Prūsų ir lietuvių religijų ryšiai (1)

Jonas Trinkūnas, www.alkas.lt 

Prūsai buvo įtakingiausias etnosas baltų pasaulyje, o Sembos pusiasalis tapo svarbiausiu visų baltų dvasiniu centru. Tai paskatino daugelį amžių trukusi gintaro prekyba bei ryšiai su svarbiausiais senovės pasaulio centrais. 

Istorikai, archeologai, kalbininkai iškelia daug koncepcijų ir bando nustatyti įvairialypes baltų, germanų bei slavų genčių sąveikas šiame regione. Galima neabejojant teigti – prūsų kultūra įtraukdavo visus ateivius bei pabėgėlius ir vis tiek išlikdavo ir regiono, ir visų baltų lydere. Mat religija buvo svarbiausia jungiančia baltų pasaulio galia. 

Norint ištirti ir suvokti senąsias baltų religijas, nepakanka jas nagrinėti atskirai. Gentys ir genčių ryšiai, be abejo, turėjo kai kurių religinės ideologijos skirtumų, tačiau religijos bendrybės egzistavo beveik per visą vadinamosios pagonybės laikotarpį. 

Neabejotina, kad svarbiausios buvo prūsų bei lietuvių religijos. Pirmieji buvo aktyviausi baltų religijos kūrėjai ir modernizuotojai, o lietuviai buvo valstybės bei valstybinės baltų religijos kūrėjai. 

Pažvelkime į religijos bendrybes, kurios rėmėsi baltų kultūroms būdingais panašumais. Svarbiausios dievybės turėjo bendrus vardus ir indoeuropietišką kilmę. 

    Liet. Dievas – pr. Deiwas, latv. Dievs, ide. Deiuos – „tasai, kuris šviečia, švytintis“;
    Liet. Perkūnas – pr. Perkunis, latv. Perkons;
    Liet. Laimė – latv. Laima, pr. laimin-tiskai (tos pačios šaknies vedinys);
    Liet. Laumė – latv. Lauma, pr. laumy-garbis „laumių kalnas“;
    Liet. Kaukas – pr. cawx, latv. Kauks;
    Liet. Velnias – latv. Velns, pr. Kauks

Šventvietės bei apeigų atlikimo vietos taip pat turėjo tuos pačius pavadinimus ir pas lietuvius, ir pas prūsus ar latvius. Liet. Alkas – pr. alka, latv. Elks. Svarbiausia prūsų šventvietė Romov turėjo atitikmenį ir Lietuvoje – Romainiai, ir Latvijoje – Ramava. Šventieji akmenys taip pat buvo vadinami vienodai – pr. stabs, liet. stabas. Svarbi baltų religijos ypatybė – pagarba šventajai ugniai. Visose svarbiausiose šventvietėse degė Amžinoji ugnis. 

Prūsų dievų trejybė: Patolas, Perkūnas, Patrimpas, pagal Kristoforo Hartknocho raižinį, 1684

Prūsų dievų trejybė: Patolas, Perkūnas, Patrimpas, pagal Kristoforo Hartknocho raižinį, 1684

  

Taigi egzistavo ne tik vieningas panteonas, bet ir bendrais bruožais vienoda religija. Tačiau įvairiems baltų regionams buvo būdingi ir savitumai bei skirtybės. Pavyzdžiui, prūsų šaltiniai mini dievybes Ukapirmas, Ockopirmas (Deiwo sinonimai), Patulas (požemių dievas arba liet. Velnias) ir kitus. Aiškintina, kad didelė prūsų dievų vardų įvairovė atsiradusi dėl aktyvios religinės kūrybos. 

Semboje šventviečių buvo daugiausia. Šiame pusiasalyje jos išdėstytos tarsi tinklas, atstumai tarp jų maždaug  penki-dešimt kilometrų. Rytų kryptimi atstumai tarp jų didėja (Mališauskas, p.115). 

Sembos centre stūkso Galtgarbio kalva, ant kurios, pasak padavimų, stovėjusi Vaidevučio ir jo sūnaus Samo pilis. Galtgarbyje, kai Sembą užgrobė kryžiuočiai, įsikūrė vyskupas. Tai liudytų, kad kalnas prūsams buvęs šventas. Užkariautojai dažniausiai ir užimdavo religinius centrus. 

Šaltiniai, nušviečiantys dvasinį prūsų gyvenimą, ne tik įvairūs, bet ir prieštaringi. Kaip pavyzdį galima priminti Erazmą Stelą, 1518 metais išleidusį knygą „Apie Prūsijos senybes“. Savo veikale Stela, atseit, aprašęs prūsų kilmę bei papročius. Tačiau kūrinys buvo daugiau skirtas pašlovinti Vokiečių ordiną. Ordinas esą atėjęs į tuščias ir laukines žemes, kurios iš esmės priklausiusios vokiečiams. Į šią ideologinę nuostatą atkreipė dėmesį Gintaras Beresnevičius (Erazmas Stela, p. 17). Nors Stela pasinaudojo Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“, jis nepaminėjo nei Romovės, nei Krivio, taigi ypač svarbių prūsų religijos faktų. Stelos nuomone, laukiniai prūsai negalėjo turėti išvystytos religijos su šventvietėmis bei žyniais. 

V-VII amžiai visiems baltams labai svarbūs. Baltų pasaulio vakarinėje dalyje vyko didelės permainos, apie kurias praneša Simono Grunau „Prūsijos kronika“. Tuo pat metu į rytinių baltų žemes pradeda skverbtis slavų gentys. Apie šiuos įvykius tam tikrų žinių suteikia archeologai. Tačiau daug įspūdingesnį vaizdą atskleidžia legendinė S. Grunau kronikos, išleistos 1529 metais, dalis. Mat Grunau daugiausia rėmėsi žodine prūsų tradicija bei vyskupo Kristijono užrašais. Svarbiausia religinė prūsų reforma vykusi VI amžiuje. Broliai Brutenis ir Vaidevutis paskelbiami prūsų vadais. Brutenis skelbia religijos reformą. Svarbiausia šventykla būsianti Rikojote. Po keleto šimtmečių, Petro Dusburgiečio pranešimais, ji jau bus vadinama Romove. Ant šventojo ąžuolo buvę atvaizdai trijų svarbiausių dievybių – Perkūno, Patrimpo ir Patolo. Ten pat degusi Amžinoji ugnis, nuolat kurstoma žynių. 

Romovės, kaip svarbiausio religinio baltų centro, egzistavimą paaiškina amfiktionijos tradicija (graikų, germanų, slavų ir kt.). Prūsijos amfiktionijos fenomeną išaiškino G.Beresnevičius (Beresnevičius G. p. 198 -199). Jis rašo, kad Rikojoto arba Romovė išlaikiusi dvasinę, bet ne politinę valdžią. Gentys paklusdavusios dvasiniam centrui laisva valia, tai lėmė religinė mitologinė tradicija, Tai buvo ne prievarta, o sutarimas gyventi taikiai su kaimynais, pripažįstančiais bendros religijos vertybes. Politinis pavaldumas sustiprėjo tik kylant christianizacijos pavojams. 

S. Grunau aprašo, kaip 573 metais Vaidevučio sūnums buvo padalinta Brutenijos žemė (BRMŠ. II, p. 97).Vyriausiajam sūnui Litpui Vaidevutis pasakė: „Tu turėsi viešpatauti krašte nuo Bugo ir Nemuno iki Thansoan miško“. Ir ilgainiui jis užvaldė tą kraštą, pastatė ten pilį, kurią pavadino savo sūnaus Garto vardu. Šiandieną šis kraštas vadinamas Žemutine arba Mažąja Lietuva. 

G. Beresnevičiaus nuomone, prūsų įtaka išplito netgi į šiaurę, į etninę lietuvių teritoriją (Erazmas Stela, p. 117). 

Istorikai seniai atkreipė dėmesį į tai, koks svarbus vaidmuo tekęs prūsams apjungiant šalį ir ypač apie jų įtaką Lietuvai. Vladimiras Kulakovas rašo: „Įdomus faktas apie prūsų kulto tradicijų plitimą ankstyvųjų viduramžių Lietuvoje, kurioje XIV amžiuje irgi užfiksuota žynių pagarba ugniai, mirusio žmogaus dvasios apsireiškimai, aukojimas dievams trečios dalies per mūšius įgyto turto. Dešiniajame Nemuno krante irgi egzistavo aukščiausiojo žynio Krivio Krivaičio valdžios tradicija. Šie aspektai tikriausiai siejasi su prūsuose XII amžiuje kilusia tendencija skleisti savo įtaką (bent jau kulto srityje) į rytus“ (Kulakov, p. 193). 

Prūsų amfiktionijos sistemai – Romovei pradėjo grėsti krikščionių agresija iš vakarų. Svarbiausioji prūsų šventvietė Romovė buvo perkelta iš vakarų į rytus. Iš pradžių tai buvo „susiję su XI amžiaus pradžioje vykusiais Boleslovo Narsiojo žygiais, atliktais keršijant už Šv. Adalberto žūtį ir nukreiptais pirmiausia prieš prūsų pagonybę“ (Kulakov, p. 197). Tikriausiai Petro Dusburgiečio aprašyta Romovė XIII amžiuje jau buvusi Nadruvoje. O Ramovės, kaip religinio centro svarbą visiems baltams, patvirtino legendinė S. Grunau kronikos dalis. Romovėje gyvenęs Krivis turėjo dvasinę valdžią, kuri siekė ir už Prūsijos ribų, apėmė Lietuvą ir Livonijos tautas. Egzistuoja nuomonė, kad krivičių vardas irgi kilęs iš Krivio, kadangi krivičiai pripažinę dvasinę jo viršenybę. 

Kad apsaugotų Romovę, nadruviai, skalviai ir sūduviai drauge pastatė tvirtovę Vėluvą, bet ją 1255 metais užgrobė kryžiuočiai. Žlugus Vėluvai, Romovė persikėlė iš Nadruvos į Romainius Lietuvoje ir vėliau – į Vilnių. Per šį kėlinėjimąsi iškyla įdomios panašiai skambančios ir panašią reikšmę turinčios strateginės vietovės. Ties vakarine prūsų Nadruvos riba – Vėluva (vok. Welau, dab. Znamensk) ir ant Nemuno kranto Lietuvoje – Veliuona. Abejuose varduose šaknis vel– reiškia mirusiojo vėlę. Remiantis mitologija galima daryti prielaidą, kad šias strategines vietas saugojo ir karių, žuvusių mūšiuose, vėlės arba dvasios. Prūsų Vėluva neatlaikė kryžiuočių antpuolių, bet lietuviškoji Veliuona sėkmingai atmušdavo užpuolikus. Įdomu ir tai, kad senasis vietovės vardas Junigeda tais laikais ir buvo pakeistas į Veliuoną. 

Prūsų dievų trejybė: Patolas, Perkūnas, Patrimpas, S.Grunau XVI a.

Prūsų dievų trejybė: Patolas, Perkūnas, Patrimpas, S.Grunau XVI a.

 

Kryžiuočių agresijos metu daug prūsų bėgo į Lietuvą, kurioje egzistavo beveik ta pati religija. J. Ochmanskio nuomone, gelbėdamiesi nuo kryžiuočių, į Lietuvos teritoriją persikėlė ne mažiau kaip 5000 prūsų bei jotvingių (Zinkevičius Z., p. 37). Pačioje Prūsijoje išgyventi galėję tik tie, kurie priėmė krikščionybę. Lietuvos valdovai bėglius įkurdindavo laisvose žemėse. Todėl Lietuvoje dažnos tokios vietovės kaip Prūseliai (Šilutė), Prūseliai (Šakiai), Prūsiškės (Trakai), Prūsiškiai (Marijampolė), Prūsokai (Kazlų Rūda), Prūsokiškės (Utena), Prūsgalė (Kupiškis). Gana daug ir pavardžių su šaknimi Prūs-: Prūsaitis, Prūsas, Prūselaitis, Prūselis, Prūsėnas, Prūsevičius, Prūsys, Prūskas, Prūsakas, Prūcikis ir kt. Reikia pažymėti, kad šie pavadinimai bei pavardės, ypač vakarų Lietuvoje, kartais reiškia „vokiškas“, „vokietis“. 

Rytų Lietuva irgi išsaugojo padavimus apie prūsus persikėlėlius. Pavyzdžiui, pasakojama, kad Šakališkių kaime (Švenčionių rajonas) gyvena Barčių šeimos – išeiviai iš Bartos. Greta yra slėnis, kuris vadinamas Patrumpiškės bažnyčia. Pavadinimas primena prūsų dievybę Patrimpą (Karmonas A., p. 251). 

Bėgliai kūrėsi ir toliau į rytus, dabartinėje pietvakarių Baltarusijoje. Tenai nemažai kaimų, pavadintų Prūsy, Jatviagy

Pokyčiai, idėjinės naujovės iš Prūsijos kaip bangos sklido baltų pasaulio šiaurės rytų link. Prūsijoje mirusiųjų deginimas įsigalėjo III amžiuje, Lietuvoje – V-VI amžiais. Tikriausiai su šiais įvykiais siejasi ir lietuvių legenda apie Šventaragį. Lietuvos metraštyje rašoma, kad didysis kunigaikštis Šventaragis išsirinkęs patogią vietovę, kur Vilnia įteka į Nerį, ir paprašęs sūnų Skirmantą įrengti čia kremavimo vietą. Taip buvo įkurta šventoji Lietuvos valdovų didžiųjų kunigaikščių kremavimo vieta. 

G. Beresnevičius Šventaragį laiko žyniu, įkūrusiu svarbiausią Lietuvos šventvietę, kur dega Amžinoji ugnis ir atliekamos Perkūno garbinimo apeigos. Tuomet ir prasidėjo naujasis lietuvių religijos formavimo etapas, ji įgavo labiau organizuotą formą. Taigi Šventaragis atlikęs ir pirmąjį apeiginį žingsnį įkuriant Lietuvos valstybę. Be abejo, šis procesas vyko įtakojant reformuotai prūsų religijai. 

Bet Lietuvoje vyko ir saviti religiniai procesai. Vykintas Vaitkevičius teigia, kad XIII amžiaus pradžioje arba viduryje buvo įkurta ištisa eilė šventviečių, vadintų Šventaragiais. Jis priskaičiavęs jų devynetą, o pačiame Vilniuje buvusi pati svarbiausia Šventaragio šventykla. Dabar ten stovi katalikų Arkikatedra. Taip Šventaragio idėja sulydė ir žynio Šventaragio vardą, ir šventąją ritualinę vietą. Šioms šventvietėms būdingi keletas gamtos elementų: aukštuma, vanduo, medžiai ir apeiginė ugnis. Ugnis buvo Perkūno atributas bei pagrindinis valstybinės religijos simbolis (Vaitkevičienė D. ir Vaitkevičius V., p. 318). 

Tragiški įvykiai Prūsijoje – kryžiuočių įsiveržimas ir ilgametis karas su jais – buvo svarbūs ir Lietuvai. Lietuva atliko ne tik valstybinę, bet ir religinę pertvarką. Šalyje prasidėjo feodalizavimo procesas kaip pasekmė santykių su kaimyninėmis gentimis militarizavimo ir kylančių grėsmių iš puolančių krikščioniškų jėgų pusės atrėmimo. 

Lietuva prisijunginėjo gentis ir virto valstybiniu superetnosu. Todėl nagrinėjant prūsų ir lietuvių religijų santykius reikia atsižvelgti ir į tai, kuo jos skiriasi, nes susidarė kitokios istorinės sąlygos. 

Prūsų visuomenės administracinė sistema buvo teokratinė, t. y. žynių valdoma. Netgi sunkiausiais prūsų priešinimosi metais ji nesugebėjo susivienyti į feodalinę struktūrą. V. Kulakovas rašo, kad prūsų teokratinėje visuomenėje „iš pat pradžių slypėjo savigriovos užtaisas“. „Prūsų žinija, išsaugojusi gilumines indoeuropiečių tikėjimų šaknis, savo struktūros lygmeniu buvo labiausiai Baltijoje išbaigta. Tai, be abejo, negalėjo nepaveikti kaimyninėje Lietuvoje 1251-1253 metais kuriamos vienintelės viduramžių Europoje pagoniškos  valstybės“ (Kulakov V., p. 200). Dabartiniai tyrėjai daro prielaidas, kad baltų valstybingumo idėja, realizuota Gediminaičių, visgi galėjo kilti dar iš Vaidevučio laikų. 

Šventaragio pradėta religinė reforma užbaigta įtvirtinus kunigaikštišką Lietuvos valstybės religiją. Mat Mindaugo bandymas įvesti Lietuvoje krikščionybę baigėsi nesėkme. Gedimino valdymo laikais (1316-1341) sostinėje Vilniuje veikė centrinė Lietuvos šventykla. Joje degė Amžinoji ugnis ir stovėjo Perkūno stovyla. 

Lietuvių kunigaikščių dievai buvo tie patys svarbiausi dievai, kaip ir Romovėje. Bet Perkūnas jau dominavo, taip buvo išreikšta aukščiausia kunigaikščių valdžia visuomenėje. Savo laiške krikščionims Gediminas rašė: „…ir mes garbiname dievą pagal mūsų (t.y. lietuvių) apeigas, ir visi turime vieną dievą“. Iš tikrųjų Gediminas turėjo omenyje valdovų dievą, o lietuviams tai buvo Perkūnas.  

Paminklas Lietuvos Valdovui Gediminui (valdžisuiam 1316–1341 m.), pastatytas 1996 m., pagal skulptoriaus V.Kašubos projektą.

Paminklas Lietuvos Valdovui Gediminui (valdžisuiam 1316–1341 m.), pastatytas 1996 m., pagal skulptoriaus V.Kašubos projektą.

 

Skirtingai nei prūsai, lietuvių valdovai galėjo kontroliuoti religijos sferą. Todėl jie derino žynio ir valstybės vadovo funkcijas. Išliko nemažai didžiųjų Lietuvos valdovų – Kęstučio, Algirdo, Jogailos ir kitų – charakteristikų, kurios liudija jų kaip žynių bruožus. 

Lietuvos feodalizavimas vyko drauge su religijos reformomis, bet tai, kas įvyko įvedus Lietuvoje krikščionybę, nebegalima vadinti reforma. Tai buvo radikalus religijos pakeitimas, po kurio etninė arba pagoniškoji religija buvo uždrausta, nes krikščionybė tapo valdančiojo elito religija. 

Vėliau dėl Europos civilizacijos demokratėjimo prasidėjo permainos ir Lietuvoje. XIX amžiuje kilo lietuvių tautinis atgimimas, kuris paveikė ir religinį gyvenimą. Prasidėjo Lietuvos krikščionybės lituanizavimas, ji juk iki tų laikų buvo lenkų įtakoje. Tuo pat metu pradeda atgimti ir senasis tikėjimas. Svarbu pabrėžti, kad nuo pat šio atgimimo pradžios viskas vyko su simboliniu Romuvos ženklu. 

Prūsų Romuva, pagal Kristoforą Hartknochą, 1684.

Prūsų Romuva, pagal Kristoforą Hartknochą, 1684

 

Romuva ir toliau simbolizavo baltų religijos ir visų baltų tautų vienovę. Stebėtinu būdu Romuva vėl pasirodė Lietuvos ir Latvijos tautinio atgimimo laikais, taip pat ir Mažosios Lietuvos teritorijoje. Svarbų vaidmenį atliko mąstytojas ir rašytojas Vydūnas (1868-1953), gyvenęs ir kūręs Tilžėje. Pasak šeimos padavimo, Vydūno motinos protėviai buvo kilę iš Krivio – vyriausiojo Romuvos žynio – giminės. 1912 metais paskelbta jo drama „Amžinoji ugnis“, kurios veiksmas vyksta Romovėje tragiškais šventyklos sugriovimo laikais. Drama atgimstančiai lietuvių kultūrai turėjo milžinišką poveikį. Romuva tapo įvairių idėjinių ir kultūrinių sąjūdžių simboliniu ženklu. XX amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį suaktyvėjo ir lietuvių senasis tikėjimas, į savo simboliką įtraukęs vardą „Romuva“. Pasaulinis karas ir pokario įvykiai laikinai pristabdė Romuvą. Bet jau 1967 metais jaunimas (filologinė studentija) atkūrė Romuvos idėją ir nors buvo persekiojama sovietinės valdžios, toliau kurstė „Romuvos ugnį“. Nepriklausomoje Lietuvoje 1992-aisiais Romuva oficialiai užregistruota kaip prigimtinės baltų  religijos bendruomenė, o vėliau – ir bendrija. 

Literatūra: 

Beresnevičius G.Prūsijos amfiktionijos steigtis prūsų legendose ir germaniškais kontekstas // Tautosakos darbai, XXXI, Vilnius, 2006, [parsisiųsti pdf].
BRMŠ – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. II, Vilnius, 2001.
Erazmas Stela. Apie Prūsijos senybes, Vilnius, 2004.
Karmonas A. Istorijos mįslės, Utena, 2000.
Kulakov V. Istorija Prusii do 1283 goda, T. I, Moskva, 2003.
Mališauskas J. Vėjas iš Aistmarių, Vilnius, 2004.
Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija, t. II, Vilnius, 1987.

Kategorijos: Mes baltai, Naujienos, Visi įrašai.
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: