M.Kundrotas. Politinis humoras ir politinė pornografija

2002 m. Lietuvos prezidento rinkimuose pasirodžius humoristiniam personažui Bratkai – Vytautui Šerėnui – politologai susigriebė už galvų: kur gi ritasi pilietinė visuomenė? Maža to, jog pasirodė – laimėjo ketvirtąją vietą iš septyniolikos kandidatų, nurungdamas senus politikos vilkus Vytenį Andriukaitį, Kazimirą Prunskienę ir Eugenijų Gentvilą.

2008 m. Seimo rinkimuose antrą vietą daugiamandatėse ir trečią bendru mandatų skaičiumi gavo pramogų verslo žvaigždės Arūno Valinsko vedama Tautos prisikėlimo partija, dar prieš rinkimus taikliai pakrikštyta „šoumenų partija“. Vis gi oficialus partijos vardas jokiu humoru nekvepėjo – atvirkščiai: jis – vertybinis iki pompastikos, apeliuojantis į patriotizmą ir politinį atsinaujinimą. Užtai 2009 m. Švedijoje į Europos Parlamentą prasmukus Piratų partijai (Piratpartiet), jau visoje Europoje prabilta apie demokratijos grimasas ir vis gilėjančią jos krizę.

Vis gi humoristiniu politikos žanru Europoje pirmauja ne Lietuva ir net ne Švedija, o katalikišku tradicionalizmu ir nacionalistiniu konservatizmu garsėjanti Lenkija. Čia jau 1991 m. Seimo rinkimuose 16 mandatų iškovojo Alaus mėgėjų, pažodžiui – Alaus bičiulių partija (Polska Partia Przyjaciół Piwa). Ši partija užsimojo grumtis su alkoholizmu, pratindama lenkus gerti alų vietoje degtinės. Greitai ji skilo į dvi frakcijas, pavadinimais pranokusias pačią partiją: „Daug alaus“ ir „Mažai alaus“. Panašu, jog vieniems rinkėjams alaus iš tiesų pasirodė per daug, o kitiems – per maža, nes kituose rinkimuose ši partija liko už borto ir greitai išregistruota.

Kur kas juodesnis humoras pademonstruotas 2011 m. parlamento rinkimuose. Apie 10% ir trečiąją vietą gavo Palikoto sąjūdis (Ruch Palikota). Įsivaizduokime Vytautą Šustauską, Algirdą Ramanauską-Greitai ir Andrių Bielskį viename asmenyje – tai bus tik dalis paveikslo, vaizduojančio šios partijos lyderį – Janušą Palikotą (Janusz Palikot). O dabar dar įsivaizduokime partiją, pavadintą jos lyderio vardu. Lietuvoje turėjome Algirdo Brazausko ir Artūro Paulausko koaliciją „Už darbą Lietuvai“, Rolando Pakso koaliciją „Už tvarką ir teisingumą“, bet tai buvo vienkartiniai rinkiminiai dariniai, čia gi asmens kulto pagrindu sukurta partija.

J. Palikotas politinę karjerą pradėjo liberaliųjų populistų partijoje: Piliečių platformoje (Platforma Obywatelska). Toje pačioje, kurios lyderiai Donaldas Tuskas (Donald Tusk), Bronislavas Komorovskis (Bronisław Komorowski) ir Radoslavas Sikorskis (Radosław Sikorski) Lenkijos suverenitetą perleidžia Briuseliui, flirtuoja su autoritariniu Rusijos režimu, dalija vizas homoseksualistų paradų dalyviams ir terorizuoja Lietuvą, vis primindami, jog „Wilno – nasze“. Vis gi jau 2010 m. Piliečių platforma J. Palikotui pasirodė per mažai liberali ir jis įkūrė savo partiją, kurią pavadino savo vardu.

Šios partijos linija – prieš Bažnyčią, už homoseksualias „šeimas“ ir narkotikų legalizavimą. Pats J. Palikotas išgarsėjo, spaudos konferencijoje prieš konservatyviąsias jėgas pasirodęs vienoje rankoje laikydamas ginklą, kitoje – savojo „vyriškumo“ įrodymą: dirbtinį lytinį organą. Žuvus prezidentui Lechui Kačinskiui (Lech Kaczyński) su žymia lenkų politinio elito dalimi, J. Palikotas pareiškė, jog velionis valstybės vadovas buvęs girtuoklis, lemtinguoju lėktuvu skridęs girtas ir jo rankos suteptos krauju. Tokio cinizmo buvo per daug net Piliečių platformai.

Naujosios partijos gretose į parlamentą žengė ir pirmasis transseksualas, pasivadinęs Ana Grodzka (Anna Grodzka). Rinkimų rezultatus dar tik skaičiuojant, ši persona jau skelbė pergalę.

Politinės klounados reiškinį galima aiškinti įvairiai. Iš kur tokios iniciatyvos ir iš kur toks jų populiarumas? Juo labiau, jog šis reiškinys lyg epidemija plinta per visą Vakarų pasaulį.

Visų pirma – akivaizdu, jog rimtosios politikos žanras – senka. Ideologijos devalvuojamos, programos ir veiksmai skiriasi labiau, nei diena ir naktis, o pačių sisteminių politikų veiksmai jau savaime primena cirką. Priiminėjant absurdiškus įstatymus, aiškinama, jog visuomenei tai – į gera. Piliečius raginant veržtis diržus, iš jų mokesčių perkami prabangūs automobiliai, statomos vilos, važinėjamasi po egzotiškas šalis. Nenuostabu, jog šiame kontekste iškyla politikai, tiesiai ir atvirai sakantys: jei politika – vis tiek cirkas, verčiau rinkitės tikrus klounus – bent pasijuoksime.

Antra vertus – politinė klounada atitraukia protesto balsus nuo radikaliųjų antisisteminių jėgų. Pastarąsias daug sunkiau integruoti, o klounų partijos ir individualūs klounai retai ištempia daugiau, nei vienerius rinkimus. Po to – išnyksta arba įsilieja į sisteminių jėgų gretas. Tai skatina išvadą, jog šis reiškinys – bent iš dalies – skatinamas planingai.

Lenkijos atvejis – savitas. Mylėtume šią valstybę ar jos nekęstume, bet ji – pagrindinė tradicinių europietiškų vertybių tvirtovė globalizmo ir libertarizmo kelyje. Užtai visais būdais ir visomis priemonėmis šią tvirtovę siekiama sunaikinti. Atrodo, šįsyk reikalo imtasi iš esmės.

O štai Varnos mieste – Bulgarijoje – kandidatu į mero pareigas iškeltas… asilas. Gal ne prasčiau už J. Palikotą ar A. Grodzką? Jeigu juokauti – tai iki galo. Juo labiau, jog visuomenė – sakoma – verta savo išsirinktos valdžios.