A.Merkys. Tiesioginis valdymas Vilniaus rajone ir nebaigti darbai

Artūras Merkys

Skelbiame Artūro Merkio pranešimą, perskaitytą rugsėjo 21 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusioje konferencijoje „Iššūkiai valstybės vientisumui prieš dvidešimt metų ir šiandien“, skirtoje pietryčių Lietuvos problemoms aptarti.

Nors mano pranešimo tema yra apie tiesioginį valdymą ir nepabaigtus darbus, tačiau pradėti šią temą aš norėčiau nuo istorijos, kuri dažnai daug ką paaiškina ir atsako į keblius klausimus.

Aš sutinku su labai daug Lenkijos valstybei ir tautai nusipelniusiu mano tautiečiu Juzefu Pilsudskiu, kuris jėga atplėšęs didelę dalį mūsų etninės žemės, išliko sąžiningas ir pavadino ją tikru jos vardu – Vidurio Lietuva. Taip, tai Vidurio Lietuva. Deja etninės Rytų Lietuvos mes netekome jau prieš daug amžių ir dabar jau net tokios istorinės sąvokos nebeliko. Taigi, jei tikėsime J.Pilsudskiu ir suprasime, kad šiandieną dažnai minima Rytų Lietuva iš tikrųjų yra Vidurio Lietuva, tai nekils klausimų, kokia čia gyvenančių vietinių žmonių tautinė kilmė. Klausimą būtų galimą suformuluoti ir taip – ar gali Vidurio Lietuvos etniniai gyventojai būti lenkai? Jei taip, tai kada ir kokie migraciniai procesai veikė, kad jie atsikeltų į Vidurio Lietuvą ir iš čia išvarytų lietuvius. O gal vis tik Vidurio Lietuvos vietiniai gyventojai yra lietuviai (litvinai, litovcai) ar dar kokie su Lietuva susiję žmones, skirtingai nuo mozūrų, mazovių ar didžialenkių. Pavyzdžiui kaip Adomas Mickevičius, parašęs garsias eiles apie meilę savo Tėvynei Lietuvai. Taip, aš jaučiuosi A.Mickevičiaus tautietis – aš moku tą kalbą, kuria rašė didysis poetas, mano mama kilusi netoli nuo tos vietos, kur jis kūrė ir aš taip pat, kaip ir jis myliu Lietuvą – Tėvynę mano. Todėl man ne vis tiek, kaip gyvena ir jaučiasi mano tautiečiai tiek Vidurio Lietuvoje, tiek ir kitose jos dalyse.

Gal reikėtų pykti ant Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Mindaugo, Gedimino, Vytauto ir ypač Algirdo, kad savo laiku nepasirūpino lietuvių ar kitos baltų kalbos įvalstybinimu. Gal galima būtų pykti ir ant mūsų 1918 metų signatarų, kurie suskaldė tautą kalbiniu pagrindu ir savanoriškai atsisakė didelės tautos dalies. Nors gal jie gelbėjo tą jos dalį, kuri dar galėjo išlikti nepriklausoma nuo didžiųjų kaimynių įtakos. Taigi šiandieną turime tai, ką turime, todėl gerbiu ir myliu savo tautiečius ir bendrapiliečius kalbančius tiek lietuvių, tiek ir nelietuvių kalba.

Tokių nuotaikų vedinas ir siekdamas atsikratyti rusiškojo imperializmo sovietinio socializmo primestos tvarkos pradėjau dirbti gerbiamo signataro R.Ozolo vadovaujamoje komisijoje ir vėliau, žlugus rugpjūčio pučui, buvau paskirtas Vyriausybės įgaliotiniu Vilniaus rajone.

Vilniaus rajonas buvo ir dar tebėra labai komplikuota vieta – jis yra didžiausias Lietuvoje, jo viduryje yra didžiausias Lietuvos miestas, kuriam 90-taisiais buvo labai aktuali plėtra. Iš kitos pusės, Vilniaus rajone yra labai nederlingos žemės ir iš sovietmečio buvo paveldėta stipri kolūkinė sistema. Švietimo požiūriu tai buvo labai margas rajonas, kuriame buvo kelios aukštą intelektualinį potencialą turinčios mokymo įstaigos. Vilniaus rajonas buvo įpratintas gyventi stiprios centralizacijos sąlygomis, nes sovietmečiu jam vadovaudavo diktatoriškais metodais, ir paprasti žmogeliai tiesiog buvo atpratinti rodyti kokią nors iniciatyvą ar skųsti valdžią. Valdantysis rajono elitas gyveno Vilniuje, tačiau kalbėdavo visų rajono gyventojų vardu. O 1990 metais pradėjus kurti autonomiją, vietos gyventojus imta aktyviai priešinti su kitais – ypač vilniečiais ir atvykėliais, siekiant suformuoti atskirą, kitokią gyventojų bendriją, kuri turėtų turėti savo kitokią kalbą, teritoriją, švietimą ir net suverenias teises. Visur, kur tik buvo įmanoma, autonomijos kūrėjai stengdavosi priešpastatyti rajono gyventojus visiems kitiems piliečiams: kaimiečius prieš miestiečius, kolūkiečius prieš sodininkus, darbininkus prieš inteligentus ir, aišku, lietuviškai nemokančius gyventojus prieš lietuviškai kalbančius. Todėl pradėjus dirbti, buvo svarbiausia išardyti šias priešpriešas. Pradėjome nuo kolūkių ardymo, kas ir buvo pirmutinė žemės reformos dalis. Tuo metu LR Vyriausybė buvo priėmusi teisės aktus, leidusius išformuoti nuostolingai ir neefektyviai dirbusius kolūkius ir kurti privačios nuosavybės pagrindu veikiančias bendroves ir bendrijas. Šį darbą kvalifikuotai pradėjo gerai Vilniaus rajone žinomas ūkininkas Julius Lankauskas, vėliau pratęsė Buivydiškių dėstytojas Vytautas Mickus. Nors darbas judėjo neblogai – kai kurie ūkiai transformavosi į 10 ar net 13 naujų ūkio subjektų, tačiau labiausiai stagnaciški dariniai išliko, nes labai truko iniciatyvių žmonių. Jie dar negalėjo suvokti, kad už iniciatyvą jų ne tik kad nebaus, bet dar ir palaikys. Be to dar nebuvo tikrumo, kad sovietinė santvarka nebegrįš.

Padėtį kiek lengvino ir prasidėjęs privačios žemės grąžinimas, bet šiuose darbuose buvo daugiau problemų, nei privalumų. Iš vienos pusės reikėjo kuo skubiau surinkti savininkus su tvarkingais dokumentais ir grąžinti jiems žemę. Iš kitos pusės Vilniaus rajone prieš sovietams nusavinant žemę buvo rėžinė sistema ir atstatyti buvusius rėžius nebuvo nei logikos, nei galimybių. Iš trečios pusės padėtį komplikavo tai, kad Vilniaus rajone buvo daug sodo bendrijų, kurioms reikėjo žemės, be to buvo daug visuomeninės paskirties sklypų – gyvenviečių, kelių, aikštelių, geležinkelių ir pan. Be to sovietmetis ir ypač autonomijos kūrėjai suspaudė dar vieną labai stiprią spiralę – buvo dirbtinai sustabdyta augančios sostinės plėtra bei individuali statyba. Pradėti teko nuo šių darbų – individualių sklypų skyrimas miesto gyventojams vyko per Vyriausybės įgaliotinio administraciją, o vietos gyventojams – per seniūnijas. Per 1,5 metų trukusį tiesioginio valdymo laikotarpį Vilniaus rajone, padedant mano patarėjams – Zofijai Paulikaitei ir Aleksandrui Andriuškevičiui, buvo suformuota ir individualiai statybai išdalinta per 5000 sklypų, iš kurių apie 2000 išdalijo savarankiškai veikusios seniūnijos. Šis darbas man ir mano pagalbininkams kainavo daug nervų, nes pasipylė baisi kritikos ir purvo lavina. Man suprantama, kodėl mus kritikavo autonomistai – jie kategoriškai nenorėjo, kad atvyktų nauji, nuo jų nepriklausomi ir autonomijos nenorintys bei autonomistų nebijantys gyventojai. Bet man nebuvo suprantama, kodėl taip priešinosi A.Grūmado ir V.Štaro vadovaujama Vilniaus miesto valdžia ir architektai, nes individualių sklypų deficito Vilniuje panaikinimas turėjo būti vienas iš Vilniaus valdžios prioritetų. Privačiame pokalbyje vienas Vilniaus architektas apkaltino mane, kad aš, esą, atėmiau iš jų duoną ir jie man to neatleis. Tik vėliau supratau šių žodžių prasmę – ne, tai nereiškia, kad statytojai nemokės architektams už statomų namų projektus. Tai reiškia, kad miesto valdininkai negalės gauti kyšių už sklypų individualiai statybai skyrimą. Ir neatleido…

Per spaudą pasipylė purvas ant manęs ir mano padėjėjų, kad mes neva kyšius imame…

Paskaičiavau, kad per savo darbo laikotarpį, pradedant nuo pirmos dienos, kai dar jokie darbai nebuvo vykdomi, man kasdien reikėtų paimti ne mažiau 10-tie kyšių… Tačiau pagalvojus, kiekvienas supras, kad deficitas yra būtina kyšio sąlyga, o mes jį panaikinome keliems metams į priekį. Bet prokuratūros tas neįtikino ir buvo net iškelta baudžiamoji byla dėl neteisėto sklypų dalijimo, nors tuometiniam generaliniam prokurorui A.Paulauskui, kaip sklypo individualiai statybai neturinčiam piliečiui teisėtai buvo paskirtas sklypas Tarandėje. Dabar galvoju – o gal jis ir davė kam nors kyšį, tik neprisipažįsta?

Trečias būdas reformuoti autonomininkų puoselėtą visuomeninę sanklodą buvo valstybinio turto privatizavimas. Palyginus su miestais, Vilniaus rajone buvo gerokai mažiau privatizuotino turto, nes didžiausi objektai, tokie, kaip Pagirių šiltnamių kombinatas buvo privatizuojamas ŽŪ ministerijos. Tačiau greit paaiškėjo, kad naujieji savininkai, kuriuos autonomistai stengėsi sunaikinti, yra rimti mūsų valstybės ir naujos tvarkos šalininkai. Deja, pasibaigus tiesioginiam valdymui, jie buvo priversti arba visai pasitraukti iš rajono, arba ieškoti santykių su nauja valdžia. Privatizavimui Vilniaus rajone vadovavo mano gerbiami žmonės – V.Kučerenka, V.Mickus ir vėliau dar daug rimtų darbų kitose pareigose nuveikęs G.Jakimavičius.

Visų šių dabar paminėtų darbų tikslas buvo performuoti Vilniaus rajono visuomenę taip, kad atsirastų drąsių, nepriklausomai mastančių ir iniciatyvių žmonių, kurie taptų pavyzdžiu kitiems konservatyvesniems gyventojams ir pakeistų jų mentalitetą, skatinant kritišką mąstymą ir individualizmą. Tokiems gyventojams net ir patys gudriausi sovietų santvarkos ir autonomijos kūrėjai negalėtų primesti savo idėjų.

Kartu su Vilniaus rajono visuomenės reformavimu, mano, kaip valdžios atstovo prievolė buvo užtikrinti, kad šioje teritorijoje būtų vykdomi visi Lietuvos valstybės įstatymai ir kiekvienas pilietis tai jaustų. Todėl buvo reformuojama socialinė sfera ir ypač švietimas. Aktyviai dalyvaujant Švietimo skyriaus vedėjai D.Sabienei ir padedant a.a.V.Laugalienei buvo reformuojama sovietų palikta ir autonomistų puoselėta švietimo sistema – steigiamos naujos mokyklos, reorganizuojamos senos, racionalizuojama ikimokyklinių švietimo įstaigų sistema. Reformos prioritetinė kryptis buvo padaryti, kad kiekvienoje rajono seniūnijoje būtų mokykla, kurioje Lietuvos piliečiai galėtų mokytis valstybine kalba. Tuo metu rajone, o ypač nuo Vilniaus nutolusiose pakraščiuose valstybinė kalba dar buvo nelabai žinoma, todėl pratęsiant Valstybinės komisijos darbus, kai kurias mažas mokyklėles steigėme tiesiog „alytnamiuose“. Per tiesioginio valdymo laikotarpį mes įvykdėme pagrindines iškeltas užduotis ir mokyklėlės valstybine kalba pasiekė kiekvieną seniūniją, o kai kuriose seniūnijose jų buvo net po kelias pagrindinėse gyvenvietėse. Ikimokyklinio švietimo įstaigos dar palengvino silpnai kalbančių tėvų vaikų pasiruošimą mokytis valstybine kalba. Tokiu būdų buvo užtikrinta LR piliečių teisė gauti išsilavinimą valstybine kalba visoje rajono teritorijoje.

Dabar man dažnai tenka važiuoti pro gražiai apstatytas Vilniaus apylinkes ir pasąmonėje vis pagauti save, kad juose yra nemažai mano bendražygių ir mano nuveikto darbo. Abi Riešės, Avižieniai, Tarandė, Bendoriai, Pikutiškės, Pagiriai, Saldonė, Juodšiliai, Trakų Vokė ir dar eilė mažesnių gyvenviečių virto šiuolaikiniais moderniais priemiesčiais. O pravažiuodamas pro kokį nors konkretų objektą pvz. Riešės gimnaziją, visuomet prisimenu Stasį Svetlauską, kuris inicijavo šios mokyklos atsiradimą, tačiau, kiek man žinoma, šioje gimnazijoje yra pamirštas.

Tačiau laikas teka į priekį ir, nepamirštant jau nuveiktų darbų, kyla mintys, ką buvo galima padaryti geriau ar patobulinti. Pirma mintis, tęsiant A.Eigirdo išsakytas idėjas, būtų ta, kad tiesioginis valdymas tam tikroje teritorijoje tai nėra bausmė įstatymų nesilaikančiai, ar nesugebančiai, ar administracinių gebėjimų neturinčiai savivaldybei, bet pagalba, kuria siekiama užtikrinti LR įstatymais numatytas piliečių teises ir parodyti, kaip tai galima racionaliai padaryti. Todėl labai svarbu būtų taip pataisyti LR administracinių teritorinių vienetų tiesioginio valdymo įstatymą, kad tokį valdymą būtų galima įvesti mažesnėse teritorijose – pvz. vienoje ar keliose seniūnijose ir tuo pačių parodyti pavyzdį kitoms seniūnijoms, kurios galėtų susitvarkyti pačios. Pavyzdžiui parodyti, kaip galima pakeisti ant privačių namų pritvirtintas gatvių pavadinimų iškabas.

Kita kryptis – tiesioginį valdymą būtų tikslinga įvesti ne teritoriniame darinyje, bet vienoje ar keliose teritorinio darinio valdymo srityse – pvz. švietime, teritorijų planavime ar finansuose. Priklausomai nuo to, kur problemos atsiranda.

Gera ir kita Arūno mintis – pabaigus tiesioginį valdymą reikalingas pereinamasis laikotarpis. Taip nutraukus tiesioginį valdymą kokio nors rajono pvz. švietimo srityje gal būt tikslinga būtų palikti prievolę derinti švietimo skyriaus vedėjo paskyrimą ir pagrindinių specialistų atleidimą dar bent kokius dešimt metų, nes švietimas yra ilgalaikis procesas ir jo vaisiai būna skinami po daug metų.

Na bet tai yra dalykai, kurie turėtų būti nagrinėjami su šios srities specialistais, todėl nenoriu labai išsiplėsti.

O pabaigti savo pranešimą aš norėčiau, ne kaip buvęs Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus rajonui, o kaip pilietis. Šiuo metu aš esu tik verslininkas ir neužimu jokių pareigų valstybės valdymo struktūrose. Moku mokesčius ir baudas, atlieku valstybinių institucijų skirtas bausmes, kai tokios būna. Žodžiu esu, kaip M.Mikutavičius, kai jis dainuoja dainą „Ir aš myliu Lietuvą, ar mylit ją Jūs?“

Ir aš, mylėdamas visus savo tautiečius, nepriklausomai nuo jų kalbos ir gyvenamosios vietos, bei mokėdamas mokesčius šiai valstybei, kategoriškai prieštarauju, kad iš mūsų į biudžetą suneštų pinigų būtų finansuojami tie, kurie nori iš manęs atimti mano tautiečius per švietimą, kultūrą, falsifikuotą istorijos dėstymą, kurie slėpdami J.Pilsudskio suformuotos Vidurio Lietuvos sampratą, įteiginėja, kad lenkai čia yra vietiniai (įdomu ar tai mozūrai ar gal kašubai?), bando atimti jų vietinę slaviškos kilmės kalbą, kad jie kalbėtų literatūrine Varšuvos kalba, nes pastarieji dažnai dėl savo kalbos nesmagiai pasijunta Lenkijoje. Aš nebijau pasakyti Lenkijoje, kad mano kalba yra ne prasta lenkų, kaip jiems atrodo, o lietuvių, kurie kilę iš tų pačių apylinkių kaip ir A.Mickevičius, kalba. Ir aš to visai nesigėdinu. Tada ir kolegos lenkai supranta, kad mes čia gyvenantys esame kitokie, ne lenkai, kurie telpa į tradicinių istorinių Lenkijos žemių dialektus.

Ar turi maža Lietuvos valstybė remti savo artimuosius, kurie nori ne tik tapti kaimynystėje gyvenančios didelės tautos nariais ir dar mūsų sostinės pašonėje kloti pamatus kažkokios kitos ar kitokios Lenkijos už Lenkijos Respublikos ribų egzistavimui?

Gal geriau paremkime tuos, kurie supranta kas jie yra, nori išlaikyti savo savitumą, savo kalbą ir A.Mickevičiaus mentalitetą.