K. K. Urba. Šaltibarščių kultūros laikai

Paskutinę pavasario dieną Vilniuje prie Baltojo tilto praūžė dosniai televizijų studijose komentuotas „Šaltibarščių festivalis“ į kurį priskrido net ieškančių nematytų pramogų bei skonių užsieniečių.

Sostinė skaičiuoja turistines pajamas, prospekte atitinkamos spalvos kilimėliai prie kavinių mindžiojami tos pačios spalvos sportbačiais, gausios reklaminės iškabos. Smalsuoliai gavo neregėtų vaizdų, kai kas ir spalvingų nučiuožimo į putas adrenalino,  o prekybininkai, pardavinėję indą nacionalinio patiekalo po 4 – 8 eurus, trina rankas dėl gražių pelnų.

Ne paslaptis, kad lietuvis mėgsta skaniai pavalgyti, kulinariniam paveldui Lietuvoje skiriamas nemenkas dėmesys, juo gali pasigirti ir vieni kiti atkurtų dvarų rūmai, tad šis keistokas renginys tik praplėtė žiemos galo stintų skanavimų Palangoje bei žuvienių, didžkukulių, blynų  kepimų atitinkamuose sambūriuose  bei renginių su varžybomis – kurie skaniausi, geografiją.

Nesu tokių naujoviškų pastaraisiais dešimtmečiais besiplėtojančių nuo atsivežtų iš užsienio alaus švenčių vyksmų nei šalininku, nei priešu – žmonėms reikia ir papramogauti, paskanauti bei pajuokauti, tačiau yra keletas svarbių momentų, verčiančių susimąstyti: kokį šalies įvaizdį formuojame, kokio prasmingumo televiziniai orientyrai peršami visuomenei masinės kultūros sferoje, juolab visai kuklučiu virstantis kultinis lyriško žodžio  mylėtojams skirto festivalio „Poezijos pavasario“ baigiamasis renginys tą pačią paskutinę pavasario dieną jau kelinti metai nebuvo transliuotas LRT Kultūros kanalu.

Panašaus nedėmesingo likimo dešimtmečiais susilaukė ir gražiai sostinės gatvėmis bei salėmis nuvilnijęs festivalis „Skamba skamba kankliai“, nors LRT save pristatinėjo informaciniu jo rėmėju.

Pavasarinė statistika, turbūt, tokia: šaltibarščiai sutraukė gal dešimtį tūkstančių miestelėnų, baigiamasis skambėjusių kanklių ir kitokių liaudiškų instrumentų koncertas Bernardinų sode – šimtus, tarp kurių dauguma – garbaus amžiaus žilagalviai,  o baigiamasis poezijos šventės – tiek kiek telpa Šv. Kotrynos bažnyčios salėje.

Tiesa, dar būta ir transliavimo youtube kanalais, tačiau bent jau pernai, baigiamojo poetinio žodžio šventės skanavimui, jame lankėsi tik aštuonios dešimtys e-užklydėlių, o ir pats LRT youtube poezijos šventės archyvinis aruodas labai jau seklus.

Todėl, atskirus poetinių švenčių – 2026 skirtingiausios trukmės reportažus internete iš Klaipėdos, Telšių, Kelmės, Vilkaviškio, Utenos, Alytaus ir iš kitur jau belieka laikyti kultūrinės rezistencijos, nukreiptos prieš  LRT politiką, apraiška.

Šios prioritetai yra akivaizdūs – pastarąjį sekmadienį pagrindiniai LRT kanalai buvo skirti Deimantinės lygos lengvosios atletikos varžyboms iš Rabato bei baigiamosioms pasaulio ledo ritulio čempionato kovoms dėl medalių iš Ciuricho, kuriose stumdėsi ir trankė prie čiuožyklos bortų vieni kitus šveicarų, suomių, kanadiečių ir dar kažkurios valstybės muskulingi vyrai.

Tą 17-ą valandą, kurią prasidėjo baigiamasis poezijos vakaras, LRT I kanalas rodė prastoko, pigaus skoningumo vakarą su Audrium Giržadu“ ir Viačeslavu. Minėta kiaulės koja, eurovizinės personos vestuviniai nutikimai, reiškėsi lenktynininkas Rokas Baciuška, vienas garsiausių Lietuvos virtuvės šefų su knyga „Mėsavalgiai“.

Pagal laiką buvo tik pavakarė, todėl tokią laidą, prieš kurią vėl nieko itin tokio neturiu, ir reikia rodyti nuo 22-os valandos. Gi sekmadienį LRT I kanalas baigė anglišku siaubo „28 valandos po“, nors pietums baisių istorijų gurmanams buvo pasiūlyta dvi kino filmo  „Maribu žmogžudysčių klubas“ dalys.

Gerai, kad nors „Sidabrinei gervei“ radosi laiko. II kanalas poetikos laiku rodė minėtą ledo ritulį dėl III vietos, po to buvo pusvalandis plaukikui Danui Rupšiui bei valanda pernykščiui „Vilnius jazz“.

Ir šie, ir kiti pavyzdžiai verčia daryti nelinksmą išvadą: Lietuvoje dešimtmečiais iš viršaus vykdomas etninės kultūros susinimas, nors ir yra jai skirtas įstatymas, o dabar jau imtasi ir poetinio žodžio.

Galėtumėte prieštarauti – „Duokime garo“ LRT transliuojamas kiekvieną sekmadienį, tačiau ta šiek tiek, net kičo apraiškomis blykstelinti liaudies saviveikla neturi nieko bendra su autentišku burdoniniu giedojimu bei tikruoju, išgrynintu etniškumu. Kurio apraiškų būta Bernardinų sode, kur ausis maloniai gaudė dzūkiškus, žemaitiškus sąskambius, išnyrančius iš lietuviško kaimo muzikinės kultūros gelmių.

Įvykiu tapo unikalus portugalų ansamblio pasirodymas, nenuvylė ukrainiečiai. Tačiau tuo pat metu negalėjęs būti poezijos renginyje, vėliau neradęs jo įrašo, pasijutau apvogtas.

Bus nebus geros valandos trukmės LRT reportažas iš gausių „Skamba, skamba kanklės“ savaitės renginių, kaip ir „Poezijos pavasario“ akcentai tv ekrane, galime spėlioti: viltis miršta paskutinė. Belieka prisimti teiginį iš informacinių karų: makro įvykis deramai neatspindėtas žiniasklaidos virsta mikro, ir atvirkščiai.

Gi šiuo metu tenka pakartoti, kad Lietuva pasaulyje ne vienam asocijuojasi su gintaro karoliais ir šiaudinėmis skrybėlėmis, alaus mėgėjais ir krepšiniu, didžkukuliais prie kurių jau prisideda ir šaltibarščiai.

Kitaip tariant, televizijos nemaža dalimi formuoja hedonistinių nuostatų pilietį, kuriam pilvo prisikimšimas yra šventas dalykas, o dvasinis alkis ir tikrasis dvasingumas tampa trečiaeiliu. Iš kur tada rasis tikrieji dvasiniai valstybingumo lyderiai, kokių būta pastaruoju Atgimimo metu?

Kokie gi būtų receptai situacijai keisti? Poetinės kultūrinės rezistencijos fronto įrašus, esančius youtube sąvartyne derėtų suklasifikuoti pagal regionus ir metus bei sukelti į renginių lobyno – rašytojų sąjungos svetainės tam skirtas skiltis.

LRT biurokratija, manipuliuodama laisvo žodžio lozungu, nacionalinį transliuotoją pavertė įtartinų kokybių ir banalumo masinės kultūros, kuriai, kaip pastebėjo filosofas Vytautas Rubavičius, yra būdingas suprekinimas, seklumo sklaidos kanalu, lyg negana privačių kanalų.

Kur jau čia susilaukti periodinės LRT laidos, skirtos Latvijos kultūrai, kurios pageidavimas buvo išsakytas ir per Seimo Kultūros komitetą, tačiau atsimušė į teisinę kazuistiką: pasirodo nepriklausomai žiniasklaidai, net vyriausybės programos nuostatos, tvirtintos Seime nieko nebereiškia – LRT laisva net nuo jų.

Todėl turėtų rastis kur kas konkretesnė įstatyminė nuostata, įpareigojanti nacionalinį transliuotoją deramai atspindėti nacionalinio lygmens renginius. O ir LRT laidų programuotojams laikas suvokti, kad kultūra savomis apimtimis yra gerokai plačiau nei menai, jau ir teisės prasme: pasiskaitykite Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymą.

Todėl geros, turiningos laidos pavadinimas „Kultūros diena“ turėtų būti pakeistas į „Menų savaitę“. Tada gal atsirastų LRT II kanalo studijose daugiau vietos ir aktualioms verslo bei darbo, poilsio, teisinei, žiniasklaidos, politikos ir valdymo, ekologinei, šeimos, jaunimo, elgesio, kalbos, kūno, ugdymo ir kitoms kultūros sferoms paties aukščiausio kokybės siekio prasme.

Pabaigai pastebėsiu, kad ir „Poezijos pavasariai“, skaičiuojantys jau 62-us metus, ir  53-ią kartą įvykęs festivalis „Skamba kankliai“, kaip ir 57- asis „Grok Jurgeli“ – išskirtiniai tęstiniai renginiai tikrai nusipelno aukštųjų prezidentinių apdovanojimų.

Taip būtų išreikšta ne tik pagarba daugybei darbštuolių – organizatorių ir kūrėjų bei atlikėjų, bet ir parama, skinantis kelią į pagrindinius valstybės eterius, kurie privalo menus, o ne tik šaltibarščius, padaryti prieinamais visiems.  Kad ir tos jau primirštos strateginės vizijos „Lietuva 2050” gražbylystės dvasia.