2013 metai paskelbti tarmių metais

Kovo 27 d.  Lietuvos Respublikos Seimas atsižvelgdamas į tai, kad gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje sparčiai nyksta, priėmė nutarimą 2013-uosius paskelbti Tarmių metais.

Priimto nutarimo aiškinamojoje dalyje pažymima, kad gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje sparčiai nyksta, nes vyrauja neigiama visuomenės nuostata tarmių atžvilgiu, o valstybė dar per mažai skiria dėmesio šiai padėčiai pagerinti.

„Iki šiol Lietuva galėjo pasigirti ypač turtingu tarmių palikimu, nes nė vienoje kitoje Europos valstybėje tokioje mažoje teritorijoje nėra tiek daug ir tokių skirtingų tarmių“, – tvirtinama nutarimo, kurio iniciatorius yra Seimo narys, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Julius Dautartas, aiškinamajame rašte.

Seimas taip pat nutarė siūlyti Vyriausybei numatyti lėšų tarmes puoselėjančioms programoms rengti ir jas įgyvendinti.

„Galų gale buvo vainikuotos dvejus metus trukusios etnokultūrininkų pastangos paskelbti Tarmių metus ir tokiu būdu atkreipti visuomenės dėmesį į tarmių gyvosios tradicijos tęstinumo problemas Lietuvoje“, – priimtuojus nutarimu džiaugiasi Lietuvių etninės kultūros draugijos ir Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė dr. Dalia Urbanavičienė ir primena sumanymo skelbti Tarmių metus priešistorę.

„2010 metų pradžioje į Etninės kultūros globos tarybą (EKGT) kreipėsi Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ ir „Rytų aukštaičių sambūrio“ atstovai, kurie ir pasiūlė skelbti Tarmių metus. EKGT subūrė šiam tikslui darbo grupę iš savo narių ir kviestinių ekspertų, kuri išsamiau aptarė šio sumanymo įgyvendinimo galimybės ir 2010 m. balandžio mėn. kreipėsi į Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetą siūlydama Tarmių metais paskelbti 2012-uosius metus. Tačiau tuo kart pritarimo nesulaukta.

Ieškodama bendraminčių ir gavusi raštiškus pritarimus šiam sumanymui iš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, Kultūros ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos, EKGT pakartotinai kreipėsi į komitetą siūlydama Tarmių metais skelbti jei ne 2012-uosius, tai 2013-uosius metus. Į šį siūlymą atsiliepė komiteto narys Julius Dautartas, užregistravęs Seime nutarimo projektą dėl 2013 metų paskelbimo Tarmių metais.

Tačiau, nepaisant EKGT bei jos regioninių padalinių ir kraštiečių sambūrių daugkartinių raginimų, šio nutarimo svarstymui vis neatsirasdavo vietos Seimo darbotvarkėje. Per tą laiką EKGT padalinys Žemaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba paskelbė Žemaitijoje net trejų metų laikotarpį 2011-2013 m. Tarmių metais, o EKGT sudaryta Tarmių darbo grupė parengė siūlymus dėl Tarmių metų programos gairių. Galiausiai pavyko surinkti 47 Seimo narių parašus, kad Tarmių metų klausimas būtų įtrauktas į Seimo darbotvarkę.

2011 m. gruodžio 6 dieną Seimas pritarė nutarimo dėl Tarmių metų projekto pateikimui, tačiau prireikė dar daugiau kaip ketvirčio metų, kol galiausiai šis projektas buvo patvirtintas.

„Taigi sveikinu visus, prisidėjusius prie šio siekio, su pergale!“ – džiaugsmingai gaida apie Tarmių metų įteisinimo epopėją savo pasakojimą baigia dr. Dalia Urbanavičienė.

________________________________

Dabartinė lietuvių tarmių klasifikacija (iš www.tarmes.lt):

Antrojoje XX a. pusėje buvo visuotinai priimta Alekso Girdenio ir Zigmo Zinkevičiaus lietuviškų tarmių klasifikacija.A. Girdenis ir Z. Zinkevičius skiria du tarmių būrius: tai žemaičiai ir aukštaičiai. Skiriamasis požymis – nevienodas kirčiuotų ir nekirčiuotų dvibalsių uo ir ie tarimas.

Žemaičiai. Žemaičių plote tiek kirčiuoti, tiek nekirčiuoti uo, ie atliepiami nevienodai, todėl išskirtos trys žemaičių patarmės – vakarų žemaičiai (apie Klaipėdą, Priekulę), tariantys ō, ē̤, šiaurės žemaičiai (apie Kretingą, Telšius, Rietavą, Skuodą, Mažeikius), tariantys ọu, ẹi, ir pietų žemaičiai (apie Raseinius, Tauragę, Žemaičių Naumiestį, Šilalę, Varnius, Kelmę, Kuršėnus), tariantys ū, ī.

Šiaurės žemaičiai dar dalijami į kretingiškius ir telšiškius (skiriamoji linija Skuodas–Mosėdis–Žarėnai), pietų – į raseiniškius ir varniškius (apytikrė riba Naumiestis–Šilalė–Vaiguva–Kurtuvėnai).

Aukštaičiai. Visame aukštaičių plote kirčiuoti ie ir uo yra išlaikyti. Į patarmes – vakarų, pietų ir rytų – aukštaičiai skirstomi atsižvelgiant ne į vieną, o į kelis fonetinius požymius: 1) šių diftongoidų atliepimus nekirčiuotoje pozicijoje; 2) buvusių nosinių balsių ą, ę šiose tarmėse atliepimą; nevienodą mišriųjų dvigarsių an, am ir en, em tarimą. Vakarų ir rytų aukštaičiai savo ruožtu skirstomi dar smulkiau.

Pietinė vakarų aukštaičių dalis yra kauniškiai (maždaug iki sąlyginio kirčio atitraukimo ribos), šiaurinė – šiauliškiai. Rytų aukštaičiai skirstomi į vilniškius, uteniškius, anykštėnus, kupiškėnus, širvintiškius ir panevėžiškius. Kiekviena ši grupė, be bendrų visiems rytų aukštaičiams ypatybių, dar turi specifinių, tik jai vienai būdingų vokalizmo sistemos bruožų.

Pietų aukštaičių patarmė gana vientisa, smulkiau neskaidoma. Ši lietuvių tarmių klasifikacija laikosi to paties – geografinio – tarmių, patarmių ir šnektų įvardijimo principo: pritaikyti pasaulio dalių pavadinimai (rytų, pietų ir pan.) patarmėms. O iš stambesnių miestų vardų padaryti pavadinimai smulkesniems vienetams – šnektoms ar jų grupėms – pavadinti.

Žr. tarmių žemėlapį:

Susirask savo tarmę

Daugiau apie Lietuvos tarmes