Lietuvos etnokosmologijos muziejaus kultūrinės veiklos koordinatorė Gintarė Proscevičiūtė 2026 m. rugsėjo 19 – spalio 11 dienomis dalyvavo Jungtinių Amerikos Valstijų Valstybės departamento surengtoje tarptautinėje stažuotėje, skirtoje kultūros paveldo išsaugojimui ir puoselėjimui.
Tris savaites trukusioje programoje „Mes, žmonės: kultūros paveldo išsaugojimas ir puoselėjimas“ („We the People: Cultural Heritage Preservation and Celebration“) dalyvavo kultūros paveldo ir visuomenės informavimo specialistai iš 19 Europos ir Eurazijos šalių.
Apie muziejaus atstovės dalyvavimą šioje programoje spalio 19 d. pranešė Lietuvos etnokosmologijos muziejus.
Susipažino su JAV kultūros paveldo apsaugos patirtimi
Stažuotės dalyviai lankėsi Vašingtone, Masačusetso, Ohajo, Naujosios Meksikos ir Kalifornijos valstijose. Jie susitiko su muziejų, universitetų, kultūros paveldo apsaugos įstaigų ir vietos bendruomenių atstovais, domėjosi jų veikla ir sukaupta patirtimi.
Daug dėmesio skirta muziejų rinkinių priežiūrai, kultūros vertybių konservavimui, skaitmeninimui ir naujiems paveldo pristatymo visuomenei būdams. Aptarta, kaip paskatinti žmones domėtis savo krašto istorija, pažinti ir saugoti kultūros palikimą.
Stažuotėje taip pat nagrinėtos kultūros vertybių vagysčių, neteisėto išvežimo ir prekybos jomis problemos. Dalyviai susipažino su JAV taikomomis paveldo apsaugos priemonėmis ir skirtingų įstaigų bendradarbiavimo patirtimi.
Rugsėjo 29 – spalio 2 dienomis tarptautinę grupę priėmusi Sinsinačio tarptautinių ryšių organizacija nurodė, kad vienas svarbiausių programos tikslų – parodyti, kaip muziejai, valdžios įstaigos ir vietos bendruomenės gali drauge rūpintis kultūros paveldu.
Stažuotėje dalyvavo ir Zarasų muziejininkė
Toje pačioje programoje dalyvavo ir Zarasų krašto muziejaus direktoriaus pavaduotoja, vyriausioji muziejaus rinkinių kuratorė Vilma Mickutė. Ją dalyvauti stažuotėje pasiūlė JAV ambasada Lietuvoje.
Zarasų krašto muziejaus paskelbtomis žiniomis, programos dalyviai lankėsi Vašingtone, Springfilde, Bostone, Sinsinatyje, Santa Fė ir Los Andžele. Jie bendravo su kultūros įstaigų darbuotojais, mokslininkais ir paveldo apsaugos specialistais.
Stažuotė vyko pagal JAV Valstybės departamento Tarptautinių lankytojų lyderystės programą (IVLP), pradėtą dar 1940 metais. Jos dalyvius atrenka JAV ambasados, atsižvelgdamos į jų profesinę veiklą ir galimybes pritaikyti įgytas žinias savo šalyse.
Nuo Kėdainių per Vilnių – į Molėtų kraštą
Gintarė Proscevičiūtė kilusi iš Kėdainių. Dešimt metų praleidusi Vilniuje, kur studijavo ir dirbo, ji 2023 metais persikėlė gyventi į Molėtų rajoną. Čia atrado ne tik patinkantį darbą Lietuvos etnokosmologijos muziejuje, bet ir aplinką, kurioje panorėjo įsikurti ilgam.
Apie šį gyvenimo posūkį G. Proscevičiūtė 2023 m. spalio 27 d. pasakojo LRT laidoje „Toliau nuo miesto“. Ji prisipažino, kad Vilniuje įgijo gerą išsilavinimą, daug išmoko ir patyrė, tačiau sostinė taip ir netapo jos namais.
Užaugusiai nedideliame mieste jai trūko artimesnių žmonių ryšių ir bendruomeniškumo. Molėtų krašte ji atrado tai, ko ilgėjosi gyvendama sostinėje. Nors tuo metu čia buvo praleidusi vos pusmetį, jau jautėsi radusi savo vietą.
LRT laidoje Gintarė pasakojo ir apie Molėtų krašto gyvenimą, vietos žmonių veiklą, kultūrinius renginius. Pasak jos, mažesniame mieste netrūksta įdomių užsiėmimų, o eismo spūstys dažniausiai pasitaiko tik savaitgaliais, kai į Molėtus suvažiuoja vilniečiai.
Prieš persikeldama į Molėtus G. Proscevičiūtė dirbo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, kur vadovavo Studijų skyriui. Šias pareigas ji ėjo bent 2020–2022 metais.
Šiandien pagrindinė jos darbo vieta – Lietuvos etnokosmologijos muziejus. Čia ji rūpinasi kultūrine veikla, dalyvauja rengiant renginius, skleidžia etnokosmologijos žinias ir atstovauja muziejui tarptautiniuose susitikimuose.
G. Proscevičiūtė taip pat yra Tarptautinės astronautikos federacijos (IAF) Kosmoso muziejų ir mokslo centrų komiteto, kurio kadencija trunka 2024–2027 metais, narė. Šio komiteto veikla apima muziejų bendradarbiavimą, kosmoso tyrimų istorijos paveldo išsaugojimą ir astronomijos žinių sklaidą.
Jai artimos ir etninės kultūros temos. 2025 metais fantastikos festivalyje „Lituanicon“ G. Proscevičiūtė skaitė pranešimą apie Paukščių Taką lietuvių mitologijoje, jo reikšmę tautosakoje, papročiuose ir literatūroje.
Etnokosmologijos muziejus – išskirtinė Lietuvos mokslo ir kultūros įstaiga
Lietuvos etnokosmologijos muziejus įsikūręs Kulionių kaime, Molėtų rajone, netoli Vilniaus universiteto Molėtų astronomijos observatorijos. Tai vienintelis tokio pobūdžio muziejus Lietuvoje, o, muziejaus duomenimis, ir pasaulyje.
Jo paskirtis – kaupti, tyrinėti ir pristatyti žmogaus ryšius su kosmosu, atsiskleidžiančius moksle, etninėje kultūroje, mitologijoje, religijoje, mene ir žmogaus pasaulėžiūroje.
Etnokosmologija aprėpia ne tik astronominį dangaus pažinimą. Ji domisi ir tuo, kaip žmonės įvairiais laikais suvokė Visatą, kokią reikšmę teikė dangaus šviesuliams, kaip šie vaizdiniai atsispindėjo jų tikėjimuose, papročiuose ir kasdieniame gyvenime.
Muziejų įkūrė Sąjūdžio metais susibūrusi iniciatyvinė grupė
Etnokosmologijos muziejaus idėjos pradininkai buvo astronomas dr. Gunaras Kakaras ir etnologas dr. Libertas Klimka. Juos siejo sumanymas vienoje vietoje pristatyti astronomijos mokslą ir lietuvių tradicinį dangaus pasaulio suvokimą.
1978 metais Molėtų astronomijos observatorijoje buvo atidarytas visuomeninis muziejus, kuriame greta astronomijos istorijos eksponatų atsirado ir pirmieji etnografiniai daiktai, liudijantys lietuvių ryšį su dangaus šviesuliais.
Tačiau savarankiško Etnokosmologijos muziejaus įkūrimas buvo ne vien dviejų žmonių darbas. Lietuvos Atgimimo ir Sąjūdžio metais susibūrusią muziejaus kūrimo iniciatyvinę grupę sudarė Gunaras Kakaras, Libertas Klimka, Jonas Vaiškūnas, Janis Lopeta ir Donatas Macijauskas. Vėliau prie jų prisijungė Saulius Lovčikas.
Janis Lopeta ir Donatas Macijauskas taip pat buvo vieni Lietuvos astrologijos pradininkų. J. Lopeta vėliau vadovavo Lietuvos astrologų asociacijai ir prisidėjo prie astrologijos žinių sklaidos Lietuvoje.
1990 m. kovo 15 d. Lietuvos mokslų akademijos prezidiumo nutarimu Nr. 91 buvo įsteigtas Etnokosmologijos muziejus, tapęs atskiru eksperimentinės laboratorijos „Eksma“ padaliniu.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, keitėsi muziejaus pavaldumas ir pavadinimas. 1991 metais muziejus buvo perduotas Kultūros ir švietimo ministerijos žinion ir pavadintas Etnokosmologijos centru. Vėliau, atskyrus Kultūros ir Švietimo ministerijas, centras liko Kultūros ministerijos žinioje.
1995 metais Etnokosmologijos centrui buvo sugrąžintas pirminis pavadinimas. Jis tapo respublikiniu Lietuvos etnokosmologijos muziejumi.
2007–2008 metais muziejus buvo iš esmės atnaujintas. Iškilo savitos architektūros pastatai, įrengtos naujos ekspozicijų ir lankytojų erdvės, įsigyta moderni astronominių stebėjimų įranga.
Nuo senųjų dangaus ženklų iki šiuolaikinių kosmoso tyrimų
Šiandien Lietuvos etnokosmologijos muziejuje rengiamos pažintinės ekskursijos, mokomieji užsiėmimai, parodos, vyksta dieniniai ir naktiniai dangaus stebėjimai teleskopais.
Lankytojai čia gali susipažinti su senaisiais dangaus šviesulių stebėjimo papročiais, lietuvių kalendorinėmis tradicijomis, astronomijos raida ir šiuolaikiniais kosmoso tyrimais.
Netoliese esančioje Molėtų astronomijos observatorijoje atliekami moksliniai Visatos tyrimai. Taigi šioje vietovėje susitinka dvi viena kitą papildančios dangaus pažinimo kryptys – astronomijos mokslas ir etnokosmologija.
Muziejaus aplinkoje vyksta ir platesnę visuomenę suburiantys renginiai. Vienas jų – muzikos, meno ir dangaus pažinimo festivalis „Postcosmos“, kuriame greta koncertų rengiamos paskaitos, pažintinės ekskursijos ir astronominiai stebėjimai.
Lietuvos etnokosmologijos muziejuje saugomi ne vien astronominiai prietaisai, dokumentai ar kiti eksponatai. Ne mažiau svarbus čia kaupiamas ir tyrinėjamas dvasinis mūsų tautos paveldas – senieji tikėjimai, mitologiniai vaizdiniai, kalendoriniai papročiai ir tautosakoje išlikusios žinios apie dangų. Šį paveldą svarbu ne tik išsaugoti, bet ir suprantamai bei patraukliai pristatyti dabarties žmogui.
Todėl G. Proscevičiūtės stažuotėje JAV nagrinėti kultūros paveldo saugojimo ir pristatymo būdai ypač aktualūs Etnokosmologijos muziejui. Susitikimai su Amerikos muziejininkais, paveldo tyrėjais ir vietos bendruomenių atstovais leido susipažinti su įvairia patirtimi, kaip puoselėti kultūrinę atmintį, sudominti lankytojus ir skatinti žmones pačius rūpintis savo krašto palikimu.
Iš stažuotės parsivežtos žinios ir užmegzti tarptautiniai ryšiai gali praversti toliau plėtojant muziejaus veiklą. Juk Etnokosmologijos muziejaus paskirtis – ne tik pasakoti apie Visatos pažinimo raidą, bet ir padėti suprasti, kokią vietą dangus užėmė mūsų protėvių gyvenime, pasaulėžiūroje ir dvasinėje kultūroje. Kad šis paveldas išliktų gyvas, svarbu jį perduoti ne vien kaip praeities liudijimą, bet ir kaip šiandien prasmingą mūsų kultūros dalį.
