Bitininkystė Lietuvoje nuo seno buvo daugiau nei medaus gavyba. Tai iš kartos į kartą perduodamos žinios, pagarba bitėms, ryšys su gamta ir gimtąja žeme. Trijų Lietuvos bitininkų šeimų istorijos liudija, kaip senolių amatas gyvuoja ir šiandien.
Lietuvių tradicinėje kultūroje bitės užėmė ypatingą vietą. Su jomis siejosi ne tik ūkiniai rūpesčiai, bet ir papročiai, tikėjimai, žmonių tarpusavio santykiai. Neatsitiktinai lietuvių kalboje išliko žodis „bičiulis“, primenantis seną paprotį kartu laikyti bites ir dalytis jų teikiamomis gėrybėmis.
Nors šiandien bitininkystėje naudojamos naujos priemonės ir taikomi šiuolaikiniai kokybės reikalavimai, daugelis bitininkų tebepuoselėja iš tėvų ir senelių perimtas žinias. Apie lietuviškų avilių raidą ir bitininkų bičiulystės paprotį „Alkas.lt“ jau yra rašęs.
Tai liudija trijų šeimų istorijos iš Aukštaitijos, Dzūkijos ir Sūduvos.
Zarasų krašte – trijų kartų bitininkystės tradicija
Zarasų rajone įsikūrusio ekologinio bityno „Medaus namai“ istorija prasidėjo daugiau kaip prieš 70 metų. Tuomet Laimono Galvono seneliai vestuvių proga gavo ypatingą dovaną – avilį su bičių šeima.
Ši dovana tapo šeimos amato pradžia. Bitininkystės žinias iš senelio perėmė sūnus, vėliau – anūkas. Šiandien Laimonas kartu su žmona Jūrate prižiūri bityną, o prie darbų pratina ir savo vaikus.
Šeima bites laiko mediniuose aviliuose, sėja medingus augalus ir stengiasi sudaryti bitėms kuo palankesnes gyvenimo sąlygas.
„Bitininkystės išmokau iš senelio, vėliau patirtį perėmiau iš tėčio. Dabar prie avilių kartu dirba ir mūsų vaikai. Mums svarbu ne tik surinkti medaus derlių, bet ir tai, kokioje aplinkoje gyvena bitės, kaip jas prižiūrime. Ekologinis sertifikavimas padeda šiuos principus paversti aiškiais įsipareigojimais“, – sako L. Galvonas.
Galvonų šeimos istorija primena, kad tradicinis amatas išlieka gyvas tada, kai vaikai jo mokosi ne vien iš pasakojimų, bet ir patys dalyvaudami kasdieniuose darbuose.
Dzūkijoje bitės sugrąžino į protėvių žemę
Linos ir Dimitrijaus Grimutų šeimos bitininkystė glaudžiai susijusi su Čepkelių apylinkėmis. Šiame Dzūkijos krašte prieš kelis dešimtmečius bites laikė Dimitrijaus senelis.
Grimutai į protėvių žemę sugrįžo jau turėdami savo bityną. Čia jie atrado ne tik šeimos praeities pėdsakus, bet ir išskirtines gamtines sąlygas bitininkystei.
Dzūkijos miškai, pelkės ir viržynai suteikia medui savitą skonį bei kvapą. Vienas iš Grimutų bityno gaminių – stipraus aromato, želę primenančios tekstūros viržių medus.
Šeima taip pat augina tamsiąsias europines bites ir prisideda prie jų išsaugojimo. Apie tai, kodėl svarbu išsaugoti Lietuvos vietines tamsiąsias bites, plačiau rašyta „Alkas.lt“.
„Kai perkėlėme bites į Čepkelių apylinkes, iš naujo atradome ne tik šeimos istoriją, bet ir šio krašto gamtos išskirtinumą. Mums svarbu išsaugoti ryšį su šia vieta, jos augalija ir bitėmis. Ekologinis ūkininkavimas dera su mūsų požiūriu, kad bitininkystėje svarbu ne vien medaus kiekis, bet ir aplinka, kurioje jis atsiranda“, – pasakoja L. Grimutienė.
Šios šeimos patirtis atskleidžia dar vieną bitininkystės tradicijos bruožą – prisirišimą prie vietos. Sugrįžimas prie senelio laikytų bičių tampa ir sugrįžimu prie savo šeimos šaknų.
Sūduvoje bitininkystę atgaivino netikėtas spiečius
Vilkaviškio rajone gyvenančios Renoldos Stepanauskaitės-Kubilienės savarankiškos bitininkystės pradžia buvo netikėta.
Prie statomo šeimos namo, žydinčioje vyšnaitėje, vieną dieną apsistojo bičių spiečius.
Nors bites Renolda pažinojo nuo vaikystės – jas laikė jos senelis, – šis nutikimas paskatino pačiai imtis bitininkystės.
Ilgainiui bitės tapo svarbia šeimos gyvenimo dalimi. Šiandien Renolda ne tik prižiūri bityną, bet ir rengia pažintinius užsiėmimus, gamina vaško žvakes, puoselėja iš vyresniųjų perimtus medaus vartojimo papročius.
„Bitės mano gyvenime buvo nuo vaikystės, tačiau tik pradėjusi savarankiškai bitininkauti supratau, kiek daug galima išmokti stebint gamtą. Skirtingose vietovėse surinktas medus turi vis kitokį charakterį. Man svarbu, kad žmonės pažintų ne tik patį produktą, bet ir jo kilmę, bitininko darbą bei tradicijas“, – sako R. Stepanauskaitė-Kubilienė.
Jos pasakojimas rodo, kad paveldėtas amatas nebūtinai perduodamas tiesiogiai. Kartais vaikystėje įgytos žinios atgyja tik po daugelio metų, kai pats gyvenimas paskatina prie jų sugrįžti.
Senasis amatas ir šiuolaikiniai reikalavimai
Visas tris šeimas sieja ne tik pagarba bitėms ir paveldėtam amatui, bet ir siekis užtikrinti savo gaminamo medaus kokybę.
Galvonų ir Grimutų bitynai sertifikuoti pagal ekologinės gamybos reikalavimus, o R. Stepanauskaitės-Kubilienės medus – pagal nacionalinės maisto kokybės (NKP) sistemą.
Ekologinis sertifikavimas apima bityno vietą, aplinką, bičių priežiūrą ir leidžiamas naudoti priemones. NKP sistema nustato papildomus nacionalinius gamybos ir kokybės reikalavimus, tarp jų – laboratorijoje tikrinamus medaus drėgmės ir fermentų aktyvumo rodiklius.
Šios sistemos skiriasi, tačiau abi padeda pirkėjui suprasti, kokių reikalavimų laikosi bitininkas.
Vis dėlto sertifikavimo ženklas savaime nereiškia, kad medus bus skanesnis. Jo skonis priklauso nuo augalų, vietovės, oro sąlygų ir medunešio laiko.
Bitininkystė – gyvasis šeimos ir krašto paveldas
Trijų Lietuvos šeimų pasakojimai atskleidžia, kad bitininkystės tradicija gyvuoja ne vien išsaugotuose senuose aviliuose ar muziejų rinkiniuose.
Ji perduodama vaikams, kai šie kartu su tėvais eina prie avilių, mokosi pažinti bičių gyvenimą, stebi augalų žydėjimą ir supranta, kiek darbo reikia medaus koriui pripildyti. Pažintis su lietuvių papročiais ir amatais rengiama ir jaunajai kartai skirtuose užsiėmimuose.
Šis paveldas gyvas ir tuomet, kai žmogus sugrįžta į senelių žemę, atgaivina šeimos bityną ar išmoksta iš vaško lieti žvakes.
Keičiasi aviliai, bitininkavimo priemonės ir medaus kokybės tikrinimo būdai, tačiau išlieka svarbiausia – žmogaus ryšys su bitėmis, gamta ir ankstesnių kartų sukaupta patirtimi.
Daugiau apie Lietuvos sertifikuotus bitynus galima sužinoti svetainėje medauskultura.lt.
Parengta pagal Medaus kultūros draugijos pranešimą.
