T. Skorupskis. Šovinizmas, kaip iššūkis nacionalizmui (29)

Tomas Skorupskis | asmeninė nuotr.

Tomas Skorupskis | asmeninė nuotr.

Tautinė idėja per amžius buvo nepriimtina tiems, kurie siekia pasaulinės valdžios. Turbūt nėra kitos ideologijos, kuri būtų taip nepagrįstai apjuodinta kaip nacionalizmas. Sovietų propagandos mechanizmas sąmoningai nacionalizmą tapatino su šovinizmu, o internacionalizmą su kosmopolitizmu. Gaila, tačiau ir po dvidešimties metų nuo Sovietų Sąjungos subyrėjimo  propagandos vaisius vis dar galime matyti mūsų visuomenėje. Istorijos vadovėliai tarsi nurašyti iš sovietinės enciklopedijos: „Radikalusis nacionalizmas perauga į šovinizmą“.Nacionalistai viešojoje erdvėje dažnai turi gintis nuo tariamų sąsajų su vokiečių naciais. Stebėdamas šią situaciją ir suvokdamas straipsnio reikalingumą, pabandysiu panagrinėti nacionalizmo ir šovinizmo panašumus ir skirtumus. 

Nacionalizmas, kaip jausmas, kyla iš bendražmogiškos vertybės –  meilės artimui. Iš meilės šeimai žmogus subręsta kaip individas. Individai, susijungę į bendruomenę, ugdo žmogaus socialumą. Tauta kuria žmogų su tik jam būdingomis tautinėmis savybėmis, o per tautą kiekvienas skleidžiasi pasauliui. Visi šios linijos punktai yra svarbūs ir būtini žmogaus vystymuisi. 

 Tautiškumo kilmė yra meilė savo artimiesiems ir  tautai, kartu jaučiant pagarbą kitoms tautoms bei šeimoms. Jei į tavo namus įsiveržia svetimas ir daro negerus darbus, tai natūralu gintis. Juk artimųjų gynimas kyla iš meilės jiems, o ne dėl to, kad nekenčiame svetimųjų. Situacija kartojasi ir bendruomenių ar tautų lygmenyje. Nacionalistas gerbia tautas, gyvenančias savo namuose, tačiau visada priešinsis įsiveržimams ir kenkėjiškai veiklai, nukreiptai į savąją tautą. 

Atmetant sovietinę propagandą, keičiasi požiūris į nacionalizmą ir internacionalizmą. Internacionalizmas nustoja buvęs nacionalizmo priešprieša, o logiška nacionalizmo pasekmė. Pripažindami tautą kaip vertybę, logiška šią vertę pripažinti visoms tautoms. Kalbant apie tautos santykį su kitomis tautomis, nacionalizmas yra tarp dviejų kraštutinumų: šovinizmo (pateisina vienos tautos iškėlimą kitų tautų sąskaita) ir kosmopolitizmo (tautų susiliejimą į vieną belytę erdvę, kurioje būtų viena kalba, religija ir tauta). Šiuo požiūriu kosmopolitizmo ir šovinizmo tikslas sutampa, skiriasi tik priemonės tikslui pasiekti. Nacionalistai renkasi alternatyvą – vienybę skirtumuose. Individualios tautos, bendradarbiaujančios tarpusavyje kaip lygiaverčiai partneriai, siekia taikos ir darnos. Teisingai pastebi M.Kundrotas: „Internacionalizmas – tai <..> tautiškumas daugiskaita“. 

Ryškios ideologinės priešpriešos pastebimos nacionalizmo bei šovinizmo teoriniuose lygmenyse. Ten kur nacionalizmas teigia pozityvias idėjas, šovinizmas atsako negatyviomis. Anot nacionalizmo, vienas už visus, visi už vieną, tačiau šovinizmas nepripažįsta tautų lygybės. Vietoje unikalumo ir vertybių, svarbesniu faktoriumi tampa kumštis: kiekvienas už save. Nacionalizmas supriešina save su imperializmu teigdamas, kad tautų etninės ir politinės sienos turi sutapti. Šovinizmas puikiai dera su imperializmu. Populiari mintis, kad iš nacionalizmo kyla šovinizmas yra klaidinga. Šovinizmas ir nacionalizmas skiriasi turiniu ir dažniau yra vienas prieš kitą nei greta. Šovinistas negali būti nacionalistu. Jeigu nacionalizmas kyla iš meilės tautai, tai šovinizmas iš neapykantos tautai ar tautoms. Sava tauta jam yra tik galios siekimo priemonė. 

Anot istorinių faktų, nacionalizmas ir šovinizmas eina skirtingais keliais, kurie ne tik kad ne tapatūs, tačiau neretai ir susikerta. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. A.Smetona ne kartą kritikavo nacizmą, o tarpukario Lietuvos valstybė buvo pirmoji ir vienintelė tarpukario valstybė nubaudusi nacius už rengimąsi padaryti politinį perversmą Klaipėdos krašte. Nemažai kritikos šovinizmas nacių ideologijoje susilaukė ir iš tarpukario Lietuvos spaudos. Krikdemai, liaudininkai nacių ideologiją laikė zoologine, tautininkai kritikavo nacių norą suvienodinti visas tautas kaip kliūtį mokslo ir kultūros pažangai bei tolesniam vystymuisi. Šovinistinės ir tautinės jėgos išsiskirdavo visame pasaulyje. Vokietijoje, atėjus naciams, uždaromos kitos tautinės-patriotinės partijos: Vokiečių tautos partija, Vokiečių tautinė liaudies partija, Vokiečių tautinė laisvės partija. Italijoje kovai prieš fašistus būrėsi taip pat ne kokios kitos, o daugiausia tautinės jėgos. Vengrijoje politiniu perversmu nuverčiamas savarankiškai veikęs M. Hortis, kuris sutiko kartu su naciais kovoti prieš bendrą priešą – bolševikus, tačiau nepateisino svetimų žemių grobimo, o ir pats šovinizmas jam buvo svetimas. Valstybės vairą perėmus Hitlerio marionetinei  – „Sukryžiuotų strėlių“ partijai – pradedami persekioti žydai. Tokių pavyzdžių Europoje daugybė. Šovinistams nepripažįstant kitų tautų kaip savaiminių vertybių, jų teisės gyventi savo žemėse, įvairiatautiškumo, nacionalistai ryžtasi kovai už savo namus. Šovinizmą kildinti iš nacionalizmo yra tas pats, kas teigti, jog iš taikaus nacionalisto M.Ghandžio idėjų išauga tokie pabaisos, kaip A.Hitleris. 

Politinių ideologijų kontekste nacionalizmas užima nuoseklios ideologijos vietą ir atsiduria  tarp kraštutinumų. Libertarizmas supriešina individą su individu, komunizmas – klasę su klase, šovinizmas supriešina tautas. Nacionalizmas, iškeldamas tautą kaip savaiminę vertybę, demokratiją, kaip tautos valdžią, taiką ir darną tarp tautų, individo atsiskleidimą pasauliui per tautą, tampa vis svarbesne ir perspektyvesne pasaulėžiūra, susilaukiančia vis didesnio pritarimo pasaulyje ir Lietuvoje. 

Straipsnis publikuotas LTJS leidinyje „Jaunimo ugnis“, 2011 m. vasaris

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *