Pavadinimas skamba apokaliptiškai, tačiau pasižiūrėkime ką reiškia Vilniaus universiteto ekonomisto Algirdo Bartkaus jo televiziniame dispute [nuoroda į laidą – straipsnio gale] su prekybos tinklo savininku Dainiumi Dunduliu pateiktas naujas pastarojo pusmečio gimstamumo rodiklis 0.97: jei toks rodiklis žemiau vieneto, būsima karta mažiau skaitlinga nei buvusi bent du kartus.Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 2,86 mln. žmonių, o lietuviai (etniniai) sudaro ~84,6% visų gyventojų arba yra ≈2,42 mln lietuvių. Elementarūs paskaičiavimai rodo, kad išlikus tokiam gimstamumo skaičiui 2050 m. teliks ~1,2 mln lietuvių ir ~300 tūkst. lietuvių 2100 m.
Kitaip tariant, išsipildys signatarės Nijolės Oželytės prieš du dešimtmečius išsakyti žodžiai, kad „po šimto metų lietuvių tautos nebeliks“. Žinoma, darbo jėgos stygių užpildys imigrantai, daugiausia musulmonai ir afrikiečiai, todėl tikėtina, kad šių Lietuvoje po 25-erių metų Lietuvoje bus apie 1.5 mln., o 2100 metais tikėtinai ir 2.5 mln.
Ir jokios tvoros bei urvų po jomis aptikimas nebepadės, nes kitatikių ir kitataučių vaikai netrukus pradės plisti į ES pakraščius iš Vokietijos, Prancūzijos, Italijos bei Ispanijos ar net Didžiosios Britanijos, vien jau dėl klimato kaitos – tebekylančio karštėjimo.
Pagaliau ir pastarųjų metų gimstamumo rodiklių dinamika Lietuvoje yra iškalbinga: nuosekliai nuo 2020 metų: 23 556 – 23 330 – 22 068 – 20 623 – 19 086 – 17 642 su prognoze pagal pirmą pusmetį 2026 – iems: ~16,7 tūkst. Tai yra vienas sparčiausių gimstamumo nuosmukių ES.
Pabandykime pasiaiškinti, kodėl taip nutiko ir ieškoti išeičių, nes lietuviai Lietuvoje jau matomoje ateityje, nieko iš esmės nekeičiant, taps tautine mažuma su visomis etninių konfliktų realijomis mūsų vaikams ir anūkams bei proanūkiams.
Negali nesutikti su A.Bartkum, kad įsigalėjęs naujos kartos hedonizmas, karjeros siekimas moterų tarpe, „noras įsitvirtinti“ yra tas vertybinis poslinkis, kuris pirmo ir vienintelio vaiko gimdymą stumia į 35- uosius gyvenimo metus ar dar toliau.
Kitaip tariant, Lietuvos švietimo sistema su visomis etikos bei tikybos pamokėlėmis, pilietiškumo brukimu per jėgą ar jo nebuvimu, jau išugdė Kovo – 11-osios 35-iamečių kartą, kurioje daugeliu atvejų vertybe tapo ne iš meilės ir dvasingų santykių gimstančios atžalos, o bedvasis sexas ir kitų kūniškų kvaišinimosi patirčių paieška su genderizmo anomališkos ideologijos sureikšminimu greta pačios šeimos sampratos erozijos su didžiuliu skyrybų kiekiu dėl lūkesčių neišsipildymo – geresnės antros pusės paieškos.
Tačiau greta šio fatališko kultūrinio poslinkio būta ir žemiškesnių – socialinių ir ekonominių demografinio nuosmukio priežasčių. Tai ir 2009 – ųjų metų pasaulinės finansų krizės nevykęs valdymas Lietuvoje, kuris po „naktinės“ mokesčių reformos ir bankrotų bangos sukėlė milžinišką emigrantų bangą, kuomet ES ir kitos šalys pasiėmė geriausią mūsų darbo jėgą iš statybų aikštelių, transporto linijų, gydymo įstaigų ir žemės ūkio.
O kur dar ir nacionalinė katastrofa – Lietuvos kaimo apnaikinimas neteisingomis oligopolinėmis minimaliai diktatoriškomis dempinginėmis (o ne laisvai rinkai būdingomis) žemės ūkio produkcijos nusavinimo kainomis? Jeigu šio tūkstantmečio pradžioje Lietuvoje buvo virš 200 tūkst. ūkių, tai tendencijos amžėjančiame kaime yra tokios, kad netrukus beliks dešimtadalis buvusio skaičiaus.
Tokios absurdiškos dešimčių milijardų ES paramos skirstymo pasekmės, valdžioms nesuvokus, kad bent jau pavadinimą Žemės ūkio ministerijos, seniausiai derėjo pakeisti į Kaimo reikalų. Nes pirmasis suponavo sovietinį pieno, mėsos, grūdų produkcijos gamyboje didinimą per ūkių priverstinį stambinimą, o antrasis verstų prisiminti, kad kaimas nėra vien žemės ūkis, bet ir esminis valstybės demografinis aruodas.
Kaime tradiciškai auginama kur kas daugiau vaikų nė mieste – ir trys ar keturi, jiems ten augti ir sveikiau, tad virš 200 tūkst. ūkių, jei būtų kaip akies vyzdis saugomi smulkūs ir vidutiniai ūkiai, generuotų link milijono vaikų – artojėlių, kareivėlių bei audėjėlių ir šokėjėlių, o dabartiniai netrauks jau ir iki 100 tūkst., kai kasmet Lietuvoje tykiai miršta apie 35-40 tūkst. piliečių: kaimas gerokai apnaikintas be jokių trėmimų ir „začistkų“.
Šia prasme rodytas šios prezidentūros jau pritilęs noras steigti regionų ministeriją tebuvo nevykęs reagavimas į simptomą – žmonių nuvarymo nuo baltiškos žemės politiką, bet ne priežastį.
Todėl iki šiol įstatymiškai nesutvarkytas maisto grandinių: ūkis – perdirbėjas – prekyba finansų antikrizinis sureguliavimas vertintinas kaip ortodoksinio ekonominio liberalizmo ideologijos apraiška, kurioje „rinka pati turi susireguliuoti“, kai esminiai paramos „melejardiniai“ finansai pareguliuoti, gi, į kieno pusę?
Čia belieka mestelėti akmenėlį ir į atsakingų už tai ekonomistų bei godulio nestokojančių prekybos tinklų savininkų pusę: energetika atpigo, o gražiai išaugintos kainos į buvusias negrįžo.
Ir ši valdžia, be abejo, rodo didžiulį žodinį susirūpinimą prastėjančia demografine situacija, patiems ministramas aiškinama, kad gimstamumo rodiklis gyventojų skaičiaus regeneravimui turi būti ne katastrofiškas žemiau vieneto, o bent 2.1, demografijos gelbėtoja diskotekomis pakylėta iki Seimo vicepirmininkių, tačiau dedantis tokiems visai nejuokingiems, kas supranta „cirkams“, patys piliečiai ieško išeičių.
Pirma jų – atsakas į hedonizmą: didžiulis išmokų už trečią vaiką šuolis. Pridurčiau sarkastiškai, su mokesčiu už mažavaikės ar bevaikės šeimos šunis ar kates bei papūgas. Trauk velniai tą mūsų pensijų didinimą – iškentėsime nepriteklių: vistiek „dunduliai“ dar užkėlę kainas vėl pasiims savo.
Žinoma, tai ir užsilikusių Žemaitijos pieno ūkelių gelbėjimas dešimtmetį marinuojamu ministerijos ir Seimo biurokratų stalčiuje antikriziniu įstatymu. Ir aiškinimas, kad tik dvi trys dukros užtikrins orią senatvę, nes nukaršimas tam skirtuose namuose nedaugeliui prieinamas ir priimtinas.
Pavyzdžiu iškeliant, „auksinį Amerikos amžių“ su šeimos kotedžu, keturiais penkiais vaikais bei kadilaku. Svarstau, netgi, išėjimą iš Šengeno erdvės. Daug visokių priemonių yra. Netgi, dvylika brolių juodvarniais laksčiusių įtraukimas į vaikų darželių programas, kad ir baltiškas tikėjimas nuo mažens tarptų, didelės šeimos pavyzdys būtų diegtas, vietoje brukamų belyčių transvestitų princų.
O valdžiai pirmiausia derėtų išsitraukti iš stalčių ar interneto šiukšlynų – Lietuvos demografijos strategiją, ir pabandyti suprojektuoti finansus bei propagandines – smegenų praplovimo nuo hedonizmo priemones.
Baltų vienybės dienai, pagaliau, kad ir su keleto dešimtmečių pavėlavimu tapęs premjero patarėju Darius Kuolys davė žinoti:
„Jei tikrai siekiame, kad 1940-ieji nepasikartotų, turime NATO bendrijoje esmingai sustiprinti paskutinių išlikusių baltų – lietuvių ir latvių – vienybę.
Turime sutelkti į vieningą gynybinį kumštį, į metalinį Baltijos jūros žiedą tris Baltų ir penkias Šiaurės valstybes. Pirmoji Lietuvos premjero užsienio kelionė – į Latviją. Ir ne tik simbolinė.
Lietuvių premjeras šią savaitę Rygoje pasiūlė latvių kolegai įsteigti Baltų Vyriausybių Tarybą, kuri svarstytų kertinius abiejų tautų bendro veikimo klausimus – nuo karybos iki kūrybos, nuo infrastruktūros plėtros iki švietimo ir menų.
Taip pat pasiūlė sukurti Janio Rainio vardo lietuvių ir latvių intelektualų bei menininkų forumą, kuris generuotų idėjas ir aptartų bendrus mokslo, kultūros, meno projektus.
Kodėl Janio Rainio – latvių Maironio – vardo forumą? Mat Vilniuje ir Panevėžyje gyvenęs poetas Rainis buvo aistringas baltų vienybės rėmėjas. Išmokęs lietuviškai, vertė į latvių kalbą Kristijoną Donelaitį, savo kūryboje vaizdavo Lietuvos karalių Mndaugą, 1930-aisiais buvo pradėjęs rašyti dramą apie Vytautą Didįjį….
Lietuvių premjeras taip pat pažadėjo artimiausiu laiku įsteigti Rygoje Lietuvos kultūros atašė pareigybę – lietuvių ir latvių kūrybiniams ryšiams plėtoti.
Visas Lietuvos idėjas Latvija palankiai sutiko. “
Vis tik, turime klausti – o kur LRT laida, skirta latvių kultūrai? Rusams, ukrainiečiams, žydams, lenkams yra, o “braliukams” – nebe. Koks Lietuvos kultūros kanono idėjos, dingusios iš vyriausybės programos likimas? … Kada Briuselis išlygins žadėtas išmokas mūsų žemdirbiams?
Negi, leisime didingai daug tūkstantmečiais iškentusiai Baltų civilizacijai taip ir ištirpus kitakalbiuose pranykti? Bet tam turime nesiduoti. Būdami čia ir dabar.
Lietuvos žemėje už kurią galvas dėjo kovose su kryžiokais, mongolų – totorių ordomis, švedais ir maskoliais mūsų protėviai, kovoję už kalbos išsaugojimą sukilimuose, lieję kraują už atsikūrusią Lietuvą Nepriklausomybės ir pokario kovose, kentėję tremtyse ir kalėjimuose už lietuvybės idėją. Iki paskutinio atodūsio už mūsų vaikų ir anūkų ateitį.
Vilniaus universiteto ekonomisto Algirdo Bartkaus pokalbis su prekybos tinklo savininku Dainiumi Dunduliu >>>
Per didelis gobšumas, besaikis noras turėti kuo daugiau turto, saikingumo jausmo praradimas ir tautinės savigarbos praradimas – tai pragaro pasiuntiniai kurie naikina tautų dvasinę gyvastį. Dėl per didelio gobšumo žlugo net didžiausios pasaulinės imperijos.
Taip. Tik ne tautinė mažuma, o tautinė bendrija.
O kokioje Europos šalyje padėtis iš esmės kitokia? Atmetus musulmonų gimstamumą, tikrųjų europiečių gimstamumas toks pat tragiškas. Tik didelės tautos ne taip greitai prieina išmirimo ribą, kaip mažos.
Nieko pati Lietuva nepadarys. Ne mes “madas” diktuojame. Visada einame, kur vėjas papučia. Jei Europoje atsras šeimų ir vaikų atgimimas, jis atsiris ir pas mus.
Beje, dėl “dvylikos brolių juodvarniais lakstančių”. Kur kas labiau paplitęs “gyveno trys broliai”, “gyveno trys broliai ir sesuo”. Taigi, senieji baltai turėjo po 3 – 4 vaikus. Dvylika – čia jau vėlesni laikai ir, panašu, pradžioje “pas karalius”.