Rasos šventės kelias (audio) (8)

Jonas Trinkūnas | asmeninė nuotr.

Jonas Trinkūnas | asmeninė nuotr.

1967 metai laikomi Rasos šventės atgimimo metais. Tuomet vasaros saulėgrįžos dieną Kernavėje būrys romuvių pradėjo šio gražaus mūsų protėvių papročio atgimimo kelią. O šiais metais Rasos šventė bus švenčiama jau keturiasdešimt penktąjį kartą. Dvidešimtmečiams, dvidešimtpenkiamečiams tuomet rengusiems pirmąją Rasos šventę dabar jau septyniasdešimt. Ką jiems reiškė tuomet Rasos šventė? Kaip ir kodėl jie pradėjo ją švęsti? – Rasos šventės atgimimo 45-mečio proga Alkas.lt vyr redaktorius Jonas Vaiškūnas klausė šventės atkūrimo pradininko, Lietuvos Romuvos Krivio Jauniaus – Jono Trinkūno.

– Kodėl bendraminčių būrelis siekdamas atgaivinti baltiškus papročius tuomet ėmėsi  būtent Rasos šventės rengimo, juk lietuvių kalendoriuje netrūksta ir kitų svarbių švenčių?

– Joninių šventė švenčiama vasaros Saulėgrįžos dieną, buvo žinoma ir populiari jau nuo seno, bet ji buvo gerokai degradavusi, ypač  sovietiniais metais. Romuviai ėmėsi šitos šventės atkūrimo ir sutaurinimo, įsitikinę, jog šventėje slypi daug rimtesnis paveldas, negu tik alaus gėrimas ir laužų deginimas. Kraštotyrininkai romuviai buvo surinkę istorinę bei etnografinę medžiagą, kurios pagrindu galima buvo grįžti prie gilesnių ir prasmingesnių vasaros saulėgrįžos šventės tradicijų.

– Kaip  šventei prigijo Rasos šventės vardas?

– Daugelis lietuvių tradicinių švenčių yra pridengtos bažnytinių šventųjų vardais. O kadangi sumanymas buvo atkurti senąsias vidurvasario šventės tradicijas, tai rūpėjo surasti ir gražinti tos šventės senąjį pavadinimą. Buvo žinomi keli šios šventės vardai – Joninės, Kupolinės, Rasos. Mes apsistojome ties Rasos vardu. Šį pasirinkimą sustiprino etnografiniai aprašymai, liudijantys, kad saulėgrįžos rytą prausiamasi rasa. Rasai vasaros saulėgrįžos rytą priskiriama nepaprasta galia, su ja atliekami apeiginiai veiksmai.

Rasos šventė | V.Daraškevičiaus nuotr.

Rasos šventė | V.Daraškevičiaus nuotr.

– Kokius pagrindinius Rasos šventės bruožus išskirtumėte?

– Mes siekėme, kad švenčiantieji būtų tikri šventės dalyviai, o ne kokie pasyvūs žiūrovai, stebėtojai.  Rengiantis šventei buvo mokomasi tradicinių dainų. Šventėje dainavo patys dalyviai, o ne pakviesti dainuojantys ansambliai. Sukrauti laužus, iškelti stebules ir kitą šventinę įrangą taip pat turėjo patys dalyviai. Šventė pradedama nuo kupoliavimo – visi  pasklinda po pievas, renka žolynus, pina vainikus, tuo metu dainuojamos kupoliavimo dainos. Visi susirenka ant aukščiausio šventimo vietos kalnelio ir palydi besileidžiančią Saulę, giedodami Saulės palydėjimo dainas. Po to užkuriama aukuro ugnis. Pagerbiamos gamtos galios, senovės dievai. Nuo aukuro ugnies uždegamas didysis šventės laužas. Skamba dainos, šokami šokiai. Apie vidurnaktį einama prie vandens – upelio  ar ežero, ir jame paleidžiami plukdymui vainikėliai su ugnelėmis. Miegoti niekas neina, nes reikia sulaukti ryto Saulės. Pasirodžiusi tekanti Saulė sutinkama su dainomis jau ant kalnelio, prausiamasi rasa.

– Ar galima sakyti, kad anuomet Rasos šventės šventimas tarsi įgalino ir kitų švenčių šventimą?

– Iš tikrųjų, Rasos šventės atgaivinimas pastūmėjo ir kitų tradicinių švenčių gilesnių prasmių ieškojimus. Seni šventimo pavidalai buvo jau prarandą savo gyvybingumą ir prasmingumą. Pavyzdžiui, romuviai pradėjo švęsti Vėlines ant senųjų pilkapių, kurie buvo gerokai primiršti. Buvo atgaivinta ir pavasario Jorės šventė, skirta pavasarinių gyvybinių galių budinimui. Tai jau atsitiko po Rasos šventės atgaivinimo. Iš tiesų Rasos šventė buvo tarsi ženklas, tarsi postūmis veiksmo, kuris išjudino tautos gyvybines galias.

Kuomet 1970 m. sovietinis saugumas uždraudė Rasos šventės šventimą Kernavėje, ją jaunimas ėmė švęsti slapta įvairiose Lietuvos vietose.

– Kas buvo 1967-ųjų metų Rasos šventės dalyviai ir kiek jų buvo?

– Pirmoje – apie šimtą, bet jau kitais metais žmonių skaičius patrigubėjo ir vis didėjo.

Pagrindiniai organizatoriai buvo filologai, kraštotyrininkai, romuviai. Apie Rasos šventės pradžią gerai yra parašęs Algirdas Patackas: „Rasa – centrinė ir svarbiausia indoeuropiečių genties šventė, metų vainikas. Lietuviškoji, baltiškoji Rasa išliko mūsų savimonėje ir mūsų laikais yra naujai atgimusi 1967 m. Kernavėje. Rasos krikštatėviai – Vilniaus kraštotyrininkai romuviečiai. Galima drąsiai teigti, kad šitokiu pavidalu – kaip inteligentijos,  šviesuomenės šventė – niekur kitur Europoje nėra švenčiama. Ir šitai įvyko gaivališkai, nepaisant nepalankių, kartais atvirai priešiškų aplinkybių“.

– Kas ypatingo buvo Rasos šventėje? Daugelis to meto šventės dalyvių kalba apie ypatingą šventinę dvasią.

– Tuomet, 1967 metais švenčiant Rasas, visi šventės dalyviai jautė, kad dalyvauja kažkokiame esminiame vyksme, kuris turės įtakos jų tolimesniam gyvenimui ir likimams. Atrodo, tartum visi suprato, kad su Rasos švente prasideda dvasinis lietuvių sąjūdis.

Atgaivinamoje šventėje stengėmės atrasti ir išgyventi tuomet ir gamtoje esantį aukščiausią pakilimą. Tai, kad šventė švenčiama gamtos aukščiausio klestėjimo metu, jai savaime teikia šventumo. To meto šventumą labai aiškiai perteikia šviesos perteklius gamtoje. Tuolaik ugnis, vanduo, rasa, augalai ir visa kas gyva įgauna didžiausią galią. Geriausiai tai išreiškia paparčio žiedo mitas. Radęs paparčio žiedą gali tapti visažinančiu. Taip žmogus priartėja prie dieviškumo.

– 1967 m. Rasos šventę Kernavėje buvo uždegtas aukuras? Kodėl aukuras, o ne laužas?

Aukuras tuomet buvo įkurtas būtent  norint pabrėžti ugnies šventumą. Jau tada, užkurus aukurą, buvo prisiminti ir pagerbti protėviai ir senieji dievai. Tuo metu jaunimą traukė ir pagarbą kėlė Kernavė – pirmoji Lietuvos sostinė, su savo žaliaisiais piliakalniais ir ąžuolynais. Svarbiausia susirinkusiems buvo senosios saulėgrįžos Rasos šventės atgaivinimo siekis. Tuo metu tai buvo natūralus dvasinis poreikis, atsiradęs dėl degradavusių, suvienodėjusių sovietinių lėbavimo švenčių, ir tik vėliau ši šventė buvo paversta kone politine, nes pradėti persekioti šventės rengėjai, draudžiamas šventimas.

– Etnologas Libertas Klimka teigia, jog atnaujintoje Rasos šventėje yra daugiau kūrybos, negu autentiškų papročių. O tikroji šventė yra beveik išnykusi. Kaip jūs vertinate tokią nuomonę?

– L. Klimka nedalyvavo pirmose Rasos šventėse, todėl jis sprendžia tik apie kai kuriuos šventės elementus, kuriuos jis mato šiandien. Jis neteisus, sakydamas, kad senoji šventė išnykusi. 2003 metais  Lietuvos liaudies kultūros centras išleido didoką knygą „Sekminių – Joninių papročiai ir tautosaka“, kurioje gausu tradicinių saulėgrįžos šventės papročių. Romuviečiai atkurdami Rasos šventę, naudojosi panašiais šaltiniais. Labai gera Jono Balio knyga „Lietuvių kalendorinės šventės” (1993 m.). Net aukuro įvedimas į Rasos šventę susijęs su liaudies papočiu, kurį Balys aprašo skyrelyje „Namų židinio įžiebimas“. Skirtumas tik tas, kad romuviečiai Joninių laužą uždega nuo aukuro ugnies, o tradicijoje, židinio ugnelė uždegama nuo Joninių laužo. Rasos šventei galima prikišti tik viena – ne visi žinomi papročiai buvo atgaivinti.

Rasos šventė | V.Daraškevičiaus nuotr.

Rasos šventė | V.Daraškevičiaus nuotr.

– Kodėl sovietinis saugumas taip persekiojo liaudies tradicijas ir Rasos šventės organizatorius?

– Pirmiausia, sovietinėje sistemoje buvo netoleruojama jokia idėjinė saviveikla. Galima buvo daryti tik tai, kas buvo valdžios kontroliuojama. Dar galima manyti, kad komunistus labai erzino sakraliniai šventės akcentai. Atkuriamoje Rasos šventėje buvo vengiama gerti svaigalus. Būtent tuo ir skyrėmės nuo alumi putojančių Joninių. Juk ryto Saulės nesulauksi nuvargintas alaus. Prisimenu, saugumiečius labiausiai erzino tai, kad jaunimas negirtuokliavo, o tik dainavo liaudies dainas.

Rasos šventė yra įteisinta, turime laisvadienį. Lieka tik visai nedaug – noro švęsti prasmingai.

Susiraskite gražų kalnelį ar kaimo sodybą ir su artimiausiais draugais praleiskite trumpiausią vasaros naktį. Ta proga išmokite pats ir draugus išmokykite keletą Rasos šventei skirtų dainų. Pradėti galite nuo šios:

„Per dzidzį dvarų saulė tekėjo“, (Kūlgrinda):

Pajauskite kupančios gamtos galias, prisiminkite protėvius, užkurkite Šventą Ugnį. Lai ji sušildo Jus ir veda protėviu keliu.

– O ką Jūs pats veiksite trumpiausią vasaros naktį?

– Ketinu vykti į Kernavę bei kartu su kitais Rasos šventės pradininkais ir bendraminčiais birželio 23 dienos vakarą pagerbti protėvius ir Dievus prie Kernavės ugnies aukuro.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Religija, Šventės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *