G. Visockas. Lietuva įtiks tik praradusi lietuviškumą

Tomis dienomis, kai Lietuva minėjo tragišką Sausio 13-ąją, Pirmasis Baltijos kanalas parodė trumputį interviu su Maskvoje gyvenančiu kompozitoriumi. Kodėl interviu būtent su juo? Prieš du dešimtmečius, tuoj po žudynių prie Vilniaus TV, tas roko muzikos gerbėjas, solidarizuodamasis su lietuviais, sukūrė specialią dainą. Spontaniškai gimusi daina buvo skirta drąsiesiems lietuviams, nepabūgusiems nei tankų, nei „kalašnikovų“. Ji ne sykį skambėjo 1991-ųjų sausį ir Maskvoje, ir Sankt Peterburge, ir kai kuriuose kituose Rusijos miestuose. Sutikite, graži, maloni žinia. Tačiau šiandien, 2011-aisiais, kalbinamas roko specialistas (gaila, neįsidėmėjau jo pavardės) jau tvirtina, esą toji daina buvo grubi jo klaida. Ir netrukus paaiškino, kodėl – klaida. Jis manė, kad lietuviai, kaip ir rusai, nori sugriauti tik komunistinę santvarką. O lietuviai, pasirodo, dar užsimanė pasitraukti ir iš… sąjungos su pačia Rusija.

Jei jis būtų tąsyk žinojęs, jog lietuviai „žada rusams atsukti nugarą“, jis tikrai nebūtų kūręs jokių dainų ir melodijų lietuviško narsumo ir užsispyrimo garbei.

Šis nedidelis pokalbis, kurį Pirmasis Baltijos kanalas paskelbė su didžiausiu pasimėgavimu, – iškalbingas. Versija, esą 1991-aisiais Lietuva turėjo šimtus tūkstančių rėmėjų visoje Rusijoje, bet per paskutiniuosius du dešimtmečius juos neleistinai prarado, – dažnai eskaluojama rusakalbėse masinės informacijos priemonėse. Suprask, Lietuva po 1990-ųjų Kovo 11-osios padarė daug nedovanotinų klaidų, todėl milijonai rusų nuo Lietuvos ir nusigręžė. Kad Lietuva priskaldė malkų ir ten, kur jų nereikėjo priskaldyti, – sutinku. Nesutinku tik dėl to, kad Lietuva galėjo neprarasti 1991-aisiais įgyto rusų palankumo.

Kad 1991-aisiais turėtos paramos praradimas buvo neišvengiamas dalykas, – iškalbingai byloja ir minėto muzikanto iš Maskvos ar Sankt Peterburgo prisipažinimas. Kaip Lietuva galėjo įtikti tam muzikantui? Tik atsisakydama nepriklausomybės. Tik atsisakydama lietuviškumo. Tad šiandien keistai skamba kai kurių politologų ar politikos apžvalgininkų samprotavimai, esą vis tik buvo galima, vaizdžiai tariant, įtikti ir tam roko atlikėjui. Kaip išlikti draugais, jei jis ir aš turime absoliučiai priešingų, niekaip nesutampančių interesų? Žinoma, demagogiškai įmanoma tvirtinti, jog Lietuva turėjo atkakliau ieškoti bendrojo vardiklio. Bet tik – demagogiškai.

Demagogiškai skamba ir tų politikų bei žurnalistų samprotavimai, esą dėl pašlijusių santykių su Lenkija kaltas tik kietakaktiškas lietuviškas užsispyrimas ar neįžvalgumas, vengiant žvelgti plačiau. Didžiosios Britanijos savaitraščio „The Economist“ apžvalgininko Edvardo Lukaso (Edward Lucas) BNS agentūrai duoto interviu, kuriame jis tvirtina, esą „Lietuva susikūrė neprognozuojamos valstybės įvaizdį“, jokiu būdu negaliu priskirti būtent prie demagogiškųjų samprotavimų. Atvirkščiai – akivaizdžių simpatijų Lietuvai turintis E.Lukasas pripažįsta, jog “blogi Lietuvos santykiai su Lenkija – ne vien Lietuvos kaltė”. E.Lukasas taip pat sutinka, kad ir kilę skandalai dėl Holokausto – ne vien lietuvių kaltė. Jis įsitikinęs, “jog kiekvienu klausimu yra dvi istorijos pusės“.

Tačiau atidžiai gilindamasis į jo požiūrį vis dėlto tikėjausi, jog ponas E. Lukasas pademonstruos daugiau Lietuvai palankių argumentų. Kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė tyčia ar netyčia padarė grubią klaidą, atsisakydama vykti į susitikimą su JAV Prezidentu Baraku Obama, – akivaizdu. Kad D.Grybauskaitės flirtas su Baltarusijos diktatoriumi Aleksandru Lukašenka taip pat per daug šiltas ir draugiškas, – matyti be padidinamojo stiklo. Tačiau kur esama lietuvių kaltės dėl pašlijusių Varšuvos ir Vilniaus santykių?

Vardų rašyba – smulkmena? Įdomu, kaip pasijustų britai, jei Didžiosios Britanijos pilietybę turintys arabai imtų reikalauti jų pavardes britiškuose pasuose ir visuose kituose oficialiuose britiškuose dokumentuose rašyti jų gimtąja kalba? Nejaugi oficialusis Londonas sutiktų jų pavardes rašyti arabiškais rašmenimis, o ponas E.Lukasas dėl tokios pozicijos nesipiktintų nė per nago juodymą?

O gal E. Lukasas pamiršo, kaip žiauriai Didžioji Britanija susidorojo su argentiniečiais Malvinų salose, kai iškilo klausimas, kam, britams ar argentiniečiams, atiteks tos labai toli nuo britų salų atitolusios žemės? Juk, perfrazuojant paties apžvalgininko E.Lukaso žodžius, oficialusis Londonas, matyt, galėjo ir nepasiųsti karinio laivyno atsiimt iš argentiniečių kadaise užkariautas salas. Juk aišku kaip diena – tų salų kilmė visai ne britiška. Bet tuo konkrečiu atveju oficialusis Londonas elgėsi be gailesčio, nepripažino jokių kompromisų, nė nesusimąstė apie galimas nuolaidas ar atsitraukimus. Ir dėl tokio britiško užsispyrimo žuvo tūkstančiai savo teisėtus interesus gynusių argentiniečių…

O gal apžvalgininkas E. Lukasas galėtų paaiškinti, kodėl britai nedaro jokių nuolaidų airių kovotojams? Gal galėtų prisiminti, kokia nepalaužiama buvo anuometinė Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margaret Tečer, atsisakiusi tenkinti kalėjimuose bado streiką paskelbusių kalinių reikalavimus? Vadovaujantis apžvalgininko E. Lukaso samprotavimais, ir M. Tečer galbūt reikėjo būti lankstesnei, ir tie airių kovotojai kalėjimuose nebūtų mirę baisia bado mirtimi. Žodžiu, Didžiąjai Britanijai galima būti kietai kaip uola, šita teisė britams neatimta, o Lietuva, nepasiduodama didžiosios kaimynės Lenkijos spaudimui, – elgiasi kvailai, nesuprantamai, nelogiškai? Lenkiškasis lobizmas, matyt, įtaką daro jau ir nepriklausomam „The Economist“ apžvalgininkui…

Beje, Lenkijos spaudimas Lietuvai kyla ne dėl tų nelemtų kelių lenkiškų rašmenų. Jei ginčas būtų kilęs tik dėl kelių raidžių, vardan bendrųjų tikslų gal būtų galima ir nusileisti. Bet juk tai – tik milžiniško aisbergo viršūnėlė. Čia reikia matyti visumą. O visuma – niūri. Lenkija siekia daryti kuo didesnę politinę, ekonominę ir kultūrinę įtaką Lietuvai. Vaizdžiai tariant, ji vadovaujasi principu: kuo daugiau lenkiškumo ir kuo mažiau lietuviškumo. Nusileisime dėl „w“ ar gatvių pavadinimų, nepraeis ir metai, kai Varšuva sugalvos naujų reikalavimų ir argumentų. Ir taip – be galo, be krašto. Kol pamatysime, jog tapome Lenkijos provincija, kur lietuvių kalba ir lietuvių tradicijos – nepageidautinos.

Ieškodamas argumentų šiai minčiai sustiprinti psiminiau parlamentaro Gintaro Songailos straipsnį, paskelbtą portale delfi.lt. Seimo narys G. Songaila labai taikliai pastebėjo: „Lenkijos draugiškumo kaina – lietuvybės išsižadėjimas“. Parlamentaras polemizuoja ne su apžvalgininku E. Lukasu, bet su prof. Šarūnu Liekiu, parašiusiu, drįstu teigti, nemaloniai skandalingą straipsnį „Lenkija Lietuvoje – Lietuva Lenkijoje“. Tačiau parlamentaro G. Songailos atsakymas tiktų ir ponui E. Lukasui. Tik, deja, E.Lukasas su parlamentaro G. Songailos pozicija greičiausiai taip ir nesusipažins.

O juk būtų labai šaunu, jei kas nors išverstų į anglų kalbą ir pasiųstų parlamentaro G.Songailos mintis apžvalgininkui E. Lukasui. Mat sunerimti yra dėl ko. Vis garsiau ir išraiškingiau pinama mintis, ir ne tik Lietuvoje, esą daktaras Jonas Basanavičius ne itin vykusiai apibrėžė „lietuvių tapatybę“, esą lietuviams reikėjo pasirinkti kažkokį kitą, labiau lenkams priimtiną kelią. Lietuvai neva reikėjo paaukoti savo lietuviškumą Lenkijos labui, ir galingoji Lenkijos imperija būtų neva rimčiau pasipriešinusi Rusijos imperijai, be to, gal prie savęs būtų artimiau pritraukusi ir Latviją su Estija. Taigi Lietuvoje jau atvirai kalbama, esą lietuvių tauta buvo vos ne dirbtinai sukurta, esą Lietuvos Respublika nebuvo organiška Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tąsa, esą užpuldami Vilnių lenkai miestą vadavo nuo okupantų žemaičių. Kaip ginčytis su beveik atvirai polonizaciją propaguojančiais lietuviais? Kaip savo nerimą perduoti užsienio žurnalistams, kurie domisi Lietuva? Kaip pasiekti, kad ne prof. Š. Liekio, o parlamentaro G.Songailos publikaciją persispausdintų tas pats „The Economist“?

Parlamentaro G.Songailos atsakymas – tikrai vertas dėmesio. Įsidėmėkime. „Vardan sąjungos su Lenkija nuėjome laipsniško lietuvių kalbos ir papročių išsižadėjimo keliu. Tuomet, spaudžiami maskolių, gal ir neturėjome kito pasirinkimo. O dabar? Ar esame jau laisvi būti lietuviais savo protėvių žemėje? Ar patys padovanosime savo istoriją lietuvybės išsižadantiems plevėsoms ir svetimiesiems plėšrūnams?“

Politikos apžvalgininko E.Lukaso publikacijoje „Lietuva susikūrė neprognozuojamos valstybės įvaizdį“ analizuojami, be kita ko, ir trijų Baltijos valstybių tarpusavio santykiai. Girdi, prasti Lietuvos santykiai su Lenkija kenkia ir Latvijai su Estija. Tiksliau tariant, Varšuvos ir Vilniaus ginčai stabdo svarbius regioninius infrastruktūros projektus. Žodžiu, ir vėl kalti lietuviai. Šį kartą, pasirodo, mes per savo užsispyrimą kenkiame net artimiausiems likimo broliams. E.Lukaso tekste apstu išlygų, tarsi sušvelninančių šią nuostatą. Tačiau kartėlio dėl tokios pozicijos tos išlygos nesumažina.

Čia belieka prisiminti puikų dviejų dalių filosofo Arvydo Juozaičio straipsnį „Lietuva – Latvija: paskutinis šansas“, neseniai pasirodžiusį dienraštyje „Respublika“. Ten irgi kalbama apie „vis dar silpną Baltijos šalių bendradarbiavimą“. Bet kalbama ne kaltinant, o ieškant konkrečių išeičių. Filosofas A. Juozaitis piktinasi, kad Lietuva ir Latvija, iškovojusios nepriklausomybę, nustojo bendrauti visose srityse, įskaitant ir televizijų retransliavimą, ir literatūrinių veikalų vertimus, ir keitimąsi parodomis. Filosofas A.Juozaitis stebisi, kodėl per pastaruosius du dešimtmečius latvių kalba netapo antrąja kalba Lietuvoje, o lietuvių – Latvijoje. Publikacijos autorius svarsto, kodėl Lietuvos prezidentai ir premjerai, prieš išvykdami oficialaus vizito į Maskvą, savo pozicijos nederina su broliais latviais, o latviai mums atsako tuo pačiu – nederindami, nepasitardami? Straipsnio autorius retoriškai klausia, kodėl latviai kartu su lietuviais nepagerbia Žalgirio kautynių, o lietuviai mažai ką bus girdėję apie latviams svarbias istorines datas?

Filosofas A.Juozaitis pažeria dešimtis nerimą keliančių klausimų dėl subliuškusios, neišsipildžiusios, neįgyvendintos baltų vienybės. Dėl atitolusių estų – nepergyvenama. Estai natūraliai šliejasi prie Suomijos, estai niekieno neverčiami mokosi suomių kalbos, estai lygiuojasi į Helsinkį, ir nieko čia nepakeisi. Tačiau kodėl latviai ir lietuviai nekuria vieningos erdvės galbūt net su vieninga valiuta – baltu? Kodėl lietuviai ir latviai beveik nieko nežino vienas apie kitą ir kodėl nūnai net nenori žinoti? Kodėl mums, dviems giminingoms tautos, rugsėjo 22-oji (Baltų vienybės diena), – netapo viena iš sarbiausių, gražiausių švenčių? Devyni iš dešimties lietuvių nežino, kada latviai švenčia savo nepriklausomybės dieną, o devyni iš dešimties latvių nežino, kada skelbta Lietuvos nepriklausomybė. Kodėl, žvelgdami vieni į kitus, nuolat akcentuojame skirtumus, kurių išties esama, tačiau pamirštame akcentuoti dalykus, kurie mus jungia, vienija?

Straipsnio apie sudėtingus Lietuvos – Latvijos tarpusavio santykius autorius sutinka, kad per pastaruosius du dešimtmečius nėra sukurta lietuvių – latvių bendradarbiavimo tradicijų. Tačiau tai dar nereiškia, kad nebūtų įmanoma tokias tradicijas iš naujo atrasti bei išradingai puoselėti. Štai pokario metais baltų vienybę skaldė ta pati Lenkija, su lietuviais bendraudama priešiškai, atžagariai, ginklų kalba, o su latviais – draugiškai, meiliai. Ir dabar, žinoma, esama jėgų, kurios bet kokia kaina sieks sužlugdyti Vilniaus ir Rygos dialogą. Tačiau, pasak filosofo A.Juozaičio, tokius nedraugus galima įveikti. Tereikia dirbti.

Taip, reikia dirbti. Bet šia kryptimi, regis, niekas nieko nedaro. Nei mūsų užsienio reikalų ministerijos, nei mūsų ambasados, nei, galų gale, – Baltijos Asamblėja. Akivaizdu, kad su diktatoriškuoju A. Lukašenka mes, regis, labiau ieškome kontaktų nei su giminingaisiais latviais. Todėl skaitant A. Juozaičio straipsnį buvo įdomu išgirsti ir klausimą, o ką gi per pastaruosius du dešimtmečius nuveikė Baltijos Asamblėja, turėjusi puoselėti trijų Baltijos valstybių vienybę? Specialiai atsiverčiau oficialųjį BA puslapį, kuriame išvardintos visos sesijos, vizitai, parlamentarai ir garbės svečiai. Ir viskas – tarsi šuniui ant uodegos. Gėda, apmaudu, liūdna. Tuos Baltijos Asamblėjos narius turėtume bent jau savo spaudoje įvardinti kaip nieko konkretaus, pozityvaus nesukūrusius plepius. Beje, ilgus du dešimtmečius neinformavusius savo visuomenių, jog Baltijos Asamblėjai niekaip nepavyksta rasti bendrų sąlyčio taškų.

Dar, žinoma, būtų įdomu sužinoti, kiek lėšų išleista toms sesijoms, posėdžiaujančioms tai Vilniuje, tai – Taline, Rygoje ar Helsinkyje. Greičiausiai – milijonai. Juk Baltijos Asamblėjos parlamentarai negyvena prastuose viešbučiuose, nepietauja prastose valgyklose, nevažinėja senais autobusais. 1991-ųjų rugpjūtį dalyvavau Taline surengtoje vienoje iš pirmųjų BA sesijų. Tad patyriau savo kailiu, kokiuose prabangiuose, ištaiginguose, moderniuose viešbučiuose jau tada gyveno BA parlamentarai, sekretorės ir vertėjai.

Nereikėtų gailėti pinigų tokiam šventam reikalui kaip baltų vienybė, jei, žinoma, matytume bent šiokius tokius rezultatus. Deja, rezultatai – minimalūs. Praraja tarp Lietuvos ir Latvijos nuolat didėja. Ši problema, mano supratimu, turėtų dominti ir mūsų slaptąsias tarnybas. Netikiu, jog čia nėra mums priešiškų valstybių intrigų.

Taigi labai knieti sužinoti, ar A. Juozaičio kritinis rašinys sulauks atgarsio Lietuvos ir Latvijos valdžios struktūrose? Ar jį persispausdins Latvijos spauda? Taip pat įdomu, ar parlamentaro G.Songailos straipsnis apie Lietuvos – Lenkijos santykius atsidurs „The Economist“ redakcijoje?