R.Dediala. Pamiršta Vasario 16-osios pergalė (40)

Andrioli. Lietuvių sugrįžimasVasario 16 d. – ypatinga Lietuvos istorijai data, tačiau suklysite pamanę, jog kalbėsime apie 1918 m. Lietuvos įvykius. Ši diena Lietuvos viduramžių istorijoje žymi kiek nepelnytai užmiršto Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio karių pergalę prieš Vokiečių ordino livoniškąją šaką. Taigi šią dieną sukanka lygiai 742 metai nuo 1270 m. vasario 16 d. Karusės mūšio.

1270 m. žiemą Livonijos magistras Otas fon Liauterbergas susidūrė antrą ir paskutinį kartą su Traidenio lietuvių kariauna. Šio susirėmimo pasekmes puikiai iliustruoja Romo Batūros sudaryta didžiausių Ordino pralaimėjimų Rytų Baltijos regione XIII a. lentelė, kurioje Karusės mūšis užima šeštą vietą iš dvidešimt dviejų pateiktų mūšių. Todėl ir priminsime kiek kitokius, bet irgi pergalingus Lietuvai vasario įvykius.

Plačiausiai mūšio eigą nusakantis šaltinis – Eiliuotoji Livonijos kronika (toliau – ELK), kuri jam skiria net 193 eilutes (pavyzdžiui, Saulės kautynėms skiriamos 107 eilutės), o dar devyni šaltiniai pažymi iš esmės tik patį faktą, jog toks mūšis vyko ir gana skurdžiai nusako kai kurias aplinkybes.

Istoriografija šiuo klausimu gana neišsami. Plačiausią šio mūšio analizę atliko Rokas Varakauskas, kuris apžvelgė ne tik visus šaltinius, bet ir mūšio pasekmes Vokiečių ordinui bendrame kovų kontekste. Šį darbą papildo kiek prieštaringa Zigmo Raulinaičio studija „Lietuvos raiteliai“, kurioje autorius modeliuoja įvykius, pasiremdamas žinomomis analogijomis. Verta pastebėti, kad naujausioje Artūro Dubonio monografijoje „Traidenis“ tik užsimenama apie mūšį, bet gilesnių įžvalgų nepadaroma. Šūsnyje įvairių istorikų darbų galima aptikti tik smulkių pastabų, paminėjimų, komentarų, kurie mums ir leidžia susidaryti kuo pilnesnį vaizdą.

Kas galėjo lemti lietuvių norą pulti Saremos salą, kuri yra beveik už 450 kilometrų nuo Lietuvos? Atsakymo reikėtų ieškoti visų pirma grobio siekime. ELK atskleidžia, jog toji žiema buvo labai šalta, kad net motinoms vaikai sušalo. Apskirtai XIII a. antrojoje pusėje vis dažniau šaltiniuose galima aptikti vėstančių orų paminėjimus, o XIV a. net vadinamas „Mažuoju ledynmečiu“. Sarema, kuri buvo apgyvendinta jūreivių, tiesiog masino ten žygiuoti kaimynus atsiriekti dalies jūreivių pelno. Juo labiau, kad Sarema lietuvių buvo puolama ir anksčiau, todėl funkciniu aspektu tai buvo grobiamasis žygis.

Tuo pat metu, kai lietuviai keliavo į Saremą, likimas netikėtai nusišypsojo Vokiečių ordinui, nes 1270 m. žiemą magistras Otas fon Liauterbergas įsiveržė į Žiemgalą, kad palaužtų vienuoliktus metus kovojančius žiemgalius. Magistrui atvykus į vietą (tikėtina, jog atžygiuota į Mintaują, o iš ten – į Tervetę, kuri nuo seno buvo žiemgalių pasipriešinimo židinys), jam netikėtai buvo pranešta apie lietuvių karius. Šią informaciją jis gavo iš „draugystės vedamo“ išdaviko, kuris galėjo būti ir lietuvis, nes minima, jog Livonijos kraštą laikęs svetimu, ir žiemgalis, nes, anot Z. Raulinaičio, tai galėjo būti žmogus iš Mežuotnės ar jos apygardos, nes Upmalės žiemgaliai ir lietuviai nepasižymėjo didele draugyste. Magistras tuo metu jau buvo kažkur tarp Mintaujos – Mežuotnės – Tervetės trikampio. Tad Otas pasinaudojo proga ir su savo kariuomene grįžo į Rygą sutelkti jėgų.

Toliau iš šaltinių žinome, jog per tris dienas lietuviai nuvyko iki Estijos pajūrio ir užpuolė Saremos salos gyventojus. ELK neatskleidžia žygio maršruto, tačiau iš aprašymo daroma paprasčiausia loginė išvada, kad žygiuota žemynine dalimi, nes kalbama apie magistro norus pasitikti priešą, žygiuojat jo pėdomis. Tuo metu prie jo koalicijos jungėsi vietiniai gyventojai ir taip truputį mažiau nei per parą buvo pasiektas Viko kraštas, kuris driekėsi prie pat jūros. Viko žemė buvo Estijos vakaruose (dabar tą teritoriją apima Lenės apskritis). Taigi, jeigu jota iš Rygos lietuvių pėdsakais link Viko ir tikėtasi juos pasitikti grįžtančius, neabejotinai veiksmas vyko – atsižvelgiant į tai, jog abi pusės galų gale susitiko viena prieš kitą – žemyninėje dalyje. Lietuvių kariauna, anot ELK, traukėsi iš Saremos, kai Ordinas su sąjungininkais iš Viko patraukė į vakarų pusę pasitikti įsibrovėlių. Apskritai šis žygio krypties neaiškumas įsivėlė dėl istoriografijoje pasitaikančio teiginio, jog Sarema buvo pasiekta užšalusios Rygos įlankos ledu. Dažnai čia prisimenamas 1219 m. žygis, bet visgi tokios eigos pagrįsti šaltiniais beveik neįmanoma. Tikslinant duomenis aiškėja, jog lietuvių kariaunos maršrutas turėjo būti apie 350 kilometrų, taigi trijų dienų žygio metu prireikė įveikti daugiau nei po 100 kilometrų per dieną, o tada pereitas Monės sąsiauris ir pasiekta Saremos sala.

Magistras skubiai organizavo didelę koaliciją, sukviesdamas žemių būrius. Aišku, kad prie jo jungėsi lyviai, latgaliai, estai. Kronikinkas tiesiogiai jų nemini, tačiau gana iškalbinga žinutė apie viso krašto liaudies prisijungimą tik parodo vietinių gyventojų aktyvų dalyvavimą šioje akcijoje. Be šių pašauktinių buvo vyrų iš Doparto (dab. Tartu) ir Lealio (dab. Lihula) žmonės, kurios vedė šių miestų vyskupai Fridrikas ir Hermanas, Revelio (dab. Talino) danų kariuomenė, kuriai vadovavo krašto vietininkas Zivertas.

Tuo metu, kai lietuviai patraukė atgal, prieš save jie išvyko didelį būrį priešininkų. Iš tiesų nėra aiški tiksli susidūrimo vieta, nes tarp žemyno ir Saremos dar yra Muhu sala, tačiau iš užuominos, kad susitikta ant ledo (palikus Saremą), galime konstatuoti, jog abi pusės buvo kažkur tarp Saremos ir Muhu salų. Lietuviai, matydami prieš save priešą, tučtuojau pasirinko gana primityvų, tačiau sumanų rogių vilkstinės gynimo būdą – apsitvėrimą rogėmis iš visų pusių.

Tokia taktika primena viduramžių kariuomenių taikytą „wagenburgą“ – vežimų užtvarą gynybai nuo kavalerijos atakų. Žinoma, kad negalėdami lygiaverčiai pasipriešinti raitelių rikiuotei, lietuviai naudojo įvairias užtvaras ir gamtines kliūtis. Tokie defenzyviniai kovos būdai komplikuodavo raitelių kovą ir neretai priversdavo juos kautis pėsčiomis.

Magistras Otas išrikiavo savo pajėgas: vyskupai su jiems paskirtais Ordino broliais stojo į kairįjį sparną, talinietis Zivertas su saviškiais stojo į dešinįjį, o centre turėjo išsirikiuoti pagrindinės Ordino pajėgos. Už jų nugarų pašauktiniai kariai iš įvairių žemių.

Pirmieji puolė riteriai, tačiau lietuviai staigiai pasitraukė už rogių ir priešas įsipainiojo tarp rogių užtvaros, kur jų žirgai buvo nudurti. Antrieji atakavo magistro atvesti kariai, tačiau Lealio ir Doparto vyskupai su Revelio riteriais nepajudėjo. Mūšio įkarštyje žuvo magistras Otas fon Liauterbergas. Po jo mirties į kovą įsitraukė vyskupai su Revelio kariais. ELK autorius be 52 žuvusiųjų riterių pamini 600 kritusių karių.

Pilnas rankas grobio prisikrovę lietuviai ir netekę, anot šaltinių, 1600 karių patraukė namo. Toks milžiniškas žuvusiųjų skaičius, be jokios abejonės, yra netikslus. Nesigilinant į skaičių pateikimo šaltiniuose problematiką, galima nurodyti kelis pavyzdžius. Antai 1223 m. Jumeros kautynėse žuvo 600 estų, 1228 m. Folkvino žygyje į Tervetę žuvo 1600 pagonių, o 1246 m. kare su Svetapolku kryžiuočiai paėmė 600 žirgų. Beje, šaltiniai fiksuoja, kad paprastai būdavo pasirūpinama žuvusiais mūšyje. Juo labiau, jog toks literatūrinis topas žinomas visose kronikose.

Sudėtinga nustatyti karių skaičių abiejose pusėse. Vienintelis Z. Raulinaitis bandė modeliuoti galimus variantus. Nors jo skaičiai gana netikslūs ir hipotetiniai, tačiau leidžia susidaryti šiokį tokį vaizdą. Tikėtina, jog Vokiečių ordinas turėjo nuo 3000 iki 3500 karių. Lietuviai, atmetus nelabai tikslų žuvusiųjų paminėjimą, galėjo turėti apie 2000 vyrų. Nors šie skaičiai tik kai kuriais aspektais gali būti pagrįsti ir tai tik hipotezė, joks mums žinomas šaltinis nieko išsamiau pasakyti negali.

Karusės mūšis bent trumpam laikui pakirto Vokiečių ordino livoniškosios šakos galybę ir parodė lietuvių taktinį pranašumą atviroje kovoje. Vokiečių ordino nusilpimą ir neorganizuotumą puikiai iliustravo tų pačių metų įvykis, kai į Livoniją įsiveržė lietuviai ir nukovė keršto troškimo vedamą naująjį krašto magistrą Andrių Vestfaleną su 20 riterių.

Ši pergalė atvėrė naujas galimybes kovų fronte – taikingesnį laikotarpį Lietuvos santykiuose su Vokiečių ordinu, kuris po 9 metų vėl bus sutriuškintas to paties Traidenio žmonių. Toji 1270 vasario 16 d. pergalė svetimame krašte parodė didelį to meto žmonių ryžtą nepasiduoti sunkiausiomis sąlygomis. Tad su vasario 16-ąja!

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *