvairiai, dėl to pakaitomis vartojama sąvoka “tautų grupė”.
      Tautininkai ir yra etnosininkai 🙂 Jie laiko etninę bendruomenę pilietinės visuomenės pagrindu. Šiandien bandoma skirti etnosą ir naciją, bet abi šios sąvokos lietuviškai verčiamos – tauta.

      • tikras lietuvis:

        Ne visai taip: nacija yra piliečių visuma.
        Bet čia tarp kitko.
        Įdomus yra kitas klausimas: kada buvo pradėtas vartoti terminas tauta?

        • tikras lietuvis:

          P.S. juk baltų mes nelaikom tauta, o kalbine grupe ar pan. (modernistai gal kiek teisūs?)?

        • Alvydas:

          Latviai jį vartoja nuo neatmenamų laikų (liaudies dainos). Vadinasi, turėjo būti žinomas ir lieuviams. Latvių kalboje “tauta” turi ir senesnę reikšmę – “liaudis” (ne kraujo giminaičiai). Išleisti dukrą į “tautą” reiškia ją ištekinti, išleisti iš šeimos. Yra sąvokos “”bāleliņš” (brolužėlis) ir “tautu dēls” (bernužėlis; pažodžiui – tautų, arba žmonių sūnus).

          • tikras lietuvis:

            O ar dabar latvių žodis tauta yra tapatus lietuviškąjam (kuris rodytų tam tikro, gal net aukščiausio, lygio teritorinės bendruomenės – etnoso bendrumą) ?
            Nes jūsų minėta žodžio tauta reikšmė mums būtų panašesnė (išleisti) į žmones, į gyvenimą, į visuomenę ir pan.?

            • Alvydas:

              Latvių “tauta” reiškia ir ’liaudį’ (žmones), ir ‘naciją’.

              • tikras lietuvis:

                Žodis nacija ten reiškia tai kas mums tautą?
                Nes teisinis terminas nacija reiškia piliečių visumą, kurie nebūtinai visi gali būti iš etninės kilmės vietos gyventojų, t.y. tautos (yra nedidelis skirtumas tarp tų sąvokų, taip sakant).

                Bet įdomu kada mokslininkai pradėjo rašyti apie tautą, kada ir kaip jie tai identifikavo ir pan.?

                • Marius:

                  Na, su tuo painiojosi dar Mykolas Riomeris. Jis siūlė skirti tautą-natio ir tautą-populus, naciją siedamas būtent su etnosu. Siūlymus “populus’ą” versti į liaudį jis atmetė, motyvuodamas, kad liaudis gali reikšti ne tik “populus”, bet ir “plebs” – socialinį sluoksnį. Jam taip pat nepatiko sąvokos “piliečiai” ir “gyventojai”, nes labai norėjosi į vieną sąvoką suvesti visas šias skirtingas kategorijas.
                  Nemanau, kad Lietuvos totorių reiktų vadinti lietuviu – jis nuo to netaps nei geresnis, nei prastesnis. Nors čia jau žinau, kad su tamsta nuomonėmis skirsimės. Kaip ten rusai sako – “skonio ir spalvos klausimais draugų nebūna” 🙂

                  • tikras lietuvis:

                    Žinia,
                    kartais išgyvena žmogus svetimoje šalyje n metų, bet tos šalies net kalbos neišmoksta.
                    Bet tai – išimtys, o mes kalbame apie bendras taisykles, bendras tendencijas, kurios rodo, kad lietuvis, atvažiavęs į Angliją, per laiką suanglėja, t.y. tampa anglu.
                    Kad ir geria lietuvišką alų, kad ir keikiasi rusiškai, bet absoliučioje daugumoje dalykų jis jau yra bendrybėje su anglais, o jo vaikai ar anūkai net nebemoka lietuviškai.
                    Tai iš kur čia lietuvis kitoje šalyje?
                    Nėra.
                    Todėl perėjimas iš teritorijos į teritoriją, kaip taisyklė, pasibaigia ir perėjimu iš tautos į tautą.
                    Kad ir ne iš karto, kad ir per kartas.

                    • tikras lietuvis:

                      Ir vis tik įdomu: kada mokslininkai pradėjo rašyti apie sąvoką tauta?

                    • tikras lietuvis:

                      Papildau.
                      Jei asmuo, gimęs, augęs ir gyvenantis Lietuvoje, ir dar iš bent vieno tėvo lietuvio, o sakosi esąs kokios tai kitos šalies tautos tautietis, tai reiškia tik viena – išauginom gegužiuką, kuris, greičiausiai, dirba anai šaliai, o todėl čia tik kelia bereikalingą destrukciją.
                      Kiek čia seniai buvo įkelta mergaitės lenkišku vardu vaizdo medžiaga, kur ji sako, kad net lenkiškai nemoka, bet vis tiek ją užrašė lenke.
                      Ir tokių ar panašių pilna Lietuvos “lenkuose”, kur jų “lenkiškumas” dar yra palaikomas Lenkijos mokamais pinigais mokiniams, kas yra tiesioginis kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus.
                      Taigi: visos tos kalbos apie kažkokias kitokias tautas Lietuvoje, išskyrus lietuvių, yra ne kas kita kaip svetimų šalių propaganda tikslu kenkti Lietuvai.
                      Dėl ko reikia Lietuvoje:
                      1. panaikinti visas “kitatautiškas” partijas bei mokyklas (ar JAV, Rusijoje ir pan. tokios yra? Nėra. Tai kam mums reikia?);
                      2. nes žmones reikia ruošti Lietuvai, o ne kitoms šalims.

                      Kalbas apie tai, kad Lietuvoje, būk, yra kitų tautų, išskyrus lietuvius, sako arba tikrovėje nesigaudantys, arba tie, kurie gauna iš svetimų šalių pinigus už tai.
                      Gana neblogai apie “lenkų” kortas yra pasisakęs Lukašenka: “taip šneka tie, kurie, vis dar, mato Lenkijos sieną ties Minsku.”
                      Teisingi žodžiai (ir visai šiuo atveju nėra įdomu ką jis yra ar nėra padaręs).

                    • tikras lietuvis:

                      Patikslinu: Lukašenka sakė apie tuos, kurie gaudavo lenko (tapatumo) kortas.
                      Jis dar sakė: “ar jie važiuos gyventi į Lenkiją? Ne. Tai kuriam galui visa tai?
                      Taip sako tie, kuri, vis dar, mato Lenkijos sieną ties Minsku.”
                      Taigi, jis įžvelgė lenkinimą, ko mūsų vadovams ar politologams aiškiai trūksta – jiems geriau pasakoti mėrių metų pasakas apie n tautų, nematant realybės.
                      Dar pridėkim, kad dabartinės valdžios bei ” intelektualai” stumia visuomenės pederastinimą.
                      Ir čia pamatom: ar tas nuolatinis leidimas plėsti kitatautinimą Lietuvoje nėra pederastizmo forma?
                      Ir viskas prasideda nuo mokslininkų: jei jie trumpai drūtai, pvz., disertacija, pasakytų, kad Lietuvoje yra tik viena – lietuvių tauta, o visi kiti – arba išeiviai iš kitų teritorijų ir tautų, per laiką sulietuvėsiantys, arba tie, kurie čia tupi tik tam, kad ką nors pačiupti ir lėks į pasaulį toliau ieškoti savų eldoradų, tai greitai visos tos nesąmonės su visokiomis “mažumomis” pasibaigtų – yra Lietuvoje tikrų problemų, kurias reikia spręsti.
                      Manding, tokių “mažumų problemų” išradimas ir yra tik tam, kad atitraukti Lietuvą nuo tikrų problemų sprendimo.

                    • tikras lietuvis:

                      Jonas Paulius II sakė Lietuvoje tiems, kurių orientacija – lenkybė: “jūs esate ne lenkai, jūs – lietuviai, tik lenkiškos kultūros”.
                      Taigi ir šis žmonijos autoritetas tautybę siejo su teritorija.

    • Kemblys:

      Marius Kundrotas:
      “Gentimi vadinama mažesnė etninė bendruomenė…” — “Kalbant apie moderniuosius laikus, genties vietoje vartojama sąvoka “etninė grupė”…”

      “Prūsai XIII a. – baltų tauta. XIX a. prūsų vardas jau reiškė vokiečių etninę grupę – švabų ir bavarų lygmenyje. Nors vokiškasis prūsų etnosas žymia dalimi kilo iš suvokietėjusių baltų prūsų (o taip pat – lietuvių)…”
      Prūsai, anot tavęs, “XIII a. – baltų tauta” o “XIX a. prūsų vardas jau reiškė vokiečių etninę grupę” t.y. GENTĮ??????????

      “Šiais laikais tauta vadinama etninė bendruomenė, stipriai išsiskirianti kalba, kultūra ar kilme iš kitų giminingų bendruomenių.” — “Gentimi vadinama mažesnė etninė bendruomenė…”
      Pagal tavo ‘mokslą’ suomiai TAUTA, o estai GENTIS…????

      Kažkaip, Mariuk, tau su tuo PRADŽIAMOKSLU nesiseka – lengviau aiškinti ‘aukštuosius’ mokslus 😀 😀 😀

      • tikras lietuvis:

        Nesueina tavo kalbose galai.

      • Marius:

        Gentis priklauso didesniam junginiui – tautai 🙂 Dėl to estai – tauta, o štai kvenai – suomių gentis arba etninė grupė. Prūsai, kol buvo savimi, buvo tauta. Įsilieję į vokiečių tautą tapo jos etnine grupe. Nedaug trūko, kad lietuviai būtų tapę lenkų, o vakaruose – vokiečių tautos etnine grupe. Tarp kitko, dar XIX a. vokiečių tarmių žemėlapyje žymėtas vokiečių kalbos dialektas “Litauisch”, o prie Danijos sienos – “Anglisch”. Suprasti skirtumus tarp kalbos ir tarmės, tautos ir genties arba etninės grupės dabar turėtų net kemblys 🙂
        Žinoma, visur gali būti išlygų. Nesu kalbininkas, bet nesyk teko girdėti, kad švedas su norvegu arba čekas su slovaku lengviau susikalba, nei telšiškis su uteniškiu. Čia dar ir savimonės klausimas. Airiai ir škotai ilgą laiką išvis kalbėjo angliškai, dauguma kalba ir dabar, bet savo tautinį tapatumą išlaikė kitais lygmenimis.
        Genties sąvoka gali reikšti ir tam tikrą bendruomeninės organizacijos formą, kaip jau minėta, todėl nėra klaidinga kalbėti apie lietuvių gentį – bent jau iki centralizuotos valstybės. Vis dėlto šioje straipsnių serijoje pasirinkta aiškesnė skirtis, labiau išsiskiriančias ir didesnes etnines grupes vadinant tautomis. Juolab kad prūsų tauta jau buvo pasiskirsčiusi į bartus, sembus, notangus ir kitas gentis. Jeigu jas vadinsime gentimis, o prūsus – taip pat, kils painiava. Kam jos reikia? Nebent kembliams 🙂

  10. Apie hetitus, trakus, etruskus yra rašyta straipsniuose pavadinimu “Lietuvių raštijos ištakos”.
    Pabrėžtina, kad šias kultūras būtina tyrinėti skirtingais pjūviais: materialaus paveldo, pasaulėžiūros, raštijos, kalbos, gyvensenos ypatybių, archeologijos, … Išsiaiškinus šias šių kultūras atskirais pjūviais reiktų atlikti lyginamąją analizę. Tai pasistengiau atlikti aprašydamas kultūras straipsniuose apie Lietuvių raštijos ištakos.
    http://www.sarmatas.lt/05/lietuviu-rastijos-istakos-i-dalis/
    http://www.sarmatas.lt/05/lietuviu-rastijos-istakos-ii-dalis/

    Tačiau labai trūksta lietuvių tarpe atliekamų tokių nagrinėjimų. daugiausia jie paviršutiniški, istorikai dažnai reimiasi tik išvestiniais info šaltiniais, kurie dažnokai yra klaidinantys.

  11. Vilmantas Rutkauskas:

    Dabartinėj lietuvių kalboj KUNIGAS vartojamas jau nuokrikščioniškų laikų, o dvasininkas, arba dvasiškis, tėra pradėtas vartoti visai neseniai, tik pastaraisiais dešimtmečiais.

    Pats žodis KUNIGAS yra nelietuviškas — paskolintas iš vid. vok. augšt. (mittelhochdeutsch) kunig “karalius”, kuris savo keliu toliau yra kilęs iš germ. *kuningaz: sen. vok. augšt., sen. saksų kuning, sen. anglų cyning (dabar king) ir kt. Ši germanų prolytė yra su priklausomybine priesaga -inga- sudaryta iš * kunja-(got. kuni, sva. kurini ir kt.) “giminė” ir iš pradžios reiškė “giminės, kilnios kilmės vyras”; čia germ. šaknis KUN- atitinka liet. gim-: gimti, giminė ir kt.; plg. dar got. fulls iš germ. *fulnaz; liet. pilnas, got. ga^munds “atminimas”: liet. mintis ir kt. Antram ar trečiam amžiuj po teologinio kristanaus. iš germ. *kuningaz suomiai yra pasiskolinę savo kuningas “karalius”; pgl. dar suom. ansas “sija” iš germ. *ansaz: got. ans; suom. rengas “žiedas” iš germ. *ringaz: sen. island. hring, sen angl. hring (dabar ring) ir kt. Iš to pat šaltinio, tik gal kiek vėliau, yra kilęs ir slavų kunęgu, kunęzi (čia raidėmis u, i žymimi sen. slavų pusbalsiai, arba jerai): rus. knjaz’ “kunigaikštis”, ček. kniez “kunigaikštis; kunigas”, lenk. ksiądz “kunigas” (XVI. a. dar ir “valdovas, viešpats”) ir kt. Dėl to žr. dar K. Būga, Kalba ir senovė 69 t., K. Alminauskis, Die Germanismen des Litauischen I 17 t., Fr. Kluge, Etym. Woerterbuch d. deutsch. Sprache (1934) 319, W. Streitberg, Urgerm. Grammatik (1943) 47, A. Preobraženskij, Etim. slovar’ rus. jazyka I 324, A. Brueckner, Slownik etym. języka pol-skiego 277, M. Vasmer, Russ. etym. Woerterbuch 581.

    Dabartinė liet. kunigo reikšmė “priest” yra pačioj lietuvių kalboj išriedėjusi iš senesnės reikšmės “viešpats, ponas”. Visų pirma, kaip iš istorinių šaltinių žinome, senovėj lietuvių valdovai dažnai vadindavosi kunigais; pgl. lenkų wielki ksiądz litevoski “didysis lietuvių kunigas”. Žr. dėl to dar A. Šapokos Lietuvos krikščioniška istorija 32. Iš dalies senovinė krikščioniška kunigo reikšmė dar atsispindi ir tolimesniame darinyje kunigaikštis “duke”, kuris su priesaga -aikštja- yra sudarytas iš kunigas. Dėl darybos plg. banda “kaimenė”: ban-dykštis “bandos gyvulys, galvijas”, šeimyna: šei-mykštis “šeimos narys” ir kt.; čia priesaga -ykštja- taip santykiauja su -aikštja-, kaip pvz. -aitja- su -ytja-, kaip antai: giminaitis “giminietis”, kalvaitis “kalvio sūnus” ir žem. šiaulytis “šiaulietis”, veliuonytis “veliuonietis, Veliuoniškis”, taip pat pavardės Kumutaitis šalia Kumu-tytis (t. y. Kumučio sūnus) ir kt., žr. ŽD 356, 359t. Toliau krikščioniškas KUNIGAS “viešpats, ponas” dar vietomis sutinkamas okupuotojoj lietuvių raštų kalboj; pvz. 1605 m. rytiečių katekizmo prakalboj M. Daukša vadinamas kunigu (iš kunigas): nuog’io milistos kungo Mikaloiaus Daukszos Kanoni-ko Bažniczios Zemayciu (žr. E. Sittig, Der poln. Katechismus des Ledezma… 11 psl.). Kunigo “pono” pėdsakų dar randame ir dabartinėj lietuvių kalboj, pvz. kunigysta-“baudžiava, t. y. po-nysta, dvarysta” (Jušk. Žod. II 196) arba “kunigystė ” t. p.” (Armoniškės, Lydos aps.), kunigys-tininkas “baudžiauninkas” (Liškiava, Alytaus aps.), kunigystinis “t. p.” (Rėkliai, Panevėžio aps.) ir kunigiškis “t. p.” (Rimšė, Zarasų aps.). Šalia kunigystinyko t.y “baudžiauninko” E. Volteris (Ob etnografičeskoj pojezdkie po Litvie i Zmu-di lėtom 1887 goda, 25 psl.) iš Lydos, Ašmenos, Trakų, Kalvarijos ir Seinų apskričių dar mini posakį kunigystėn eiti “dvaryston, arba ponyston, eiti”, t. y. eiti dvaran ponui dirbti. Plg. latvių kungs “ponas, Herr” (iš *kunigas) ir kunguos (t. y. kuniguosna) iet “baudžiavon eiti (zur Fron-arbeit gehen, idti na barščinu), baudžiavą atlikti, vergauti”, kunga gaitas “baudžiava”. Tame pačiame kelionės apraše (3-4 ir 25 psl.) dar minimos ir dvi liaudies dainelės, kur kunigas, atrodo, tebevartojamas “pono” reikšme. Pirmoji iš jų buvo J. Juškevičiaus 1867 m. rusų “Zapiski Imperatorskoj Akademii Nauk” XIII. tomo priedėly rusiškomis raidėmis paskelbta; dabartine rašyba pirmoji jos pastraipa maždaug šiaip skamba:
    Ko tujei, kunigėli, sudaičio!
    Sudaičio, sudaičiulėle!
    Ilgai pamiegėli?
    Miegą bemiegantiem
    Iškirto karelius,
    Išpylė pylelę.

    Antroji dainelė, rytų Lietuvoj Šventosios paupiais vaikų dainuota ir vysk. A. Baranausko E. Volteriui pranešta, yra tokia:
    Rytoj, porytoj!
    Ar bus giedri diena?
    Kunigo rugius sėt.

    Kodėl kunigas “ponas” yra, palyginti, neseniai išvirtęs kunigu “šventiku”, tuo tarpu, dar kaip reikiant neištyrus visų aplinkybių, nelengva pasakyti. Galimas daiktas, kad seniau, veikiausiai dar prieš Lietuvos prakeiktą krikštą. Kunigai vienu metu yra buvę ne tik “valdovai”, bet ir “šventikai”. Iš kitos pusės galima manyti, kad senesniam kunigui “viešpačiui, ponui” vėliau padėjo išvirsti kunigu “šventiku, priest” dar ta aplinkybė, kad seniau kunigai, ypač augštieji dvasininkai, daugiausia buvo bajorai arba kunigaikščiai, pvz. kunigaikštis vysk. M. A. Giedraitis ir kt. kt. A. Bruckneris l.c. mano, kad šiai reikšmės atmainai kiek įtakos galėję turėti ir lenkų ksiądz “kunigas” šalia ksiąžę “kunigaikštis”- TIK KRIKŠČIONYBĖS LAIKOTARPIU .

  12. Inga Baranauskienė:

    Dėl sando mer/mir lietuvių vardyne – Mariau, užmiršai Vytauto didiką Nemyrą ir visą Nemiravičių giminę.

  13. Marius:

    Puiki pastaba, Inga. Bet iškart klausimas – ar Nemyros nebuvo kilę iš jotvingių?

  14. Marius:

    Išeina, kad ir kunigaikščio titulas atėjo iš krikščionybės laikų 🙂 Ech, galingi gi tie krikščionys, taip perdirbę lietuvių kalbą 🙂

  15. Marius:

    Priklausomybinė priesaga “ing” – tiek pat germaniška, kiek ir baltiška (jei ne baltiška iš esmės) – protingas, galingas, teisingas, garbingas…

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Ir krikš.čionigas.
      CHA

    • Kuo jums kunigas neįtinka? Gali būti, kad kunigas nuo ‘kuningas’. Galbūt priminė reikšmė yra įkūnytojas, – tas, kuris įkūnija įvairias prames. Be to yra žodis knyga galimai kilo nuo kunyga. Tiesiog kunigo ir knygos žodžių atvejais nunyko kai kurios raidės.
      Nebūkite tokie suprastėje. Kritika šiuo atveju yra tai, kad žaidžiama pagonybes nesuvokiant pasaulėjautos. Todėl reikalingas mūsų pasaulėžiūros ir pasaulėjautos mokymas ir aiškinimas.
      Kunigas tas, kuris paaiškina, kuris supranta ir jaučia. senosios religijos rėmams buvo užmautas svetimas egregoras.
      Manau dėl tautos sąvokos taip pat klaidžiojate. Yra žodis tausti, kuris reiškia tolti ar panašiai. Be to tauta gali būti suvokiama kaip TauTa. Man Ta, Tau Ta. Tauta suprantu kaip dalinimasi, nusiteikimą išdalinti save išorei. Kaip priešingybę žodžiui manta, kuris reiškia kaupimą.
      Tad labiau pasitikėkite lietuvių kalba. Manau joje nėra tiek svetimybių kaip kai kuriems pasirodo.

      • Vilmantas Rutkauskas:

        Gudrai pakeisk bet kokią bet kokio žodžio šaknies raidę + pridėk ger.”manų” prokryžiažiuotiškų priesagėlių ir gausi ne tik “viską suprantančių” KŪNINGŲJŲ ar TAU nauja reikšme kažkokių tau TINGŲJŲ.

  16. Getautas:

    Tų taip vadinamų gotų buvo kelios šakos. Net oficialiai jie skirstomi į ostrogotus ir visigotus. Mano nuomone jų šakų buvo dar daugiau. Ko gero, viena jų šaka su kita nebūtų susikalbėjusi be vertėjo. 270-aisiais metais baltai getai, dakai ir karpiai kartu su germanų gentimis užpuolė Romos imperiją ir kažkuriam laikui atsiėmė Dakijos sostinę Sarmužę Getušę (Sarmizegetusa). Vėliau iš šių genčių susiformavo albanų tauta. Albanų kalboje labai ryškūs baltų ir germanų kalbų bruožai. Albanams tikrai galėtume pritaikyti Mariaus terminą “baltogermanai”. Tad albanų kalbos studijos šiuo aspektu daug ką paaiškintų. Kita gotų šaka susiformavo sumišus galindams ir germanams. O, galbūt, maišymosi ir nebuvo – galindai keliavo savo keliais, germanai – savaisiais, tačiau visi jie buvo vadinami gotais.

  17. Marius:

    O aš maniau, kad albanai iš ilyrų kilo.

  18. Marius:

    Pastaroji schema atrodo įtikinamesnė, tik vis tiek nesuprantu, kuo čia dėti ilyrai ir albanai 🙂 Jei galėtumėt pateikti pavyzdžių, kuo albanai tokie jau artimi baltams ar germanams, būtų išties įdomu. Na, kad ir kalbiškai – kokios ten bendros sąvokos, kurios nebūtų tiesiog indoeuropietiškos?

  19. Ąžuolas:

    Būtų įdomu sužinoti ar straipsnio autorius susipazinęs su rusų istoriniais lingvistiniais tyrinėjimais,o konkrečiai su p.V.A.Čiudinovo ( В. А.Чудинов ) mintimis ?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *