M. Kundrotas. Aleksandro Dugino geopolitika: mitai ir tikrovė

Aleksandras Duginas – įtakingas Rusijos imperializmo ideologas, praėjęs permainingą kelią – nuo gatvių rėksnių ir riaušininkų nacionalbolševikų judėjimo lyderio iki šalies vadovo Vladimiro Putino „dvaro politologo“. Jo kūrinys „Geopolitikos pagrindai“ virto stalo knyga ne tik Rusijos, bet ir Lietuvos politikams.

Lietuvoje užtenka ištarti vieną kritišką žodį šiuolaikinės Vakarų kultūros, globalizmo, Europos Sąjungos arba Lenkijos politikos atžvilgiu, jog būtum identifikuotas A.Dugino politikos vykdytoju. Prasilavinusiam, bet gilesnio pažinimo stokojančiam sluoksniui supaprastintos klišės dažnai būna priimtinesnės už mąstymą tonais, pustoniais ir niuansais. Vienas populiariausių intelektualinio primityvizmo variantų – dvišališkumas: Maskva arba Briuselis, Maskva arba Varšuva, Vakarų kosmopolitizmas arba Rytų imperializmas, ir t.t.

Šių ir panašių mąstymo modelių šalininkų neįtikins nei „Mistral“, nei „Nord Stream“ istorijos, greičiau liudijančios Vakarų kosmopolitų ir Rytų imperialistų bendrystę, nei priešpriešą. Nesivarginkime įtikinėdami akivaizdybe. Geriau žvilgtelkime, ką iš tiesų kalba pats A. Duginas.

Aukščiau įvardytoje knygoje Lietuvai dėmesio skiriama stebėtinai mažai – kur kas mažiau, nei galėtų atrodyti, sprendžiant iš dažnų ir kategoriškų nuorodų Lietuvos politikų retorikoje. Lietuvos vardą rasime gal tik dviejose vietose. Čia kalbama apie savitą ir savarankišką baltų civilizaciją, viduramžių Lietuvą ir jos balansinį vaidmenį tarp Rytų ir Vakarų, kurį dabar siūloma užimti Rusijai. Dabartinė Lietuva – o kartu ir Latvija su Estija – vertinamos greičiau nuosavybės prasme: arba jos priklausys eurazinei Rusijos erdvei, arba euroatlantiniams Vakarams. O štai – toji vieta, kuria Lietuvoje triuškinama bet kokia kritinė mintis Vakarų kryptimi.

„Bet kokia integracija katalikišku pagrindu šiame regione sudarys įtampą Rytų atžvilgiu (Maskva), ir Šiaurės atžvilgiu (protestantiškasis Skandinavijos pasaulis), ir Vakarų atžvilgiu (Vokietija). Iš to seka, jog Lenkijoje ir Lietuvoje svarbiausiais geopolitiniais Eurazijos partneriais turi tapti jėgos, siekiančios nekatalikiškos šių šalių politikos orientacijos – pasaulietinės „socialdemokratijos“ šalininkai, „neopagonys“, „etnocentristai“, protestantiškos, stačiatikiškos religinės grupės, etninės mažumos. Be to, etninė įtampa lenkų-lietuvių santykiuose – ypač vertingas elementas, kurį reikia išnaudoti ir pagal galimybes – skatinti“.

(A. Duginas. Geopolitikos pagrindai. 5 dalis, 5 skyrius)

Šiame fragmente akį pirmiausiai rėžia perdėtas religinių tradicijų sureikšminimas. Sekuliarioje šiandieninės Vokietijos ir Skandinavijos šalių politikoje įžvelgti protestantizmo įtaką – sunkiau, nei posovietinėje libertarinėje Lietuvoje ir net šių dienų Lenkijoje – katalikybės įtaką. Tai – jau praeitis, nors vienose šalyse – gilesnė, kitose – seklesnė.

Antra vertus, galimų partnerių sąrašas – gerokai platesnis, nei pateikia „lietuviškieji“ šio autoriaus interpretatoriai, apsiribojantys pagonimis, etnocentristais ir euroskeptikais: pastarieji čia išvis neminimi. Pagaliau, tame pačiame skyriuje įvardijama bendra Vokietijos-Rusijos geopolitinė erdvė, iš kurios Lenkija ir Lietuva iškrentančios – jei taip, tai šiandien A. Dugino doktrina įgyvendinama kur kas aukštesniu lygiu, nei už sistemos ribų liekančių etnocentristų ar pagonių grupėse.

Pradėkime sąrašą iš antro galo – nuo „ypač vertingo elemento“, anot paties autoriaus. Raginama skatinti įtampą tarp lenkų ir lietuvių. „Žečpospolitos“ šalininkai Lietuvoje tai supranta vienareikšmiai: kas kritikuoja lenkų politiką – tas dirba Rusijai ir vykdo A. Dugino doktriną. Iš tiesų čia kalbama apie dvi puses. Maža to – pačioje citatoje aiškiai šnekama apie Rusijos politiką dviejose šalyse, kuriose reikia ieškoti partnerių: Lietuvoje ir Lenkijoje. Kiekvienoje iš šių šalių raginama ieškoti sąjungininkų prieš kitą šalį.

Estijoje ir Latvijoje Rusija remiasi savo sovietiniais kolonistais. Lietuvoje tokios gausios, vieningos ir stiprios rusiškos diasporos nėra, todėl tenka žiūrėti šiek tiek plačiau – į tautines mažumas in corpore. Gal tai paaiškintų ne tik Lenkų rinkimų akcijos sąjungą su Rusų aljansu, bet ir tai – kodėl Lietuvos lenkų organizacija degalus perka ne „Orlen“, o „Lukoil“ degalinėse…

Žinoma, visus tautinių mažumų atstovus kaltinti Penktosios kolonos vaidmeniu būtų kvaila. Jei taip – tas pats pasakytina ir apie kitas A. Dugino įvardytas kategorijas.

Etnocentrizmas – pirmenybė savo tautai – konceptualiai priešinga imperializmui. Šis akcentas apskritai iškrenta iš bendro konteksto – didelė tikimybė, jog jis čia įpintas provokaciniais tikslais, siekiant supriešinti vakarietiškos ir tautinės politikos šalininkus: abi šios politinės kryptys rusiškajam imperializmui – tolygios grėsmės. Kur du pešasi – trečias laimi. Iš tiesų etnocentrizmą A. Duginas piešia kraštutinai neigiamai: tame pačiame skyriuje būtent etnocentrizmui priskiriama atsakomybė už kruvinus karus ir nacių avantiūras.

Etnocentrizmą pasak šio autoriaus turinti keisti imperinė „civilizacinė“ geopolitika, grindžiama „platesniais“ motyvais, nei etnosas. Pabrėžtina, jog apie artimųjų kaimyninių šalių įjungimą tiesiogiai į Rusijos sudėtį A. Duginas praktiškai nekalba – pirmenybę jis teikia Eurazijos blokui. Europą reikia supriešinti su Amerika ir įlieti į Euraziją. Supriešinta su Amerika Europa – tiesiog Eurazijos modalumas. Europos integracija čia ne smerkiama, o sveikinama: tai – žingsnis į siekiamą Eurazijos integraciją (ypač aiškiai tai dėstoma 6-ojoje dalyje).

Įdomiai aptariami dvasiniai geopolitinių strategijų aspektai. Pagonys ir protestantai įvardijami galimais sąjungininkais – ypač kalbant apie Lenkiją ir Lietuvą. Vis dėlto autoriaus optimizmas šių grupių atžvilgiu atrodo gerokai perdėtas. Norai ir tikrovė čia – stipriai skiriasi.

Jokia paslaptis, jog dalis Lietuvos pagonių Vakarus vertina priešiškai ir orientuojasi į Rusiją – ypač tai pasakytina apie daugelį „sarmatų“ judėjimo atstovų. Žinomas interneto komentatorius, išgarsėjęs šūkiu „krikščionybė Lietuvoje – okupacinė“, atvirai prisipažįsta, jog eitų su Rusija prieš „krikščioniškuosius Lietuvos okupantus“. Šitokias ir panašias orientacijas galima aiškinti įvairiai.

Pirmiausia – dalies Lietuvos pagonių sąmonėje Vakarai – kryžiuotiškos ekspansijos šaltinis. Pagonybę Lietuvoje naikino katalikų pasaulio atstovai, su stačiatikiais santykiai buvo švelnesni – dėl to šių pagonių savimonėje, atskiriant ją nuo tautinės savimonės, Rusija – mažesnis blogis, jei blogis apskritai. Antra vertus, Rusijoje įžvelgiama daugiau dvasingumo, nei Vakaruose, kurie – iš dalies pagrįstai – kaltinami vulgariu materializmu. Pagaliau, perdėtas Vakarų liberalizmas skatina simpatijas autoritariniam Rusijos režimui.

Nacistinė pagonybės interpretacija, paradoksaliai atgimusi posovietinėje Rusijoje, užbaigia šį motyvų komplektą. Rusija laikoma mažiau suėsta liberalizmo ir materializmo, dėl to čia greičiau atgimstanti „arijų dvasia“, lyginant su Vakarais. Būtent Rytuose tikimasi „arijų revoliucijos“, nušluosiančios „žydkrikščioniškąjį“, „žydkryžiuotiškąjį“, liberalųjį ir materialistinį užkratą.

Šiandien dar sunku pasakyti, kiek tokios nuostatos Lietuvoje sąmoningai infiltruotos iš užsienio, o kiek subrendusios viduje, tačiau jau akivaizdu, kad apibendrinimai pagonių atžvilgiu, dažnai pasitaikantys ultrakatalikiškoje stovykloje – laužti iš piršto.

Pirmiausia – reikia būti nepraustaburniu ar neišmanėliu, kad aukščiau įvardytomis nuostatomis kaltintum daugumai senojo baltų tikėjimo šalininkų Lietuvoje atstovaujančias bendruomenes. Pagrindinė iš jų – Romuva – gimė iš disidentinio tautinio judėjimo dar sovietų okupacijos laikais. Tai – viena iš pagrindinių srovių, parengusių dirvą tautiniam atgimimui. Jos vadovai ir atstovai aktyviai dalyvavo Sąjūdyje ir tautinėje politikoje po to. „Sarmatų“ judėjimas – visiškai naujas kūdikis lietuviškosios pagonybės kontekste, o jo vadovų žodžiai ir veiksmai Romuvos aiškiai įvardyti provokaciniais ir pasmerkti. Pagaliau, net „sarmatų“ gretose ne visi mąsto vienodai.

Simpatijų Rusijai ir jos autoritariniam modeliui galima rasti įvairiose konfesijose. Ne išimtis – katalikai, ypač „lefebristų“ stovykloje, kurios idealas – religinga krikščioniška autokratija, politinės ir bažnytinės valdžios „simfonija“, todėl kai kuriems šios stovyklos atstovams Rusija dėsningai artimesnė už liberaliąsias Vakarų demokratijas.

Protestantų bendruomenėse apskritai sunku rasti nors mažiausius prorusiškumo požymius. Atvirkščiai, Lietuvos tikinčiųjų kontekste jos sudaro bene provakarietiškiausią dalį. Daugelis protestantų aktyviai dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės kovose, drauge su katalikais, romuviečiais ir netgi stačiatikiais. Reformatų Bažnyčiai vadovauja laisvės gynėjas, apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu, o „Tikėjimo žodžio“ bendruomenė atgimimo laikais net užsimojo kurti tautinę Bažnyčią, pagrįstą Martyno Mažvydo ir kunigaikščių Radvilų tradicijomis.

Nepanašu, jog religiniu pagrindu Rusijai Lietuvoje pavyktų sukurti veiksmingą Penktąją koloną – bent jau artimiausioje ateityje. Ši kolona greičiau tikėtina politinių grupių pagrindu. Neatsitiktinai tarp galimų sąjungininkų įvardijami socialdemokratai – nors ir čia reiktų vengti perdėtų apibendrinimų. Vis gi vyraujanti socialdemokratų srovė aiškiai linksta į eurofederalizmą, kuris A. Dugino strategijoje – eurazinio federalizmo etapas. Drauge skatinama suartėti su Rusija.

Netrūksta ir atvirai prorusiškų partijų, pradedant Liaudies partija, baigiant Socialistiniu liaudies frontu. „Naujoji kairė“ ir jai artimi anarchistai apskritai ardo tautinę valstybę ir pačią tautą, šeimą ir dorovę: silpna ir padrika visuomenė – tai, ko reikia imperialistams iš visų pusių.

Norėtųsi pradžiuginti, jog A. Dugino strategijos šalininkai Lietuvoje kol kas – opozicijoje, o radikalesni – visiški marginalai, jog dauguma paties A. Dugino įvardytų sąjungininkų – abejotini arba išvis prasimanyti, bet – lai kalba faktai.

2009 m. rugpjūtį kilus „vežėjų karui“ su Rusija, atsivėrė unikali galimybė – atsakomojo žingsnio tvarka nutraukti tranzitą į Karaliaučiaus kraštą, pradedant jo demilitarizavimą. Deja, sutrypti ne tik Lietuvos vežėjų, bet ir pačios valstybės interesai – pasirinkta nuolaidų politika. 2010 m. pavasarį atstumta strateginė Lietuvos partnerė – Gruzija, paliekant ją Rusijos malonei. Prasidėjo antiamerikietiška isterija dėl spėjamų CŽV kalėjimų, kurių buvimas liko neįrodytas. Už šių veiksmų stovi ne opoziciniai socialdemokratai ar „Naujosios kairės“ marginalai. Už jų – šalies vadovė Dalia Grybauskaitė.

Ketvirtoji šiuolaikinės Lietuvos prezidentė atvirai rėžė, kad Amerika mums nediktuos. Skamba gražiai ir net patriotiškai. Deja, nepasakyta, jog nediktuos Europa – jei ir būtų pasakyta, žodžius paneigtų faktai. Užtektų prisiminti, jog Europos Sąjungos spaudimu prezidentė sužlugdė Nepilnamečių apsaugos įstatymo redakciją, kurioje numatyta bausmė už homoseksualizmo propagandą… Mažiau Vašingtono – daugiau Briuselio ir arčiau Maskvos…

2012 m. pavasaris šią strategiją vainikavo. Šįsyk sužaista antilenkiška korta. Užuot užsiėmus Seimo nariais, įsipareigojusiais Lenkijai, lietuvišku švietimu Vilniaus krašte ar bent – užsienietiškais užrašais šio krašto vietovardžiuose, atsisakyta tarptautinės reikšmės susitikimo su Lenkijos ir Baltijos šalių vadovais, kuriame spręsta NATO strategija.

Euroatlantinis placdarmas tarp prorusiškos Paryžiaus-Berlyno ašies ir pačios Rusijos pradėjo eižėti nuo Lietuvos. A. Duginas greičiausiai trina rankas… Euroatlantinę strategiją keičia eurokontinentinė, o per ją – eurazinė.