Z.Zinkevičius. Apie pavardžių rašymą lenkiškomis raidėmis (22)

Zigmas Zinkevičius

Reikalavimas rašyti lenkiškomis raidėmis aplenkintas lietuviškas Vilnijos lenkakalbių gyventojų pavardes yra nekorektiškas, siekiantis polonizacinių tikslų – galutinai nutautinti buvusią okupuotą Lietuvos dalį.

Prisiminkime carinės Rusijos draudimą vartoti įprastines lietuvių raides, keisti jas rusiškomis. Tada carinis valstybės sekretorius N.Miliutinas rašė generalgubernatoriui M.Muravjovui: „Ką pradėjo kardas, tai dabar užbaigs raidės“.Akivaizdi analogija; gen. Želigovskis pradėjo kardu Vilniaus krašto pavergimą, dabartiniai lenkintojai nori jo darbą užbaigti raidėmis. Maža to, siekia, kad tai atliktų patys lietuviai.

Vietoj pavardžių Vainavičius, Vainauskas parašius lenkiškai Wojnowicz, Wojnowski, jų lietuvišką kilmę pajėgs nustatyti tik vardyno specialistas. Šiaip jau visuomenei jos atrodys esančios lenkų kilmės (plg. lnk.wojna ‘karas’ – su šiuo žodžiu iš tikrųjų jos neturi visiškai nieko bendro), o tų pavardžių turėtojai – ‘tikri lenkai’. Arba imkime lenkakalbio Vilnijos gyventojo pavardę Kiškel, kuri dar primena lietuvišką originalą Kiškelis. Bet ją parašius lenkiškai Kiszkiello – jau visai kas kita: tikras lenkas! Plg. pavardes Gervelė (iš Gervė) ir Gierwiello, Vabalevičius (iš Vabalas) ir Wobolewicz, Žvirbliauskas (iš Žvirblis) ir Žwirblewski.

Užsieniečių ir Lietuvos piliečių pavardės skirtingai traktuotinos. Užsieniečių, vartojančių lotynų abėcėlės pagrindu sudarytą rašybą, pavardes priimta rašyti originalo kalba. Taip daroma bemaž visame pasaulyje. Išimtis sudaro tik tam tikri atvejai: grožinė literatūra, ypač skirta vaikams, kai norima nurodyti apytikrį pavardės tarimą, ir kt. Tų atvejų parinkimas neretai sukelia ginčus, atsiranda kai kurių nesutarimų, kartais nelengvai pašalinamų. Tačiau visa tai nepaneigia paties principo: pateikti užsieniečių pavardes originalo rašmenimis.

Lietuvos kitakalbių piliečių pavardes priimta rašyti lietuviškomis raidėmis pagal tarimą. Analogiškai daroma daugelyje pasaulio šalių, be kita ko, ir Lenkijoje. Reikalavimas daryti lenkakalbiams Lietuvos piliečiams išimtį smerktinas, juolab, kad tuo siekiama nešvarių tikslų.

Lenkakalbių gyventojų pavardžių rašymas pagal tarimą neprieštarauja Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarčiai, kurioje yra numatyta teisė rašyti pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį. Tokį pavardžių rašymą 1999 m. spalio 21 d. aprobavo Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas. Jį pripažino nepažeidžiančiu Europos Sąjungos teisės aktų ir šios Sąjungos Teisingumo Teismas (2011 m. gegužės 12 d.). Priešingai elgdamiesi ir pataikaudami lenkams įžeistume kitas Lietuvos tautines mažumas, jas diskriminuotume. Tuo atveju jos irgi imtų reikalauti savo pavardžių rašybos keitimo. Tektų lietuvių abėcėlę papildyti daugybe svetimų raidžių (jų būtų daugiau negu lietuviškų), tą abėcėlę, kurią mūsų protėviai atkakliai gynė nuo okupantų užmačių ne vieną šimtmetį, nepabūgę net Sibiro. Ją gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri gali būti keičiama tik visos tautos referendumu, bet ne vieno kurio valdininko sumanymu. Daryti lenkakalbiams kokį nors išskirtinumą nėra jokio pagrindo, ypač turint omenyje lietuvišką jų pavardžių kilmę.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad reikalaujama lenkiškomis raidėmis rašyti pavardes tų žmonių, kurie buvo gen. Želigovskio okupuoti. Jie vartoja iš esmės tas pačias pavardes, kurios turimos visoje Lietuvoje, tik okupanto labiau sulenkintos.

Reikia neišleisti iš akių tų sunkumų, kurie neišvengiamai iškiltų nustatant, kurią pavardę reikia rašyti lenkiškai, kurią – lietuviškai. Remtis okupacinės valdžios išduotais dokumentais būtų neetiška, nes tos valdžios laikotarpiu visų okupuoto krašto gyventojų pavardės, nežiūrint jų tautybės, net pačios lietuviškiausios, buvo rašomos tik lenkiškomis raidėmis.

Dar reikia atsižvelgti į lietuvių kalbos specifiką, reikalaujančią rišliame tekste vartoti pavardes su galūnėmis. Plg. frazę Oksztul nuskriaudė Brądul – neaišku, kas ką nuskriaudė: Bradulis Aukštulį ar atvirkščiai. Rašant lenkiškomis raidėmis be galūnių dviprasmybės būtų neišvengiamos. Kaip tuo atveju dirbs policija?

Lenkų reikalavimas keliamas neetišku būdu, nevengiant net šantažo. Esą Lietuva yra įsipareigojusi savo piliečių lenkų pavardes rašyti lenkiškomis raidėmis. Tačiau iš tikrųjų tokio įsipareigojimo niekada nebuvo, nebent koks pareigūnas jį padarė savavališkai, niekieno neįgaliotas.

Lenkai reikaluja sulenkintus lietuviškus gyvenviečių pavadinimus, kaip ir pavardes, laikyti oficialiais ir vartoti šalia lietuviškųjų. Pavyzdžiui, šalia Šalčininkai (pavadinimas nuo upės Šalčia) – dar ir Soleczniki, nors tai tėra lietuviško tarminio pavadinimo Salčnykai iškraipyta forma. Sunkiai lenkui tariamoje priebalsių samplaikoje lčn įspraudė balsį e; žodžio pradžios š- pakeitė s- pagal sanytkį lie. šienas: lnk. siano. visa tai atsispindi lenkų kalba rašytuose Lietuvos istoriniuose šaltiniuose. Pateikiama tariamai lenkiško vietovardžio chronologinė evoliucija: Šalčnyka i= Szolczniki ® Solczniki ® Seleczniki.

Tokį reikalavimą lenkai pateisina tuo, kad esą jie Punsko lietuviams leidžia šalia lenkiškų pavadinimų vienur kitur iškabose įrašyti ir kaimo lietuvišką pavadinimą. Bet tai nevykęs pasiteisinimas. Juk tiek Vilnijoje, tiek ir Punsko apylinkėse lietuviški gyvenviečių pavadinimai yra pirmykščiai, tikrieji, o lenkiškieji – tai tik lietuviškų pavadinimų sulenkintos, taigi iškraipytos formos. Tai rodo kad ir šie keli pavyzdžiai: pavadinimus Antakalnis (plg. sen. lie. anta ‘ant’ + kalnas), Paneriai (pa- + Neris). Punsko apylinkių Vidugiriai (girios vidurys) pavertė niekuo nereiškiančiais ir lenkų kalboje vienišais pavadinimais Antokol, Ponary, Widugiery. Lenkakalbiai gyventojai yra pripratę prie sulenkintų pavadinimų ir net neįtaria juos esant pirmykščių originalių lietuviškų pavadinimų iškraipymais.

Ką lenkai šiandien pasakytų, jeigu lietuviai praeityje būtų okupavę Lenkijos sostinę Krokuvą, ten sulietuvinę lenkiškus pavadinimus ir po to „kilniai“ sutiktų, kad lenkai vienur kitur iškabose įrašytų savuosius tikruosius pavadinimus?

Lietuvių ir lenkų nesutarimai tęsiasi jau daugiau negu 600 metų, nuo pat karaliaus Jogailos laikų. Vadinamasis abiejų tautų „broliavimasis“ visais laikais reiškėsi tik tarp perėjusių prie lenkų kalbos ir ilgainiui sulenkėjusių lietuvių ir tikrųjų lenkų. Nesulenkėję lietuviai kiek įstengdami vengė tokio pražūtingo „broliavimosi“.

„Broliško“ sugyvenimo rezultatai aiškiai matomi: Lenkija pasiglemžė didžiąją Lietuvos senosios valstybės dalį, keleriopai padidino savąją valstybę, o Lietuva atitinkamai kaskart vis mažėjo. Kartu išaugo ir lenkų tauta, o lietuvių tauta visai sunyko. Tokiam „broliavimuisi“ galą padarė lietuvių tautinis atgimimas XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje ir tautinės lietuvių valstybės sukūrimas. Tačiau jų recidyvos abiejų tautų bei valstybių santykiuose prasiveržia ir mūsų dienomis.

Siekdami polonizacinių tikslų Vilnijos lenkų pseudopatriotai griebiasi melo. Jie Vilnijos lenkakalbiams gyventojams dar neseniai tvirtino: tu žyli Polaki ot wiekow ‘čia nuo amžių gyveno lenkai’. Žinoma, tokiame tvirtinime yra ne daugiau tiesos, negu, sakysime, kvailuose samprotavimuose (jeigu tokių būtų), jog Krokuvoje autochtonai buvę lietuviai, o ne lenkai. Labiau išprusę lenkai greit įsitikino minėto tvirtinimo absurdiškumu. Tada imta įrodinėti, kaip tariami jų protėviai lenkai atsikėlė į Lietuvą: esą buvusi masinė jų migracija (tokios iš tikrųjų niekada nebuvo), savo protėvius ėmė kildinti iš belaisvių (maža garbė!), kurių iš tiesų daug parsivarydavo karingi senieji lietuviai. Žodžiu, iš kailio nėrėsi siekdami įrodyti savo lenkišką, bet ne lietuvišką (kuri iš tikrųjų yra akivaizdi) kilmę. Nenori būti palikuoniais tų garbingų žmonių, kurie sukūrė galingą valstybę, savo dydžiu kelis kartus pranokusią tuometinę Lenkiją, ir apgynė Europą nuo mongolų antplūdžio. Nesididžiuoja garbingu istoriniu paveldu, kaip darė Adomas Mickevičius ir keli lenkiškai rašę senosios Lietuvos valstybės piliečiai – Lietuvos patriotai.

Dabartiniams psiaudopatriotams nė motais, kad Vilnius ir Vilnija per visą savo ilgaamžę istoriją Lenkijos dalimi tebuvo tik mažiau negu du dešimtmečius. To jiems užtenka šį kraštą paskelbti esantį lenkišku.

Meluojama, kad dabar Lietuvoje slopinamas lenkiškas švietimas, nors iš tikrųjų jis niekur pasaulyje už Lenkijos ribų nėra pasiekęs tokio aukšto lygio kaip Lietuvoje: valstybės lėšomis išlaikoma 120 lenkiškų mokyklų (niekur taip pasaulyje nėra), veikia lenkiškas universitetas (!), labai gausi lenkiška spauda.

Veidmainiškai nurodinėjama lietuviams kaip sektiną pavyzdį darnius suomių ir švedų santykius, „užmirštama“ tai, kad praeityje švedai dominavo Suomijoje (kaip lenkai Lietuvoje), bet suomiams subrandinus poreikį kurti savo nepriklausomą valstybę, švedai suomių siekius pozityviai įvertino, juos suprato ir visapusiškai rėmė, priešingai negu darė lenkai, kurie, atvirkščiai, pradėjo karą prieš Lietuvą ir okupavo jos sostinę su trečdaliu Lietuvos Respublikos teritorijos. Taigi turime dvi visiškai skirtingas santykių rūšis.

Lenkai piktam išnaudoja lietuvių nepilnavertiškumo kompleksą, sukeltą žiaurios sovietinės okupacijos, kuris ryškus net valstybės vyrų elgesyje, kuomet šie, stipresniojo išbarti, tuoj puola atsiprašinėti. Jausdamiesi daug stipresni, lenkai verčia mūsų valstybės vyrus priimti sau palankius nutarimus, daryti neįvykdomus pažadus ir pan.

Nežiūrint praeityje patirtų nuoskaudų šiandien lietuviai su lenkais turėtų gražiai sugyventi. Bet tai būtų įmanoma tik abiejų tautų santykius grindžiant tiesa, o ne melu. Todėl negalima nepritarti Lenkijos intelektualų minčiai, išreikštai laiške jų užsienio reikalų ministrui Radislawui Sikorskiui 2011 m. gegužės pabaigoje, kad lietuvių ir lenkų draugystę galima pasiekti remiantis tik tiesa. Deja, Vilnijos lenkų pseudopatriotai apie tiesą nenori nė girdėti, ją giliai slepia ir nuo savųjų bendrapiliečių.

Gerbkime save lenkais laikančių Lietuvos piliečių tautinius jausmus, bet neslėpkime nuo jų tiesos. Tegu lenkakalbiai sužino, kas buvo jų protėviai. Nenormalu, kad Valstybės išlaikomose lenkiškose mokyklose klastojama Lietuvos istorija. Vyriausybei nutarus įvesti jos mokymą lietuviškai (Punsko lietuviškose mokyklose Lenkijos istorija visą laiką buvo dėstoma lenkiškai), keliamas vos ne pasaulinio masto triukšmas. Lenkakalbiai Vilnijos gyventojai, kaip ir visi kiti Lietuvos piliečiai, turi teisę susipažinti su tikrąja, o ne suklastota Lietuvos istorija, platinama per lenkišką Lietuvos spaudą. Kaip atsvara turėtų būti leidžiamas ir toks laikraštis lenkų kalba, kuris skleistų tiesą, o ne melą.

Padėkime Vilnijos lenkakalbiams gyventojams ir apginkime juos nuo melo. Jie, kaip  laisvos šalies piliečiai, turi teisę žinoti tiesą. Tada ir pavardžių rašymas lenkiškomis raidėmis savaime atkris.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: straipsnio autorius akademikas Zigmas Zinkevičius.

Laikraštis “Voruta”