Z. Zinkevičius. Vilnijos lenkakalbių gyventojų pavardžių kilmė (15)

Akad. prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius/V. Kopūsto nuotr.Skelbiame akademiko prof. habil. dr. Zigmo Zinkevičius pranešimą skaitytą tarptautinėje mokslo konferencijoje „Baltai ir slavai: dvasinių kultūrų sankirtos“, skirtoje akademikui Vladimirui Toporovui atminti. Konferencija vyko 2011 m. rugsėjo 14–16 d. Vilniuje.

Seniai domiuosi Vilnijos vietinių gyventojų (ne atvykėlių), ypač lenkakalbių, pavardėmis. Jos sudaro dalį man rūpimos baltų ir slavų kalbinių ryšių problematikos, kuria taip pat domėjosi mano bičiulis Vladimiras Toporovas. Mes abu daug kartų tais klausimais esame kalbėję, vienas kitam teikę reikiamų duomenų, bendrai svarstę visokias šios srities problemas. Tikėtasi dabartinėse pavardėse aptikti tam tikrą Lietuvos didingos senovės atšvaitą.

Pastaruoju metu sukeltas triukšmas dėl lenkiškos tokių pavardžių rašybos vertė mane paspartinti jų tyrimą. Šio darbo rezultatus trumpai referuosiu.

Pirmiausia, keletas įvadinių dalykų.

Lietuviai senovėje gyveno kitų baltų genčių apsuptyje. Su lenkais nesisiekė. Juos skyrė vakarų baltai jotvingiai. Tiesioginiai kontaktai atsirado tik po to, kai kryžiuočiai pavergė jotvingius ir juos išnaikino, ypač nuo XV amžiaus, kuomet lietuvių ir lenkų gyvenami plotai ėmė siektis.

Lenkų kalba Lietuvoje yra atneštinė, kitaip sakant, išmoktinė. Tai buvo susiję su Lietuvos valdovo Jogailos vainikavimu Lenkijos karaliumi ir Lietuvos valstybės laipsnišku įjungimu į Lenkijos karalystę. Pirmiausia, prie lenkų kalbos (bet ne savimonės, kuri dar ilgą laiką išliko lietuviška) perėjo diduomenė, vėliau ja pasekė platieji bajorijos sluoksniai, o nuo XVIII a. vidurio imta lenkinti ir prastuomenę – per lenkiškus dvarus, mokyklą ir bažnyčią.

Lietuvių asmenvardžiai dar anksčiau buvo apslavinti slavakalbės raštinės. Ypač didelę reikšmę turėjo toje raštinėje vartoti tėvavardžiai su rytų slavų (ne lenkų!) kilmės priesagomis -ovič, -evič, padariusiomis didžiulę įtaką formuojantis ne tik lietuvių, bet ir lenkų, baltarusių, taip pat vakarinių rusų pavardėms ir tose šalyse laikytinomis senosios Lietuvos valstybės (ne lietuvių kalbos) paveldu. Tokiu paveldu laikytinos ir pavardės, turinčios -ski tipo priesagas, virtusias savotišku -ovič, -evič pakaitalu ir imtos dėlioti prie asmenvardžių (tai antroponimijos Lietuvos valstybėje specifika!), nes iš seno lenkams buvo būdinga daryba iš vietovardžių.

Tiriamųjų pavardžių struktūra nesiskiria nuo kitur Lietuvoje vartojamų pavardžių struktūros, tik pačios pavardės yra labiau sulenkintos. Daugumas jų turi atitikmenis kituose Lietuvos regionuose.

Nuėmus tiriamųjų pavardžių lenkišką apvalkalą (fonetiką, darybos priemones), lieka gražūs lietuviški asmenvardžiai, iš kurių tos pavardės buvo padarytos. Ši procedūra lingvistams nėra sudėtinga ir ne kartą literatūroje jau buvo aptarta.

Senovėje lietuvių antroponimijos pagrindą sudarė dvikamieniai asmenvardžiai, tokie kaip Min-daugas, Gin-tautas, Tar-vydas, Žy-bartas ir kt. Tiriamose pavardėse jų aptikta daug, net per 400. Juos turinčių pavardžių skaičius yra dar kelis kartus didesnis.

Be to, antra tiek skirtingų dvikamienių asmenvardžių slypi nesulenkintose Vilnijos pavardėse, kurių turėtojai vieni save laiko lietuviais, kiti – lenkais (kartais net tos pačios šeimos nariai). Niekur Lietuvoje pavardėse tokios didelės dvikamienių asmenvardžių sankaupos nepastebėta. Bet juk čia gimė lietuvių tauta, iš čia prasidėjo Lietuvos valstybė. Taigi šis asmenvardžių archajiškas pobūdis yra savaime suprantamas.

Lietuvos asmenvardžių formos neretai yra apaugusios slaviškomis priesagomis, iškraipytos slavų fonetikos, pvz., Viš-tarasViš-tor-skij, Žy-bartasŽy-bart-ovič ir pan.

Norisi pabrėžti tai, kad mums rūpimų dvikamienių asmenvardžių analizė padeda suvokti jų didelio išplitimo lietuvių kalboje priežastis ir atsiradimo mechanizmą, kurio tyrimas bus reikšmingas bendrajai kalbotyrai. Bet tai – ateities tyrėjų darbas. Dar reikia akcentuoti tai, kad supainioti lietuviškus ir lenkiškus dvikamienius asmenvardžius neįmanoma, nes Lenkijoje jau viduramžiais tokie asmenvardžiai buvo retenybė.

Didelį vaidmenį senovėje atlikdavo ir dvikamienių asmenvardžių trumpiniai, ilgainiui virtę savarankiškais vardais ir davę pradžią daugybei pavardžių. Vilnijos lenkakalbių gyventojų pavardėse išryškėjo daugiau negu pusketvirto šimto skirtingų trumpinių, tiksliau jų šaknų (su vediniais daug daugiau), iš kurių buvo padarytos pavardės. Jos apaugusios slaviškomis priesagomis, įvairiai iškraipytos, bet dar nesunkiai atpažįstamos. Antai iš dėmens Alk-, plg. Alk-minas, pasidaryta Alk-evič, Alk-ovskij ir kit., iš dėmens Žyg-, plg. Žyg-i-mantas, yra ne tik Žigas, Žigis, bet ir Žigo, Žigel (-el-elis), be to, Ži- tariama kietai (Žы): Žыgo, Žыgel ir t.t.

Lenkakalbių gyventojų pavardėse taip pat slypi daugybė pravardinės kilmės asmenvardžių, padarytų iš gyvūnijos, augmenijos, buities reikmenų, kūno dalių, maisto, gamtos reiškinių lietuviškų pavadinimų, taip pat tokių, kurios susijusios su žmogaus užsiėmimu, su tautovardžiais, krašto fiziografija bei vietovardžiais, šeimos ir giminystės terminija, žmogaus fizinėmis ir dvasinėmis ypatybėmis. Tokių asmenvardžių iš viso rasta apie pusšešto šimto. Dar per pusaštunto šimto sudaro tokie, kurie neįeina į pateiktą reikšminę klasifikaciją arba kurie kilmės požiūriu yra sietini su nevienareikšmiais žodžiais bei žodžiais-homonimais, be to, dabar mažai žinomais, išnykusiais iš vartosenos, turimais tik senuosiuose lietuviškuose tekstuose ir tarmėse, pvz., Braknys : brakn-yti – gerintis, meilintis, Šad-reika : šadrus – judrus.

Pravardinės kilmės asmenvardžiai dažnai būna išplėsti įvairiomis lietuviškomis priesagomis, o tai dar keleriopai padidina jų skaičių. Antai šalia Vilkas būta ir Vilkelio, Vilkaičio, Vilkonio, Vilkinio, Vilkišiaus… Plg. sulenkintas pavardes Vilkel, Vilkoic, Vilkanec, Vilkin, Vilkiš.

Pažymėtina tai, kad pravardinės kilmės pavardėse slypi tokie lietuviški asmenvardžiai, kurie rodo mūsų šalies buvusią didybę. Tai kilę iš žodžių kunigas, senovėje reiškusio valdovą, etmonas – senosios Lietuvos valstybės vyriausiąjį kariuomenės vadą, kancleris – aukštą valstybės pareigūną, prilygusį dabartiniam ministrui, tvarkiusį valdovo raštų antspaudavimą, leitis – tai žmogus, priklausęs tam tikram socialiniam sluoksniui ir atlikdavęs specifines pareigas, pastalis – valdovo dvaro aukštas dignitorius, stalininko pavaduotojas, paskarbis – valstybės iždininkas, tijūnas – valsčiaus valdytojas, vaivada – vaivadijos valdytojas, taip pat dailidė – senovėje tai buvo pilių, sutvirtinimų statytojas, šių dienų terminu inžinierius, bėgūnas – valdovo pasiuntinys, greitai perduodantis žinias ir pan.

Lenkinant pavardes, pravardinės kilmės asmenvardžiai kartais būdavo verčiami į lenkų ar rytų slavų kalbas, pvz., ožys – koziel, vabalas – žuk. Iš čia atsirado pavardės Kazlauskas, Žukauskas. Vertimus ne visuomet lengva atskirti nuo asmenvardžių, padarytų iš slavizmų, plg. kazlas – ožys, žukas – vabalas.

Krikščioniški vardai, iš kurių kilo daugybė mums rūpimų pavardžių, Lietuvą pasiekė dviem keliais: 1) iš Rytų nuo Bizantijos per rytinius slavus (dalis labai seniai, dar iki oficialaus Lietuvos krikšto) ir 2) iš Vakarų nuo Romos per lenkus. Atėjimo kryptį rodo varduose slypinčios kalbų tarpininkių ypatybės. Antai graikų kilmės vardas Bazilijus, kilęs iš graikų žodžio basileios (karališkas), gautas iš Rytų, turi bizantiškai pakitusį žodžio pradžios priebalsį b-, virtusį v- (plg. iš ten atėjusį rusų žodį alfavitalfabetas). Iš čia lietuvių Vosylius, slypintis lenkakalbių pavardėse Vasl-iuk, Vasil-ik, Vasil-evič, Vasil-evski… Iš Vakarų per lenkus gautas šis vardas (plg. lnk. Bazyli) su išlaikytu b-, bet Vakaruose suskardėjusiu -s-, virtusiu -z-, aptiktas vos vienoje kitoje lenkakalbių gyventojų pavardėje, pvz., Bazylis, Baziliuk, turinčioje neabejotinus lietuviškus darybos elementus.

Atlikus lenkakalbių Vilnijos gyventojų pavardėse glūdinčių krikštavardžių kilminę analizę, paaiškėjo, kad dauguma jų pasiekė Lietuvą iš Rytų, per rytinius slavus, o ne iš Vakatų per lenkus (tokių net pusantro karto mažiau). Taigi į atitinkamas pavardes galėtų pretenduoti nebent baltarusiai, bet ne lenkai.

Mums rūpimos krikštavardinės pavardės yra padarytos ne tik iš kanoninių krikštavardžių formų, bet ir iš liaudiškų jų variantų su gausiomis lietuviškomis priesagomis. Pavyzdžiui, šalia Petras, jose slypi ir Petrelis, Petrulis, Petrukas, Petrikas, Petrutis, Petrūnas, Petrėnas, Petrušis… Plg. sulenkintas pavardes Petrelevič, Petrul, Petruk, Petrik, Petruc, Petrunin, Petreniec, Petrušin. Tai rodo, kad šios pavardės atsirado lietuviškoje aplinkoje.

Išvada. Vilnijos lenkakalbių vietinių (ne atvykėlių) gyventojų pavardės kilo ne iš lenkiškų, bet iš lietuviškų asmenvardžių, kurie ilgainiui buvo sulenkinti ir kitaip perdirbinėjami. Tai nekelia nė mažiausių abejonių. Todėl Lenkijos reikalavimas Lietuvos (ne Lenkijos) piliečių pavardes rašyti lenkiškai neturi pagrindo. Jis ir nekorektiškas, nes tuo siekiama polonizacinių tikslų: galutinai sulenkinti buvusią okupuotą Lietuvos dalį. Be to, norima, kad tai būtų atlikta pačių lietuvių rankomis.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>