K. K. Urba. Etninio jausmo ugdymas

Birželio 7 d., sekmadienis, sutapęs su Tėvo diena, buvo turtingas svarbiais muzikiniais renginiais, betarpiškai susijusiais su lietuvybe, su etninės kultūros ugdymu.

Vakarų Lietuvos dainų ir šokių šventė

Tokios, kuri savais kūriniais užkliūna ir nusėda sieloje ne tik poetiniu žodžiu, bet ir jautria melodika. Klaipėdoje įvyko Vakarų Lietuvos dainų ir šokių šventė, pasitarnavusi generaline repeticija prieš kitais metais įvyksiančią gimtadieninę šimtametę Mažosios Lietuvos dainų šventę.

O LRT pirmoji programa iš sostinės operos teatro transliavo mokinių „Dainų dainelės“ varžytuvių laimėtojų pasirodymą.

Šventė „Dainos tėkmė: iš ištakų – į šimtmetį“

Šį sykį šventė „Dainos tėkmė: iš ištakų – į šimtmetį“ uostamiestyje sėkmingai prisiglaudė Šv.Jonų kalnelio estradoje, nes pagrindinė koncertinė arena atnaujinama. Nesinori šio renginio lyginti su praeito sekmadienio kauniške švente, nes skirtingi režisieriai savaip matė muzkantų ir šokėjų susibūrimo dienotvarkes ir turėjo nevienodas raiškos braižo galimybes.

Šventė Klaipėdoje surengta mažiausiomis sąlygomis pasiekė savo tikslus dalyvių užsidegimu ir protingai sudėliotu repertuaru, kuriame vyravo patriotizmą puoselėjantys kultiniai dainų švenčių kūriniai. Tokie, kurue pastiprina patriotizmą vyresniuosiuose ir ugdo jį jaunoje kartoje: „Lietuva brangi“, „Kur giria žaliuoja“, „Jaunimo giesmė“, „Lietuviais esame mes gimę“.

Užstalės „Tris dienas tris naktis“

Gražiai nuskambėjo ir naujesnės chorinės dainos, pramogos atspalvį suteikė Lietuvos kariuomenės orkestro žinomų melodijų popuri, etniškumą pabrėžė skudutininkai bei kankliuotojai ir birbynininkai. Linksmai nuvilnijo užstalės „Tris dienas tris naktis“.

Viskas būtų tiesiog puiku, jei LRT kultūros kanalas pirmenybę būtų suteikęs šiam puikiam koncertui po atviru dangumi, o ne tarptautinėms „Deimantinės lygos“ lengvosios atletikos varžyboms.

Muzikos, šokio mėgėjų yra tikrai gerokai gausiau nei sporto komandų ar profesionalumo siekiančių atletų. Tad globalizmo ir kosmopolitizmo bei multikultūriškumo laikais, ir LRT programų sudarinėtojams, ir Kultūros ministerijos vadovybei bei Seimo kultūros komiteto nariams derėtų pergalvoti viešos erdvės bruožus ir vieną kartą pabaigti su mūsų etnikos susinimu.

Antraip seimūno Kultūros komiteto pirmininko K.Vilkausko nuostata – „Kultūra privalo tapti pirmenybe“ liks tik šūkiu.

Keliasdešimt patiktukų Veidaknygės kanale ar tūkstantinė suinteresuotų stebėtojų youtube kanale nėra tas auditorijos didumas, kuris atlieptų minkštųjų valstybės galių ugdymui, nubrėžtam valstybės strateginiuose dokumentuose.

Taip ir norisi rėžti „sofos sportuotojams“ panašiai, kaip rašoma rūkoriams ant pakelių – nevėpsokite į raumenų kalnus, nes tai kenkia jūsų sveikatoms. O bėkite į stadioną ar į parką patys, minkite dviratį ar plaukite.

Dainų ir šokių šventė „Čia suteka upės“

Dainų ir šokių šventė „Čia suteka upės“, įvykusi Kauno Dainų slėnyje paskutinę gegužės dieną, turėjo geresnes vaizdinio papildo galimybes dėl didžiulio ekrano estrados paaukštinime.

O baigiamuoju šios šventės bruožu tapo žiūrovus įsiūbavusi, sėkmingai aranžuota chorams „Daina apie Kauną“, kurią daugelis žino iš Algimanto Mikutos žodžių: „…aš ant Žalio kalno gyvenu, savo žvilgsnį upėj skandinu…“.

Duoklė tautiškumui šioje šventėje buvo išreikšta šokių muzika, chorinis repertuaras buvo skirtas naujumui. Tačiau gi Kaunui apie kurį dar sovietmečiu buvo sakoma, kad jame pogrindžio daugiau nei grindų, patriotiškumo nei pridėsi nei atimsi.

Belieka padėkoti keletui anoniminių transliuotojų, įkėlusių šventę į youtube sąvartyną – auditorijos dydis eteryje ir šiuo atveju liko neatliepiantis valstybės interesams.

Muzikinis LRT flagmanas „Dainų dainelė“

Muzikinis LRT flagmanas „Dainų dainelė“ sutraukė beveik du šimtus tūkstančių peržiūrų. O tai rodo šio varžytuvinio renginio žinomumą ir svarbą. Abejose baigiamojo koncerto dalyse įsiminė aukščiausios kokybės liaudies muzikos kūriniai atkeliavę į sostinės sceną iš Mažeikių, Trakų, Šiaulių, Klaipėdos ar pasiskolinti iš „Žalvarinių“.

Deja, jų kiekio pusiausvyra su pramogine muzika tebuvo kažkiek išlaikyta tik pirmoje dalyje. Antroje vyravo lengvosios muzikos žanrai. O disonavusi su pramoga liaudies daina nuostabiai tyrai išjausta kuršėniškės Akvilės Liaudanskaitės apie mėlyną paukštukę tikrai buvo verta Eurovizijos scenos vien jau dėl autentiškumo, priešpastatytino akibrokštu ten vyraujančiai blizgutinei „popsai“.

Todėl, teigiu, kad mes tebesame eurovizinių aržytuvių nekarūnuoti laimėtojai, turintys išlaikytą muzikinį paprotį iš Senosios Europos amžių glūdumos. O ne minios verdiktu išrinktieji laikinieji. Tik ar mokame saugoti ir dalintis savuoju išskirtinio melodikos lobyno turtingumu?

„Dainų dainelės“ kategorijos

Akivaizdu, kad „Dainų dainelėje“ tiesiog būtina įvesti atskiras varžymosi kategorijas: etninės melodikos ir kosmopolitinės – pramoginės. Ši neturėtų tarpti pirmosios sąskaita ir gožti ją. Neturime derintis prie prastesnių skonių, o privalome patys diktuoti jiems tikriausiomis, autentiškiausiomis vertėmis.

Pribrendęs reikalas apmąstyti ir pilietinio – etninio ugdymo padėtį mokyklose, kur ji laikosi atskirų mokytojų dėka fakultatyvuose. Kultiniais vadinamų patriotinių kūrinių žinojimas turėtų tapti kiekvieno gaunančio atestatą piliečio savastimi.

Dainų švenčių įrašai gali tapti puikiausiomis solidžių namų darbų užduotimis – parašyti reportažą, pabrėžti liaudiškas, patriotines akimirkas.

Lietuvai nereikia Lady Gaga, Madonos ir kitų masinės muzikinės kultūros žvaigždžių jaunuomenės kartų. Nors šie „desertai“ verti dėmesio bent jau susivokimui, kas ir kaip ugdo minių jausmus suprekintose visuomenėse.

Baltiško savitumo kodas

Lietuvybė egzistencinių grėsmių dešimtmečiais yra ta esybė, kuri teikia tvirtą atramą ne tik protingoje savivokoje, bet ir jausminiuose išgyvenimuose, o pastaruosius, kreipiančius didiems darbams, kaip tik ugdo etninis iš kartos į kartą perteikiamas baltiško savitumo kodas.

Kauno dainų ir šokių šventė 2026 „Čia suteka upės“

Vakarų Lietuvos dainų ir šokių šventė „Dainos tėkmė: iš ištakų – į šimtmetį“: