Dar kartą norėčiau panagrinėti nepaprastai jautrų ir svarbų klausimą senojo, prigimtinio protėvių tikėjimo žmonėms – „pagonybės“ sąvokos klausimą. Juk yra pasakyta, kaip laivą pavadinsi, taip jis ir plauks…
Tad pradžioje dera prisiminti pačios sąvokos „pagonybė“ kilmę (etimologiją), prasminį krūvį ir jos pritaikomumą lietuvių (ir apskritai baltų) dabai/kultūrai.
Žodis „pagonybė“ iš esmės yra išorinė, nelietuviškos ir nelatviškos kilmės, būtovės eigoje mums primesta ir niekinanti iškaba, kuri nei kalbiškai, nei dvasiškai neatspindi savaimingo baltų tautų pasaulėvaizdžio. Dabar plačiai naudojama mokslo pasaulyje, kaip bendrinis žodis, apibūdinantis senuosius ikikrikščioniškus tikėjimus. Todėl kai kuriems žmonėms su universitetiniu išsilavinimu irgi tapęs įprastu, perskaičius daug knygų apie „Europos pagonybę“.
Visi žinome, kad šis žodis/sąvoka atėjo iš lotynų kalbos žodžio paganus.
Pirminė reikšmė: Senovės Romoje paganus reiškė „kaimo gyventojas“, „kaimietis“ arba „ne karys“. Bet tai buvo labai seniai, dar iki krikščionybės įsigalėjimo.
Krikščioniškasis virsmas: Kai Romos imperijos miestuose plito krikščionybė, kaimo vietovės ilgiausiai išlaikė senųjų dievų garbinimo apeigas, susijusias su gamta ir jos jėgomis. Krikščionys toliau vadino tuos kaimiečius paganus – tačiau įvyko reikšmių slinktis ir šis žodis jau buvo siejamas su reikšme „tamsus, neišsilavinęs kaimietis“, o dar vėliau galutinai pavirto atitikmeniu žodžiui „ tamsus stabmeldys“.
Į lietuvių kalbą šis žodis atėjo per slavų, pirmiausia lenkų ir senąją rusėnų kalbas (pogan/pogański) būtent krikščioniškų misionierių lūpomis kaip įžeidimas ir nuvertinimas, smerkimas. Tai žodis – keiksmažodis krikščionio lūpose, nukreiptas į tuos, kurie klysta ir laikosi įsikabinę savo klaidos.
Mes žinome, kad nemažą dalį senojo protėvių paveldo krikščionių bažnyčios pritaikė savo reikmėms. Tačiau jiems reikėjo sąvokos, kuri visas likusias tūkstantmetes apeigas, skirtingus ir gilius papročius sumestų į vieną šiukšlių dėžę ir pavaizduotų jas kaip „tamsą“ ir „klaidą“.
Pirmiausia pradėkime nuo to, kad jokios „pagonybės“ kaip vientisos tikėjimo sąrangos nebuvo: sąvoka „pagonybė“ bando sutapatinti viską – nuo romėnų imperatorių kulto iki druidų ir mūsų prabočių prigimtinės dvasios. Tai tas pats, kas visus pasaulio patiekalus, kurie nėra duona, pavadinti „neduona“. Ir dar su neigiamu ženklu.
Tad sąvoka „pagonis“ nusako ne tai, kas žmogus yra, o tai, kuo jis nėra (t. y. jis nėra krikščionis). Baltų dvasinis pasaulis nebuvo sukurtas kaip priešprieša krikščionybei – jis savarankiškai gyvavo tūkstančius metų iki jos. Gyvuoja ir dabar.
Nuo seno krikščionys teigė, kad pagonys „garbina medžius ir akmenis“ (stabmeldžiai). Tačiau baltų pasaulėjautoje niekas negarbino paties ąžuolo ar akmens kaip daikto – medis ar šventvietė buvo pagarba dieviškumui esančiam visur: visoje gyvojoje gamtoje ir joje tarpstančiai dvasiai/deivystei. Berods žymusis mūsų mokslininkas Beresnevičius yra pasakęs – pasakyti, kad mūsų protėviai garbino medžius ir akmenis, tai reiškia pasakyti, kad krikščionys garbino bažnyčias…
Būtent dėl to ne tik daugelis šiuolaikinio mokslo atstovų, bet ir patys senojo tikėjimo žmonės, pamažu atsisako žodžio „pagonybė“. Vietoj jo naudojamos kur kas tikslesnės ir pagarbios sąvokos. Kodėl atsisako, nors senasis krikščioniškas įprotis gajus? Pirmiausiai ir paprasčiausiai todėl, kad ši sąvoka nelietuviška. Ir to visai užtektų šiam atsisakymui. O taip pat todėl, kad Lietuvoje nuo pat XIV a. pabaigos šis žodis reiškė panieką ir nepriėmimą tų žmonių, kurie laikėsi prabočių papročių ir apeigų.
Veidaknygėje esu paskelbęs prašymą žmonėms, surašyti sąvokas, kurios jiems atrodo tiksliausiai atspindėtų mūsų senąjį tikėjimą. Štai kokie žodžiai/sąvokos buvo paminėti:
Prigimtinis tikėjimas, Senasis tikėjimas, Protėvių tikėjimas, Senvorė, Romuva, Dievturybė, Darnovė, Dievota/Dėvota/Deivota, Gamtatikystė, Druvių tikėjimas, Senlietvių tikėjimas.
Žinoma, kad yra ir daugiau sąvokų… Bet ir to užtenka. Kam naudoti svetimą, jei yra savas?
Tačiau tame pokalbyje atsirado ir žmonių, kurie aiškino, kad visai gerai ir nuostabu save taip vadinti. Tame žodyje atrasdami lietuviškų reikšmių lauką, taip jį sulietuvindami. Kitas žmogus štai teigė, kad jei „pas juos“ tai keiksmažodis – tai jų bėda. O mes vis tiek naudosim… na, žemaitiškas užsispyrimas irgi geras dalykas. Nemaža dalimi dėl to ir išliko mūsų protėvių tikėjimas tokia didele apimtimi, nežiūrint visų persekiojimų ir pastangų ištrinti visa tai iš žmonių atminties.
Ir vis tik… vartoti žodį „pagonybė“ lietuvių senajam tikėjimui apibūdinti – tai žiūrėti į savo protėvių dvasinį palikimą anų laikų „nugalėtojų“ ir kryžiuočių akimis. Tiesiog ramiai pagalvokime apie tai, be ginčų ir kalavijų laužymo.
Protėviai savęs niekada nevadino pagonimis. Kaip jie save vadino mes nežinome. Jie tiesiog gyveno darnoje su Žeme, Saule, Mišku ir Dievu bei Dievais. Todėl atsisakyti šio būtovės eigoje atnešto ir primesto „misionieriško“ žodžio – tai žingsnis į mūsų savaimingos kalbos ir savimonės susigrąžinimą.
Būkite sąmoningi ir laimingi jau dabar.
Puikus straipsnis ir pagarba autoriui už tai, kad vietoj svetimžodžių naudojo lietuviškus.
Dėl to, kaip galėjo vadintis mūsų senasis tikėjimas, visa senoji pasaulėvoka. O kodėl ne “Sarmata”? Juk mūsų kalboje “sarmata” yra tapatu “dora” (turėk sarmatos / turėk padorumo, besarmatis / nedorėlis). Beje, slavų “sramota” irgi reiškia tą patį.
Iš antikinių žemėlapių žinome apie Sarmatiją, juri apima ir baltų gyvenamą plotą. Bet gal tai ne genčių, tautos pavadinimas, o jų tikėjimo pavadinimas? Juolab, kad šis žodis “sarmata” yra dorinė sąvoka.
Kitaip sakant, besarmatis – tai krikščionis. Nes, jeigu sarmata – tai darna su aplinka ir savimi, vientisumas, tai krikščionybėje to nėra.
Vienas buvęs a.a.kaimynas lietuviškos kilmės pavarde su priesaga -ovič , kilęs už Lietuvos rytinės sienos, iš aukšto mėgdavo aiškinti : jūs,atsilikę žalčių garbintojai… Kai paklausiau,kokios tautybės atstovu save laiko, arsakė- “my katoliki”.
Labai teisingai pažymėta “baltų pasaulėjautoje niekas negarbino paties ąžuolo ar akmens kaip daikto – medis ar šventvietė buvo pagarba dieviškumui esančiam visur: visoje gyvojoje gamtoje ir joje tarpstančiai dvasiai/deivystei”. Tad ir
“senųjų dievų garbinimo apeigas, susijusias su gamta ir jos jėgomis” nėra tikslu. Ne pačią gamtą ir jos jėgas, gaivalus garbinome, o tiesiog joje matėme tapatumą, neatsiejamumą, tuos pačius pasikartojimus, dėsnius ir žmoguje. Tai nebuvo gamtameldystė. Gamta ir jos reiškiniai naudoti ir kaip simboliai, išreiškiantys žmonių gyvenimą, santykius, dorinius pamatus.
Kai žmonės įgaus daugiau protelio ir išminties, tada nunyks senosios religijos ir gims nauja, tobulesnė, kur Dievas nebus suvokiamas kaip sužmoginta esybė, turinti lytį ir paperkama dovanomis, jis bus pripažįstamas kaip Dvasinė substancija, neturinti lyties ir apjungianti visas dvasias, kurias išnešioja mirtingieji žmonių kūnai. O paskui Dvasių pasaulyje atsidūrusioms žmonių sieloms nebereikės nei daugintis, nei maitintis žemišku maistu, todėl išlikimo instinktas nebeteks prasmės. Tačiau kol tai žmonija galutinai suvoks, daug kūniškojo kraujo nutekės į Žemelės plutą… O dabar kol kas nė viena religija tinkamai ir iki galo nesprendžia žmonių sielų apsaugojimo nuo žvėriškos prigimties kūnų įtakos. Todėl tūkstančiais metų nesiliauja karai šioje ašarų pakalnėje.