I. Trinkūnienė. Sutartinės ir Romuva (7)

Inija Trinkūnienė | Romuvos nuotr.

Sutartinių paskelbimas žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo dalimi pradžiugino ir paskatino pasidalyti mintimis apie tai, kokia vietą sutartinės užima mūsų šventėse ir apeigose.

Tarp raštų, kurie buvo siunčiami UNESCO komisijai kaip sutartinių gyvosios tradicijos įrodymas, buvo ir Romuvos (Senosios baltų religijos bendrijos) raštas. Tame rašte, patvirtinant sutartinių gyvybingumą, nurodyta, kad sutartinės praktikuojamos Romuvos bendruomenės apeigų metu.

Kodėl mums, Romuvos žmonėms, svarbios sutartinės? Ir kodėl toks svarbus jų pripažinimas tarptautiniu mastu?

Sutartinės mums svarbios kaip iki mūsų laikų išlikusi nepertraukiama dvasinė tradicija. Jos nepertraukiamumą įrodė mūsų garbi muzikologė dr. Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė, J. Basanavičiaus premijos laureatė, pašventusi savo gyvenimą teorinėms sutartinių studijoms ir praktiniam sutartinių populiarinimui.

Sutartinės mums svarbios, nes tai – nepertraukta apeiginės muzikos tradicija, siekianti labai senus laikus. Daiva Vyčinienė, sakydama, kad sutartinės, skirtingai nuo kitų dainų, buvo vadinamos giesmėmis, sako: „Giesmė reiškė ne šiaip sau dainą, dainuojamą bet kada ir bet kur, bet sakralią, skirtą giedoti tam tikru metu (per metines ir šeimos šventes, prieš darbą ar po jo), tam tikrame apeigų kontekste“. Sutartinės – apeigų giesmės, pasiekusios mus iš neatmenamų laikų, jos nepatyrė krikščionybės įtakos ir tai leidžia mums jas laikyti Romuvos giesmėmis.

Jorė Punske | Romuvos nuotr.

Apeiginę sutartinių paskirtį nusako ir jų meditacinis pobūdis. Kaip teigia D. Vyčinienė: „Tačiau bene didžiausias skirtumas nuo dainų – tai tam tikras hipnotinis sutartinių poveikis, susidarantis dėl nuolatinio refrenų kartojimo, jokių kulminacijų nebuvimo melodijoje, nenutrūkstančios muzikos tėkmės (sutartinės dažnai giedamos ratu – jų muzika neturi nei ryškios pradžios, nei pabaigos).“

Sutartinių paskelbimas nematerialiojo pasaulio paveldo dalimi mums Romuvos žmonėms ypač svarbus, nes sutartinėse atsispindi esminiai mūsų tradicijos bruožai. Archajinė sutartinių struktūra idealiai išsaugojo darnos sampratą. Skirtingos vienu metu giedamos melodijos ir sekundiniais sąskambiais „sumušami“ balsai atskleidžia ypatingą baltų kultūros bruožą – darnos filosofiją. Sutartinės skiriasi nuo paprastų dainų tuo, kad giedantys sutartinę dainininkai kiekvienas atlieka savo partiją atskirai, tačiau išlaiko sutarimą tarpusavy. To sutarimo esmė ta, kad sutariantis dainininkas sugeba išlaikyti savo individualumą, arba atskirą melodiją. Tai atsispindi ir pačiame sutartinių pavadinime. Ir tai yra aukštesnio lygmens sutarimas nei tos pačios melodijos atlikimas. Yra pavyzdžių, kur sutartinių kaip darną kuriančių giesmių pobūdis atsispindi ne tik jų struktūroje, bet ir tekstuose. Pavyzdžiu galėtų būti sutartinė „Rimo rimo tūto, rimo rimo tūta, sutarjiela, sutarjiela“, kur „rimo“ sietinas su rimtimi, ramybe, „tūto“ – su aktyvumu, o jų santykį nusako „sutarjiela“ – sutarimas arba darna.

Sutartinių atgimimas sietinas ir su Romuvos, Senosios baltų religijos atgimimu XX amžiaus antrojoje pusėje. Svarbiausios Romuvos giesmės – sutartinės.

Prisiminkime Rasos šventes, pradėtas švęsti šešiasdešimtaisias metais. Pirmoji sutartinė, suvedusi mus į didijį apeigų ratą, buvo „Dijūta kalnali“. Du žodžiai, kartojami šimtų balsų, sujungė mus su senųjų laikų alkais, protėviais ir Dievais.

Visos svarbiausios Romuvos Dievams skirtos giesmės susijusios su sutartinėmis.

1982 metais vienoje iš slaptai švenčiamų Rasos švenčių pirmą kartą nuskambėjo sutartinė „Didysie mūsų dievaite mūsų“, užrašyta L. Jucevičiaus XIX a. viduryje prie Vilniaus, Nemenčinės apylinkėse. Melodiją pritaikė Evaldas Vyčinas. Tuomet susirinkęs švęsti Rasos šventės jaunimas, palydėjęs Saulę, ant Sartų ežero kranto užkūrė aukurą ir sugiedojo šią sutartinę.

L. Jucevičius, apibūdindamas šios sutartinės užrašymo aplinkybes, pažymėjo, kad ji atliekama liaudies iškilmėse per Petrines, kada Vilniaus miesto ir apylinkių žmonės Antakalnio pušynuose rinkdavę žolynus. Jo manymu, tai senovinis, dar pagoniškų laikų palikimas. Mitologai mano, kad šioje sutartinėje minimas šv. Petras pakeitė patį Perkūną.

Ta pati Perkūnui skirta sutartinė skambėjo 2001 metais Kurtuvėnuose Romuvos vasaros stovyklos metu statant liaudies meistro Martinaičio sukurtą Perkūno skulptūrą.

Romuvos giesmė Gabijai, ugnies Deivei, taip pat remiasi sutartine “Dega ugnela tūta, tūta, dega Gabija, tūta tūta”.

Deivei Žemynai skirtai sutartinei “Žemynėle, žiedkelėle” pritaikyta sutartinės “Šiaip sėjau linelį” melodija.

Daug sutartinių įrašė Romuvos apeigų folkloro grupė “Kūlgrinda” “Saulės giesmių”, “Ugnies apeigų”, “Giesmių Perkūnui” kompaktinėse plokštelėse.

Sutartinės, giedamos per Romuvos apeigas, mums kiekvieną sykį patvirtina mūsų religinės tradicijos tąsą ir nepertraukiamumą. Sutartinės padeda mums atskleisti religinę lietuviškosios tradicijos esmę, o mūsų apeigos grąžina sutartinėms deramą vietą – sakralinę, apeiginę – prie šventos aukuro ugnies, po šimtamečiu ąžuolu – protėvių Alke.