P.Maksimavičius. Keista politika (3)

Petras Maksimavičius

Kai Lietuvoje kilo triukšmas dėl Lietuvos lenkų švietimo, Seinijoje atsirado viltis, kad Lenkijos lietuvių švietimo reikalai pagerės. Tą viltį sustiprino ir vieši Lenkijos Premjero Donaldo Tusko (Donald Tusk) pareiškimai, kad Lenkijos lietuviai netaps abiejų šalių pablogėjusių santykių įkaitais, priešingai – Lenkijos valstybė pagerins jų padėtį.

Tolesni įvykiai, deja, tą viltį nuslopino. Tiesa, abiejų premjerų sprendimu buvo įkurta dviejų šalių švietimo ekspertų grupė, tačiau jos darbams įtaką darė labiau politikai ir užsienio politikos strategai negu tie, kurie kiekvieną dieną užsiima švietimo klausimais. Todėl ši ekspertų grupė be „centro“ palaiminimo ir negalėjo priimti jokio sprendimo, kad ir koks jis būtų logiškas ir tarnautų švietimui. Lenkijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnai neseniai vykusiame Lenkijos Seimo Ryšių su tautiečiais užsienyje komisijos posėdyje labai aiškiai įvardijo, kokia buvo suformuluota užduotis, kurią turėjo įvykdyti švietimo ekspertų grupė. Tačiau Lietuvos atstovai ekspertų grupėje užsispyrė ir nerekomendavo savo Seimui stabdyti naujai priimto Švietimo įstatymo galiojimo. Kiekvienos šalies ekspertai paskelbė skirtingas nuomones. Sunku įsivaizduoti paralelią situaciją Lenkijoje – kad dviejų šalių derybininkai priimtų sprendimą rekomenduoti panaikinti Lenkijos Seimo priimtą teisės aktą. Juk labai greit pasigirstų šūkiai apie suvereniteto praradimą, pažeminimą, išdavystę ir pan.

Praėjusių metų spalio 24 dieną Lenkijos vidaus reikalų ir administracijos ministerijos iniciatyva Punske vyko konferencija, skirta Lenkijos lietuvių švietimo strategijos 10-mečiui. Joje dalyvavo aukšti Lenkijos nacionalinės edukacijos ministerijos bei Lenkijos vidaus reikalų ir administracijos ministerijos pareigūnai, Palenkės vaivada, Palenkės švietimo kuratorius, „Aušros“ leidyklos, Punsko ir Seinų valsčių bei apskrities atstovai, lietuviškų mokyklų ir organizacijų vadovai. Konferencijos metu valdžios atstovai paskelbė, jog nuo 2013 metų ketinama padidinti lietuviškų mokyklų finansavimą 80 proc. (skaičiuojant nuo bazinės sumos) ir kad jau rengiami atitinkami teisės aktai, leisiantys tai padaryti. Tuomet atrodė, kad iš tiesų bus siekiama mokyklų finansavimą padidinti ir kartu pademonstruoti Lietuvai, kaip rūpinamasi lietuvių švietimu Lenkijoje. Žurnalistai pradėjo lenktyniauti vardydami, kokius didelius priedus gauna lietuviškos mokyklos: 20, 50, 200%, ir dar kokius gaus nuo 2013 m., padidinus finansavimą.

Tačiau kaip įspūdingai procentinė išraiška beatrodytų, realią padėtį rodo konkrečios sumos, kurios skiriamos lietuvių tautinės mažumos tapatybei mokyklose palaikyti. Taigi šių metų kovo viduryje Švietimo ministerijos parengtoje Seimo Tautinių mažumų komisijos nariams informacijoje nurodoma, jog 2006–2011 metais visoms mokykloms (o ne kiekvienai atskirai), kuriose mokosi Lenkijos lietuviai, kasmet skiriami priedai vidutiniškai siekdavo 1,5 mln. zlotų. 2011/2012 metais tai buvo 1.679.475 zlotų ir šią sumą pasidalijo 13 mokyklų (Seinų, Punsko ir Suvalkų savivaldybėse). Taigi kai užmirštame procentus ir pasižiūrime į konkrečias sumas bei mokyklų skaičių, pamatome gana varganą lietuvių švietimo padėtį. Galbūt todėl ypač politikai vengia kalbėti apie realią piniginę išraišką, o mielai vardija „procentus“.

Kad iki žadėtųjų 2013 metų nebūtų uždarytos lietuviškos mokyklos Punsko savivaldybėje, Lietuvos Vyriausybė praėjusių metų pabaigoje priėmė greitą sprendimą ir skyrė joms finansinę paramą. Tai leido Punsko savivaldybės tarybai atidėti sprendimą uždaryti mokyklas, tikintis pažadų padidinti finansavimą išpildymo. Tačiau laikui bėgant nuotaikos pradėjo prastėti. Jau balandžio 26 d. Lenkijos Seime vykusiame Tautinių mažumų komisijos posėdyje apie papildomą 80% priedą nieks nekalbėjo. Kai kurie Seimo nariai ministerijų atstovams pateikė daug pavyzdžių, kaip savivaldybės piktnaudžiauja dabartine tvarka, kai subvencijos dydis priklauso nuo mokinių skaičiaus. Mat pasitaiko atvejų, kai savivaldybės, norėdamos gauti didesnę dotaciją (maža mokyklai), stengiasi išlaikyti mažesnį mokinių skaičių tautinių mažumų klasėse. Lietuvių bendruomenės atstovai komisijos posėdžio metu prašė padidinti finansavimą toms mokykloms, kuriose mokymas vyksta tautinės mažumos kalba, kadangi jų išlaikymo kaštai didesni, o skiriama parama tokia pat, kokią gauna mokyklos, kur tautinės mažumos kalbos mokoma kaip dalyko.

Nors Švietimo ministerijos atstovai ir sutiko su pateiktais argumentais, tačiau kalbėjo jau žymiai atsargiau negu 2011 m. spalio mėn. Punske. Kodėl taip atsitiko, galima tik spėlioti. Galbūt nuo 2011 m. spalio iki 2012 m. balandžio kas nors pasikeitė užsienio politikoje. Galbūt tai reakcija į švietimo ekspertų grupės darbo rezultatus? Seimo komisijos posėdžio metu Švietimo ministerijos valstybės sekretorius Miroslavas Sieliatyckis (Mirosław Sielatycki), atsakydamas į lietuvių klausimus, pažymėjo, kad norint padidinti lietuviškų mokyklų finansavimą, reikia išklausyti ir kitų tautinių mažumų nuomonės, kadangi baltarusių, vokiečių ar ukrainiečių tautinės mažumos padėtis skirtinga. Tačiau, pasak jo, sprendimas turi būti vienas ir tenkinti visas tautines mažumas. „Kaip padaryti, kad visi būtų patenkinti?” – retoriškai klausė pareigūnas. Tačiau, atrodo, nei viena tautinė mažuma ligi šiol neprotestavo dėl ketinimų padidinti finansavimą. Kalbama juk apie padidinimą, o ne mažinimą. Kiekvienos tautinės mažumos švietimo padėtis skirtinga, tačiau argumentai, kad dėl to sudėtinga sukurti tinkamą finansavimo modelį, yra nerimti.

Atrodo, kad ankstesnės deklaracijos ir pažadai gali būti ir neištesėti. Gegužės 10 d. vyko kitas Seimo Tautinių mažumų komisijos posėdis, kurio metu keltas tautinių mažumų mokyklų finansavimo modelio pakeitimo klausimas. Ir šį kartą jokių konkrečių sprendimų Švietimo ministerijos atstovai nežadėjo. Netrukus išgirdome, kad Lenkija nenori taip pat atnaujinti dvišalės darbo grupės švietimo klausimams darbo, siūlo į problemų sprendimą įtraukti ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos) komisarą. Aišku, reikia suprasti, kad siūlymas kviestis tarptautines organizacijas į tautinių mažumų švietimo problemų sprendimą taikomas tik Lietuvai. O gal tikimasi, kad aukštasis komisaras Knutas Volebekas (Knut Vollebaek) patars, kaip išsaugoti paskutines lietuviškas mokyklas Lenkijoje? Nuo 2013 m. juk gali nebelikti ko gelbėti.

„Aušra“, 2012/10