Vepriuose, Ukmergės rajone, archeologai atidengia XVI amžiaus antrojoje pusėje pastatytos rezidencinės pilies šiaurinį bokštą. Naujausi tyrimai atskleidė, kad vietoje, kur iki šiol manyta buvus dvaro rūmus, stovėjo gynybiniais bokštais sustiprinta pilis. Šis atradimas laikomas retu ir išskirtiniu Lietuvos archeologijoje.
Georadaro tyrimai atskleidė netikėtą statinį
2025 metais Veprių visuomenininko, skulptoriaus Viktoro Žentelio ir Ukmergės rajono savivaldybės iniciatyva pradėti archeologiniai tyrimai pateikė netikėtų duomenų apie Veprių praeitį.
Iki tol buvo manoma, kad miestelio centre, ant kalvos, stovėjo dvaro rūmai. Tačiau georadaru atlikti žvalgymai parodė, kad pastatas turėjo du gynybinius bokštus.
2026 metais tęsiant archeologinius tyrimus pradėtas atidengti šiaurinis bokštas. Nors kasinėjimai dar nebaigti, jau galima spręsti, kad pirmieji rūmai buvo stačiakampio plano, o bokštai pristatyti vėliau.
Tyrėjų manymu, rūmai į renesansinę rezidencinę pilį greičiausiai buvo perstatyti valdas perėmus Šemetų giminei.
Tuo laikotarpiu Lietuvoje iškilo ir kitos žinomos rezidencinės pilys – Siesikų, Norviliškių, Raudonės, Raudondvario bei Panemunės.
Nuo Kęsgailų iki Tyzenhauzų
Pirmasis aiškus Veprių dvaro paminėjimas siekia 1542 metus, kai valdos priklausė Kęsgailų giminei.
XVI amžiaus antrojoje pusėje dvaras vedybų keliu atiteko Šemetoms. Manoma, kad būtent jie perstatė rūmus į rezidencinę pilį.
Pilis priklausė Merkeliui Stanislovaičiui Šemetai (1524–1570), Onos Kęsgailaitės ir Stanislovo Šemetos sūnui. Vėliau ją paveldėjo kiti Šemetų giminės atstovai.
Ilgainiui pilis perėjo Oginskiams, o vėliau, kaip spėjama, vedybų keliu – Tyzenhauzams.
XVIII amžiaus viduryje Veprių savininkas buvo Vilkmergės teismo seniūnas Benediktas Tyzenhauzas. Jam atiteko jau smarkiai nuniokota pilis.
Manoma, kad ji galėjo nukentėti XVIII amžiaus pradžioje, per Šiaurės karą, kai buvo niokojamos ir aplinkinės vietovės.
1836 metų Veprių dvaro inventoriuje jau minimi naujai pastatyti rūmai, stovėję Veprių ežero šiaurinėje ir šiaurės vakarinėje dalyje.
Atidengti įspūdingo storio pamatai
2025 metais tikrinant georadaru aptiktas požemines struktūras, archeologai atidengė masyvius pamatus, sumūrytus iš akmenų ir raudonų molio plytų, sutvirtintų kokybišku kalkių skiediniu.
Pamatų storis siekia nuo 1,4 iki 2,1 metro, o į žemę jie įgilinti iki 3,2 metro.
Vidinėje pastato dalyje aptiktas rūsys ir į jį vedantys laiptai. Likviduojant pilį rūsys buvo užverstas statybinėmis griuvenomis – kokliais, čerpėmis ir plytomis.
Pietinio bokšto vietoje archeologai aptiko raudono molio figūrinėmis plytelėmis išklotas grindis.
Šie radiniai padės geriau suprasti, kaip dvaro rūmai virto rezidencine pilimi ir kokiais tarpsniais pastatas buvo perstatomas.
Kokliai su Tyzenhauzų herbu
Kasinėjant surinkta vertingų XVI amžiaus pabaigos – XVIII amžiaus pradžios radinių.
Ypač išsiskiria kokliai, priskiriami trims krosnims. Dalis jų puošti heraldiniais ženklais, tarp jų – Tyzenhauzų giminės herbe vaizduojamu buivolu.
Taip pat rasta buitinės keramikos, langų stiklo šukių ir metalinių dirbinių.
Šie radiniai liudija ne tik pilies architektūrą, bet ir joje gyvenusių didikų buitį.
Šešiakampis bokštas ir gynybos pėdsakai
Šiemet tyrinėjamas šiaurinis bokštas išsiskiria šešiakampiu pamatų planu. Tokios formos bokštų pasitaikydavo ir ankstyvesnių laikotarpių gynybinėje architektūroje, nors Veprių pilis buvo perstatyta renesanso laikotarpiu.
Nustatyta, kad bokšto sienos buvo tinkuotos ir puoštos karnizais.
Vakarinės sienos liekanose rastas strėlgalis leidžia kelti prielaidą, kad rūmų pritaikymas gynybai nebuvo vien architektūrinė puošmena.
Vis dėlto tikslesnes išvadas apie pilies gynybinę paskirtį ir jos perstatymo aplinkybes bus galima daryti tik tęsiant tyrimus.
Retas Lietuvos archeologijos atradimas
Vepriuose aptikta XVI amžiaus antrosios pusės rezidencinė pilis papildo žinias apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų gyvenamąją ir gynybinę architektūrą.
Tyrimai dar tik įsibėgėja. Tikimasi, kad tolesni kasinėjimai padės nustatyti pilies statybos ir perstatymo laikotarpius, geriau pažinti jos architektūrą bei išsiaiškinti sunykimo aplinkybes.
Veprių atradimas gali tapti svarbiu atspirties tašku tolesniems Lietuvos renesansinių rezidencinių pilių tyrimams.
Parengta pagal Ingridos Čičiurkaitės pranešimą
