G.Beresnevičius. Drevermanas: Religiniai vaizdiniai – archetipai ar istorija? (VII) (1)

Toliau skelbiame Gintaro Beresnevičiaus Vytauto Didžiojo Universitete, 1995 m. skaitytų paskaitų, apie už savo kritines pastabas katalikų Bažnyčios atžvilgiu pašalinto iš dėstytojo ir pastoriaus pareigų Eugeno Drevermano (Eugen Drewermann) pažiūras. Už šias paskaitas ir pats  G.Beresnevičius buvo išvarytas iš Kauno Dvasinės Seminarijos, kurioje tuo metu skaitė kursą skirtą lietuvių kultūrai.

Klerikalinio mąstymo racionalizavimas ir istorizavimas (tęsinys)

Kleriker psichė reikalauja, kad nuolatos būtų mąstomi absoliučiai teisingi dalykai ir praneša visą tiesą apie Dievą. Nėra tiesos, prie kurios būtų galima artėti. Tiesa yra arba jos nėra. Šis Kleriker psichės reikalavimas yra universalus. Galima pastebėti, kad daugybėje šalių ir  kultūrų gyvenantys žmonės yra įsitikinę gimę tikrosios religijos išpažinėjais. O kultūrų bei religijų yra daug ir tų įsitikinimų, kad išpažįsti tikrąją religiją irgi yra labai daug. Mes galime šitą situaciją priminti Kleriker, bet jei šitaip suabejosime, Kleriker ištars, jog vien toks abejojimas, vien toks klausimas reikš, kad klausėjui trūksta tikėjimo. Iš esmės, komentuoja toliau Drevermanas, nuosavos tautos ir kultūros pranašumo prieš kitas pojūtis – tai archainio mąstymo požiūris. Taip elgiasi archainės kultūros, visa tai kas joms nepriklauso, yra bloga tiesa, Kleriker tai vertina kaip grupinį egoizmą, prisitaikėliškumą, slėpimąsi nuo tikrovės. Paties Kleriker mąstymo atveju šitoks savo tikėjimo absoliutaus vertingumo išpažinimas yra puiki tikėjimo išraiška. Prie to prisideda ir dieviškojo išrinktumo požymis. Tu gimei tikros religijos erdvėje, o tie visi, kurie tariasi gimę tikros religijos erdvėje, jie tiktai tariasi. Čia Drevermanas sakosi nekalbąs apie tai, ar tikėjimas Jėzumi Kristumi yra tikras, ar ne. Čia kitas klausimas. Jam daugiau įdomu tai, kad Kleriker asmenybė susvyruoja tuoj pat, kai jai atimamas tas tariamai tvirtas Archimedo taškas.

/…/ mes matome, kaip labai klerikinis mąstymas stengiasi stabilizuoti savo asmenį, savo mąstymą ir mokymą absoliučiai primesdamas kitiems. Kleriker požiūriu žmogus, kuris egzistuoja už krikščioniškojo tikėjimo, yra prarastas, pražuvęs, pasmerktas, žmogus, kurio laukia amžinasis pragaras, jeigu jis neatsivers ir atgailaudamas neišpažins Kristaus.

Tai simbolizuoja ir Kleriker situacija. Jis pats yra pasimetęs, save praradęs ir savo pateisinimą jis randa tik tame, kad jis priklauso bažnyčiai. Tą patį pateisinimą jis išplečia į aplinką – teisūs yra tie, kurie priklauso Bažnyčiai. Visas klerikalinis skelbimas apie Dievą vyksta būtent šioje šviesoje. Skelbiama ne tiek apie Dievą, kiek apie nuosavos egzistencijos tikrumą. Dieviškojo gyvenimo misterijas Kleriker patyrė klausydamasis dogminės teologijos paskaitų. Būtent tame, kas gauta per tas paskaitas, slypi tiesa ir gyvenimas, vienintelis teisingas tikėjimas ir ramybė ir kiekvienas, kuris tą ramybę griauna arba ją siūbuoja, moko klaidingai, yra žmonių priešas, yra iškrypusi ligota asmenybė. Ir vien dėl to, kad jis drįsta šią ramybę trukdyti.

Vakarų teologijos istoriją grindžia noras tikėjimo misterijas paaiškinti racionaliomis, filosofinėmis priemonėmis. Jei pažvelgsime į Bažnyčios istoriją, tikėjimo racionalizacija prasideda jau pirmo amžiaus po Kristaus pabaigoje, kai Kristus yra parodomas kaip Logos, kaip įsikūnijęs pasaulinis Protas, kaip pavidalą įgavusi Dievo Išmintis. Kažkuria prasme tuo galima paaiškinti tuometinę Bažnyčios situaciją: reikėjo atsižvelgti į žydiškąjį monoteizmą bei į adresatus, kurie buvo paveikti pagoniškosios filosofijos. Kažkuria prasme ankstyvosios krikščionybės apologetai elgėsi kaip šviečiamojo amžiaus filosofai. Jie akcentavo protą ir dorovę, tuo pačiu metu neigdami pagonišką mitą, neigdami helenistines misterijas. Šiuose procesuose ankstyvoji Bažnyčia padarė klaidą. Jos pačios kristologija turėjo nepaprastai stiprius mitologinius turinius, tačiau ėmė juos grįsti intelektu bei įrodinėti istoriškai.

Nesvarbu kaip mes į šituos procentus žiūrėsime, bet psichoanalitiškai tai reiškia štai ką: tikėjimo tiesos yra suprantamos kaip racionalus, sąvokinis reiškinys, kaip dogmos formalumas. Tai dogma, kurios turi būti mokoma pažodžiui, kuri turi būti nuolat kartojama, kad taip būtų vis toliau perduodamas tikėjimas Kristumi. Bet tokiu būdu tikėjimas Kristumi tampa mokymu apie objektyviai duotus išganymo faktus. Mitologiniai turiniai, kurie pirmapradžiame skelbime be jokios abejonės buvo, spaudžiant pagoniškąjį mitą yra naikinami drauge su juo. Žmogiškoje psichėje gyvuojąs mitas yra spaudžiamas, skaidomas, daužomas, demonizuojamas, naikinama sapno, jausmo, fantazijos, poezijos erdvė, visa tai, kas turi reikšmę, turi ir privalo būti perduodama per mokymą, per sąvokas. Atsiranda tokia teologinio mąstymo tradicija, kuri dieviškąją tiesą iš principo regi tik už savęs, tik už žmogaus, tik už nuosavų jausmų ir potyrių. Šiuo požiūriu visa tai, kas susiję su emocijomis, yra neteisinga ir veda į nuodėmę vien dėl to, kad tai yra potyris, jausmas, kadangi jis yra subjektyvus, asmeniškas, kadangi jis yra lyriškai užsisvajojęs. Tik mąstymas, tik galva vedama tikėjimo paklusnumo gali suvokti Dievo Žodį bei jį dėstyti.

Didysis prancūzų jansenistas Blezas Paskalis mėgino sugrąžinti deramą vietą širdžiai, bet jo veikalai pateko į Bažnyčios uždraustų knygų indeksą. Teologijoje, kaip ir Europos filosofijos istorijoje, laimėjo didžiojo Paskalio priešininko Dekarto racionalizmas. Dekartas visa ko centre iškėlė savimonę ir būtent intelekto savimonę. Visa tai tiko teologijai. Šitaip atsiranda noras psichologines problemas išspręsti mąstymu, sielos problemas išspręsti mąstymu. /…/ Šioje vietoje mes palengva imame suprasti, kad klerikalinio mąstymo viduje krikščioniškasis mokymas yra išganantis ne dėl savo turinių, arba bent jau ne pirmoje vietoje dėl savo turinių, bet dėl mokymo formalizacijos.

Klerikui mokymo turinių išgananti funkcija pasirodo tame, kad jiems nereikia kalbėti patiems iš savęs. Kaip tik jų pareiga perduoti tai, kas jiems duota ir niekada į tą perdavimą neįjungti savęs. Jie yra Dievo įpareigoti ir bažnytiškai pasiųsti dieviškosios Dvasios indai. Bet tai ne taip jau gražu ir ne taip jau paprasta. Pastebėkite, kad tas mąstymas iš esmės kyla iš savo paties jausmų, kad tas mąstymas kyla spaudžiant ir uždarant savo paties jausmus.

Apie ką kalbės du Kleriker, jei jie susitikę kalbėsis ne daugiau dvi minutes? Be abejo apie kitų jausmus, apie meilės klausimus, apie sutuoktinių problemas, apie santuoką ir tai, kas už santuokos. Jie kalba ir sukasi į tai, ko jie patys neturi, kaip ligoniai nuolatos kalba apie sveikatą. Kaip šąlantys žvėrys, kurie žiemą spraudžiasi prie bakūžių durų, kad pasinaudotų bent mažiausiu šilumos spindulėliu ir ydant būtų arčiau šilumos, jie savo sušalusias burnas sušildo diskutuodami apie kitų bučinius.

Jų viso mąstymo racionalizavimas ir formalizavimas, ardymas, katalogizavimas ir sistematizavimas tarnauja ne kam kitam, kaip tik slapta nuo savęs paties stengiantis uždaryti sau priėjimą prie gamtiškojo netrikdomųjų jausmų rojaus. Psichoanalitiškai šio gamtiškojo savo paties vaikystės patvirtinimo, to kas iš dabartinės psichės išstumta patvirtinimą. Draudimų suma yra šio pavojingo pasaulio veidrodinis atvaizdas. Tai buvo vaikystėje, taip yra ir Kleriker sąmonėje. Tuo pačiu metu šis cenzūruotas ir cenzūruojantis mąstymas svetimus jausmus siekia įdėti į jau egzistuojančias vertinimo dėžutes. Savo paties jausmus jie gali orientuoti tik į savo pačių instituciją, o kitų jausmus lygiai taip pat akceptuoti jie gali tik tada, jeigu jie pasirodo nustatytoje, bet kokiomis aplinkybėmis galiojančioje tvarkoje.

Retai suvokiama tai, kad Kleriker, ypač tada, kai jis kalba apie kitus, iš esmės nuolat kalba apie save patį. Kleriker psichė visus jausmus ir potyrius nustumia į minčių pasaulį. Taip atsitikti gali netiesioginėmis priemonėmis. Be abejo yra kelias, kuriuo galima skelbti patį save. Čia tam tikras paradoksas, bet daugelis kunigų kaip asmenys geriausiai pasirodo tada, kai jie veikia savo tarnyboje – pamokslaudami, kartodami Biblijos tekstą, skaitydami eilėraštį arba rašydami laišką jie gali pasirodyti stipriai susijaudinę ir tą akimirką pasirodyti kaip žmonės, jau ne kaip Kleriker. Kartais tą oficialumą galima suasmeninti. Yra akimirkų, kada šita tarnystė galiausiai atveria siaurą išgyvenimų erdvę, kurioje, kad ir siauroje, vis dėlto galima gyventi pačiam. Kartais apie save, privatumas pasirodo tada, kai jie kalba apie objektyvius dalykus. Už jų žodžių slypi, atrodo, visas egzistencijos rimtumas. Tačiau čia vėl yra užslėptų dalykų. Visuotinybės privatizacija nėra tas pats, kas asmenybę ištirpdyti kažkokioje visuotinybėje.

Naujajame testamente yra baisūs, tačiau tikri žodžiai. Jais Jėzus pats kuo ryžtingiausiai perspėja dėl paklydimo. Esą, „užtenka apie Dievą teisingai kalbėti, o ne teisingai būti (vertimas iš vokiško teksto). Vieną dieną daugelis man sakys Viešpatie, Viešpatie, ar mes ne tavo vardu kalbėjome kaip pranašai, ar ne tavo vardu išvarinėjome demonus. Ir tada aš jums pasakysiu: o aš jūsų nežinojau“ (Mt 7,22-23).

Nėra tokio dalyko, kuris galėtų pakeisti nuosavą ir tikrą gyvenimą.

Kleriker mąstymas yra neautentiškas ir tą ypač galima pastebėti tais atvejais, sako Drevermanas, kai mes užtinkame mąstymo magnetofono juostelėmis principus. Galime visiškai normaliai kalbėtis su Kleriker, bet pokalbio viduryje galime pastebėti, kad keičiasi jo pokalbio tonas, jo balsas tampa melodramatiškas, artikuliacija šventiška, jis ima kalbėti iš diafragmos, kalboje atsiranda įtampa, kuri rodo, kad jis meluoja. Kitaip tariant, jis ima kalbėti nuo pareigybės. Kada žmogus kalba iš savęs, jis kalba emociškai, kada žmogus kalba ex catedra, o Kleriker kalbėjimas visada toks, tada jis kalba kitaip, jis kalba atsisakydamas emocionalaus lygmens.

Klerikui svarbiausia išlaikyti ištikimybę tam tikrai sąjungai, kolegų grupei. Kuris su tos grupės nuomone nesutinka yra persekiojamas ir persekiojamas labai intensyviai. Kaip sako Drevermanas, sunku būtų rasti Europos istorijoje tokią žmonių grupę, kuri tokį ilgą laiką ir tokiose plačiose teritorijose būtų taip be perstojo ir be išlygų persekiojusi disidentus, kitaip manančius, eretikus, kaip Bažnyčia.

Pažvelkime į tą būdą, kuriuo prieš 450 metų įvyko Reformacija. Kaip sako Drevermanas, įprasti aiškinimai apie pinigų ir valdžios galią šiuo atveju gali būti nustumti į šoną. O jei juos nustumsime į šoną, išaiškės tai, kas tuo metu buvo svarbiausia. O svarbiausia tuo metu buvo disputas dėl teologijos ir jausmų santykio, tarp logikos ir potyrio santykio. M.Liuterio svarbiausias skelbtas klausimas buvo realiai tas, kad žmogus turi tikėtis, jog religija jam padės. Ne jis turi padėti religijai, bet religija turi padėti žmogui.

Šalta objektyvuota teologijos forma, kurią mes matome katalikybėje, nuolatos gimdo ir gimdys sektantus ir eretikus. Taip bus iki tol kol ji vengs kreipti dėmesį į asmeninius potyrius. Ta baimė, kurią juto Augustinjonas Liuteris, yra ta pati baimė, į kurią pasinėrę ištisi kontinentai. Nieko nuostabaus, kad Liuterio kritika, kurią jis iš pradžių kreipė į savo laiko teologiją, labai greit arba tuo pačiu metu tapo Kleriker ir Bažnyčios kritika. Bent jau Bažnyčia nepraleido progos to suvokti, kaip į ją nukreiptos kritikos./…/

Kleriker mąstyme išryškėja potraukis istorizuoti tikrovę. Tas potraukis, pasak Drevermano, yra dvilypis. Vieną aspektą apsprendžia nepajėgumas simboliniam mąstymui. Jis nuolatos verčia religinės tikrovės ieškoti ten, kur jos negali būti, t.y. erdvės ir laiko išorėje, o ne vidujybėje, ne žmogaus širdies pojūtyje bei išgyvenime. Kiek daug teologija įdėjo energijos norėdama parodyti, jog krikščioniškojo tikėjimo simboliai turi būti suprantami kaip istoriniai faktai. Visa tai sąlygojo misticizmo, fundamentalizmo išplitimą Bažnyčioje nekalbant apie cinizmą, kuris kreipiamas į šitokios sampratos priešininkus.

Dabartinė teologija, kaip ir ankstesnioji, duoda neteisingas alternatyvas. Pvz., arba Jėzaus kapas Velykų rytą istorine faktine prasme buvo tuščias, arba nėra jokio prisikėlimo iš numirusių; arba Jėzus tikrąja šio žodžio prasme savo mokinių akyse pakilo į dangų ir išnyko ten, arba nėra jokio dangaus; arba Jėzus prikėlė Lozorių iš numirusių ta prasme, kurią galima užfiksuoti nuotraukose, arba iš viso nėra jokio prisikėlimo iš numirusių, yra tik mirtis. Yra arba-arba. Dieviškas apreiškimas yra paverčiamas tokiu apreiškimu, kurį galima suprasti tik per istoriją ir faktiškumą. Kitokios galimybės nėra. Tuo pačiu Kleriker patiria subjekto baimę, kuri personifikuojasi paties Kleriker depersonalizacijoje. Kleriker baiminasi sprendimo galimybės ir blogiausia yra tai, kad griaudamas bet kokį subjektyvumą Kleriker tuo pačiu metu griauna ne tik prietarų, bet kokio religingumo galimybę.

Antras aspektas potraukio istorizuoti tikrovę: kiekvienam Klerikui būdingas poreikis asmeninėje religinėje egzistencijoje atsirandančias įtampas išspręsti jas suvedant į nuo mūsų nutolusius laikus. Katalikų Bažnyčiai priklausantis Kleriker jaučiasi kaip praeities šventėjas (nuo žodžio šventikas), kaip metafizinės praeities pratęsėjas, pamėgdžiotojas ir kaip instituciškai pašvęstas tarpininkas. Kleriker nuolatos kreipiasi į praeitį. Praeityje jis mato istoriškai pagrįstą tradiciją ir toje praeityje jis randa rimtį. Kame yra ta rimtis? Istorinės kritikos instrumentus jis gali panaudoti interpretuodamas šventąjį pranešimą iš praeities. Bet ką tai duoda?

Bet kokia teologija remiasi šv. Raštu ir bet kokia teologija leidžia tuo pačiu daryti vieną šuolį, t.y., kalbėti apie religiją, apie religiškai svarbius dalykus yra tas pats, kas kalbėti apie praeitį. Realiai svarbūs dalykai yra nustumiami į praeitį. Ką tai reiškia mes maždaug matome, bet kokie yra rezultatai?

Kleriker tuo pačiu tampa neblogai informuotu praeities istorijos bei kalbotyros specialistu, kuris automatiškai vien dėl to, kad jis yra Kleriker, pranoksta bet kokį pasaulietį ir diskusija su pasauliečiu yra neįtikėtina, neįmanoma ir beprasmė. Bet kurį teologinį šnekėjimą Kleriker gali pagrįsti istorinėmis bei filosofinėmis priemonėmis. Jam tai yra patogu. Tuo pačiu religingumas yra istorizuojamas, o Bažnyčia nutolsta nuo realaus gyvenimo. Bažnytinis skelbimas yra pateikiamas muziejinio skelbimo forma ir Kleriko skelbimas tuo pačiu yra toks, kuris taikomas užkonservuotai, dabar neegzistuojančiai situacijai.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Psichologija, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *