Lapkričio 3 d. Aukštaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba susirinko į posėdį Kernavėje. Regioninės tarybos narius ir posėdžio svečius pasveikino ir nuoširdų domėjimąsi etninės kultūros problemomis išreiškė Širvintų rajono savivaldybės meras Vincas Jasiukevičius ir savivaldybės administracijos direktorė Elena Davidavičienė. Regioninės tarybos narė Laima Bikulčienė vaizdžiai ir išsamiai pristatė Etninės kultūros plėtros Širvintų rajone programą, kurioje ypatingas dėmesys skiriamas vietinėms bendruomenėms, lokalinių tradicijų puoselėjimui bei gyvųjų tradicinės kultūros židinių fiksavimui, aprašų rengimui. Tradicinės kultūros palikimą širvintiškiai gražiai saugo leisdami leidinius, skirtus krašto dainoms, instrumentinei muzikai, tarmėms.
Posėdyje daug dėmesio buvo skirta rytų aukštaičių tarmės patarmių išsaugojimui ir sklaidai. Regioninės tarybos nariai pritarė Etninės kultūros globos tarybos kreipimuisi į LR seimą dėl 2013-ųjų metų paskelbimo Tarmių metais. Širvintų rajono savivaldybės administracijos kalbininkė Rima Nainienė supažindino su širvintiškių tarme ir šios tarmės sklaidai skirta knyga „Širvintiškių tekstai“. Kaip vaikai mokomi gimtosios tarmės, regioninės tarybos nariai gyvai galėjo įsitikinti klausydami mažųjų Širvintų pradinės mokyklos moksleivių Kajaus Valavičiaus ir Aurėjos Sližauskaitės (mokytojos Rožė Polonskienė ir Dalia Jakštienė) pasakojamų tarmiškų istorijų.
Kupiškio etnografijos muziejaus specialistė Kristina Varnauskaitė pristatydama muziejuje vedamų edukacinių programų ciklą „Kupiškėnų tarmės lobiai“ pabrėžė, kad patrauklūs žaidybiniai gimtosios tarmės mokymosi būdai padeda geriau išmokti ir bendrinę kalbą. Regioninės tarybos narė Zita Mackevičienė pasidalino patirtimi, kaip Utenos rajono savivaldybė skatina tarmiškos kūrybos leidybą, o rajono laikraštis „Utenis“ 2 kartus per mėnesį skelbia garsių Utenos krašto žmonių tarmiškai parašytus tekstus.
Regioninės tarybos narys Algirdas Svidinskas ir „Rytų aukštaičių sambūris“ Raudondvaryje kasmet rengia tarmiškos kūrybos festivalį. Pripažinta, kad šių pastangų nepakanka, todėl regioninė taryba nusprendė kreiptis į Aukštaitijos savivaldybes, prašydama sutelkti pedagogų, kultūros darbuotojų, žiniasklaidos priemonių atstovų, leidėjų, kraštiečių draugijų pastangas siekiant skatinti ir populiarinti gimtosios tarmės vartojimą viešojoje erdvėje.
Regioninės tarybos narius svetingai priėmė Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato, kaip Lietuvos Troja 2004 m. įrašyto į UNESCO saugomų pasaulio paveldo objektų sąrašą, direktorius Saulius Vadišis ir Ryšių su visuomene skyriaus vadovas Jonas Vitkūnas. Regioninės tarybos nariai susipažino su naujai rengiamomis muziejaus ekspozicijomis, su atnaujintomis edukacinių užsiėmimų klasėmis, pamatė vaizdo filmą „Gyvoji istorija“, pristatantį tarptautinį gyvosios archeologijos dienų festivalį.
Išvažiuojamieji regioninės tarybos posėdžiai iš arčiau leidžia patirti etninės kultūros situaciją vietose, išryškinti konkrečiai savivaldybei būdingas problemas ir kartu su kitais Aukštaitijos etninės kultūros specialistais ieškoti sprendimų.
Aukštaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba yra Lietuvos Respublikos Seimui pavaldžios institucijos Etninės kultūros globos tarybos (EKGT) regioninis padalinys. EKGT regioniniai padaliniai veikia penkiuose etnografiniuose Lietuvos regionuose: Aukštaitijoje, Dzūkijoje (Dainavoje), Mažojoje Lietuvoje, Sūduvoje (Suvalkijoje), Žemaitijoje.
Jų tikslas – daryti įtaką etninės kultūros sklaidai etnografiniuose regionuose, laiduojančiai regioninio savitumo išsaugojimą, tautinio tapatumo ir savimonės stiprinimą, užtikrinti etninės kultūros paveldo apsaugą ir gyvosios tradicijos plėtrą, etninės kultūros objektų ir subjektų globą, įtraukti į etninės kultūros veiklą suinteresuotas institucijas, visuomenines organizacijas, vietos bendruomenes.
Regioninės tarybos yra įsteigtos 1999 m. vadovaujantis Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymu. Savo veikloje, be pagrindinių šalies įstatymų, jos vadovaujasi Regioninių tarybų nuostatais bei Regioninių tarybų reglamentais.
Vitalija Vasiliauskaitė yra Etninės kultūros globos tarybos specialistė Aukštaitijos regionui
Susiję straipsniai:
- Lietuvos kultūros ir mokslo veikėjai prieštarauja svarbiausių paveldo ir etninės kultūros institucijų naikinimui
- Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas svarstė klausimą dėl Etninės kultūros globos tarybos ir Valstybinės kultūros paveldo komisijos sujungimo
- Etninės kultūros globos taryba nurodė Lietuvos menų tarybos įstatymo projekto trūkumus
- Klausykite Zitos Kelmickaitės radijo ir TV laidos apie ketinimus sunaikinti Etninės kultūros globos tarybą ir Valstybinę kultūros paveldo komisiją (tiesioginė transliacija)
- Ar pasiseks bandymas panaikinti Etninės kultūros globos tarybą ir Valstybinę kultūros paveldo komisiją? (video)
- Panevėžyje posėdžiavę Aukštaitijos etnokultūrininkai išsakė susirūpinimą Lietuvos valdžios nedėmesingumu etninei kultūrai
- Posėdžiaus Etninės kultūros globos taryba
- Kam trukdo Etninės kultūros globos taryba? (video)
- Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė paragino Seimą išsaugoti Rasos (Joninių) šventę
- Kokią turime etninės kultūros valstybinę politiką? (audio)
- J.Vaiškūnas. Kada nacionalinė ir etninė kultūros kartu švęs vasario 16-ąją?
- J. Vaiškūnas. Kultūros institucijų reforma ar rūpestis savikūniais?
- Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas patvirtino darbo planą rudens sesijai
Jeigu jau Lietuvos Tauroja, tai ja gali buti tik Gardynas. Reiketu priprasti buti garbingais – Kernave, jokiu megdziojimu, nes ju ir nebuvo.
Tai Jūs norite pasakyti, kad Gardynas buvo didesnis ir svarbesnis savo laikmečio geopolitinis žemių centras negu Vilnius ar Kernavė? Kuom remiantis taip teigiate ir kas valdė tą Gardyną tuo metu – gal jotvingiai, lietuviai, rusėnai ar kokia miešanka…?
“etninės kultūros specialistai posėdžiavo”
Šitoje frazėje atsiskleidžia visa lietuviškos etnokultūros tragikomiška būklė.
Nematau nei ko čia ašaroti nei juoktis. Jūs manote, kad etnokultūrininkai yra tik garui duoti skirti?
Ne, apie TV verslo projektus net nenoriu kalbėt.
Tik galvoju, kas gi yra ta etnokultūra? Aš etnokultūrą suprantu kaip gaivališko, ar savaiminio žmogaus ar žmonių bendruomenės santykio su pasauliu, įgavusio taip vadinamas kultūrines formas, išraiškos istorinį palikimą ir jo atspindžius šiandienos visuomenėje. O ką čia veikia “etninės kultūros specialistai”? O specialistai yra struktūros, hierarchijos dalis, kurie to mokinasi, paskui daugelis jų gauna atitinkamus valstybinius etatus (ėgi už iš žmonių jėga atimtus pinigus), paskui posėdžiauja, kuria planus ir metodikas, paskui važinėja po rajonus ir “moko” teisingos etnokultūros, vertina, skirsto pinigus jų ekspertine nuomone vertingiems subjektams, leidžia jų pačių parašytas knygas. Dar jie rašo projektus, teikia siūlymus vyriausybei, režisuoja “liaudies” šventes, organizuoja ir tobulinasi. O kur gi dingo gaivališkumas? A jo niekam nereikia, nes gaivališkas žmogus yra pavojingas toms pačioms struktūroms, kurios rengia ir palaiko visą tą etninės kultūros struktūrizuotą aparatą. Viskas turi būti valdoma, kontroliuojama, nuspėjama ir tam etninė kultūra su visais specialistais, posėdžiais ir protokolais kuo puikiausiai tinka. Geras pavyzdys būtų Kelmickaitės karjera, nuo rizikingos ir gaivališkos veiklos “Ratilio” užuomazgoje iki struktūrizuotos poniutės valdžios dangoraižyje, ar saldžiabalsės kalbėtojos TV dėžėje. Etnokultūra išsigimė į masių valdymo įrankį, nes apeigų ratais aplink aukurus slankiojantys ir su saule ar mėnuliu “bendraujantys” žmogeliai esamai tvarkai yra žymiai tinkamesni. O be to, jie žymiai geriau atrodo TV ekranuose ir turistų lankstinukuose.
Nesuprantu klausimų dėl gaivališkumo. Imk ir būk gaivališkas, pirmyn, kas tau trukdo, ar lauki nurodymų iš specialistų. Beje, tie etnokultūros specialistai turi tik patariamojo balso teisę ir įstatymų neleidžia. Jei nebūtų jų tai jau nebūtų ir jokios etnokultūros viešajame gyvenime kaip nebūtų ir senamiesčio jei nebūtų paveldo specialistų. Turėtumėme plastikinį tauną.
Taigi – būk pats gaivališkas. Ar lauksi rašto iš manęs kaip specialisto?
Medicina nieko bendro neturi ir neturėjo su Sveikata.
Teismai nieko bendro neturi ir neturėjo su Teisybę.
…..
Etnologija (gr. ethnos: [svetima] tauta) – mokslas, tiriantis įvairias pasaulio tautas, nacijas ir tautines grupes bei jų kultūrą(lot. cultura – apdirbimas, ugdymas, lavinimas, tobulinimas, garbinimas). Kaip besvertume šį “mokslą”,bet jis turi daug bendro su senąją šakninę Pasaulėžiūra/Pasaulėjauta…Žinoma priklauso nuo asmenybės suvokimo/supratimo(taisyklingo mąstymo),kitaip tariant-Logika (gr. λόγος, logos ‘žodis, reikšmė’; žr. žodyne) – filosofijos mokslo šaka, tirianti priimtinus samprotavimo būdus; plačiąja prasme – taisyklingas mąstymas, samprotavimų eiga, sveikas protas, vidinis dėsningumas..Taigi “Etnologija”- taisyklingo mąstymo mokslas apie tautą..
Straipsnyje yra vienas netikslumas, ne “Utenyje”, o “Utenos diena” laikraštyje. Prašytume pataisyti.