Įsivaizduokite, kad lokys, kurį sutinkate miške, nėra tik gyvūnas. Jis – svečias iš dievų pasaulio. Toks požiūris gali atrodyti neįprastas, bet būtent taip lokį suvokė ainai – senieji Japonijos gyventojai.
Dievybės visur
Ainai – tai autochtonų tauta, kilusi iš Hokaido, Sachalino ir Kurilų salų. Tradiciniam ainų gyvenimo būdui ir tikėjimui būdingas glaudus ryšys su gamta.
Ainų tikėjime pasaulis yra pilnas dieviškų dvasių, vadinamų kamuy. Kamuy gali gyvuoti visur: gyvūnuose, augaluose, kalnuose, net kasdieniuose daiktuose. Pasaulis nėra padalintas į „gyvą“ ir „negyvą“ – viskas yra susiję.
Lokys šiame pasaulyje užima ypatingą vietą. Jis laikomas vienu svarbiausių ainų kamuy – dievybe, kuri laikinai apsigyvena žemėje, įgavusi lokio kūną.
Ne pergalė prieš gamtą, o dievybių dovana
Ainams medžioklė yra daugiau nei tik maisto gavimo būdas. Tai santykis su dievybėmis. Pagal senąjį ainų tikėjimą, medžioklės metu dievybės įsikūnija į gyvūnus ir pačios „ateina“ pas žmones, kad duotų jiems maisto.
Ainų pasaulėvaizdyje nėra vietos beatodairiškam išteklių naudojimui. Kiekvienas veiksmas turi pasekmes. O santykis su aplinka grindžiamas abipusiškumu. Žmogus nelaikomas gamtos šeimininku – jis yra jos dalis. Jei imi, turi ir duoti.
Žmonės gauna iš kamuy tai, ko jiems reikia, bet privalo atsilyginti pagarba. Medžiojant gyvūnus maistui, įrankiams ar kitoms reikmėms, jų dvasios turi būti pagarbiai grąžinamos į dievų pasaulį per specialias išlydėjimo ikškilmes.
Sumedžioti gyvūną reiškė ne pergalę prieš gamtą, o susitikimą su dieviška dvasia. Su šia dovana reikėjo elgtis pagarbiai. Jei žmogus būtų pasielgęs nepagarbiai, tikėta, kad kamuy gali supykti ir ateityje nebedovanoti gyvūnų.
Iyomante: atsisveikinimas su lokio dvasia
Ryškus ainų santykio su dievybėmis pavyzdys – Iyomante iškilmės, kurios metu išlydima lokio dvasia. Šias iškilmes XX a. pradžioje išsamiai aprašė ir fotografavo etnografas Bronislovas Pilsudskis.
Medžiotojai nudobdavo lokę patelę ir parnešdavo į kaimą jos jauniklį. Tuomet kelerius metus augindavo jį kaip garbingą svečią. Lokiukas būdavo gerai maitinamas ir su meile prižiūrimas lyg žmogaus vaikas.
Vėliau ateidavo svarbiausia akimirka, atsisveikinimas. Per Iyomante iškilmes lokys būdavo nudobiamas bendruomenės apsuptyje. Tikima, kad taip jo kamuy išlaisvinama ir grįžta į dvasių pasaulį, ainų kalba vadinamą kamuy mosir. Ainai tikėjo, kad lokio dvasia bus dėkinga žmonėms už jų parodytą rūpestį ir atsidėkos, suteikdama jiems malonę.
Po atsisveikinimo vykdavo bendros vaišės, dainos, šokiai. Lokio mėsa buvo dalijama visiems, o jo galva laikoma šventoje vietoje. Tai simbolizavo ainų dėkingumą dvasioms ir ryšį tarp žmonių ir dvasių pasaulio.
***
Daugiau apie ainų kultūrą galite sužinoti didžiojoje Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) tarptautinėje parodoje „Žmogus tarp pasaulių. Ainų tauta Japonijos šiaurėje ir etnografas Bronislovas Pilsudskis“, kuri nuo vasario 5 d. vyksta LNM Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) iki 2026 m. rugpjūčio 2 d.
Tai bus pirmoji tarptautinė paroda Lietuvoje, pristatanti tradicinę ir šiuolaikinę ainų kultūrą. Paroda skirta paminėti 160-osioms lietuvių etnografo, Tolimųjų Rytų tautų tyrinėtojo, muziejininko, antropologo Bronislovo Pilsudskio gimimo metinėms – asmens, kuris buvo ištremtas į Sachaliną ir tapo vienu žymiausių ainų tautos tyrinėtoju.
Tremtyje tapo ainų tyrėju
1890 m. Rusijos imperija ištrėmė Bronislovą Pilsudskį katorgai Sachalino saloje, dėl įtarto jo dalyvavimo rengiant pasikėsinimą į carą Aleksandrą III. Iš pradžių B. Pilsudskis dirbo administracinius ir techninius darbus, tačiau palaipsniui buvo įtrauktas į mokslinę veiklą. Ilgainiui jam buvo suteikta galimybė išsilaisvinti iš politinio kalinio statuso ir tirti vietinių Sachalino tautų kultūras ir kalbas.
- Bronislovas Pilsudskis, 1903 m.
Gyvendamas Sachaline ir vėliau Hokaide, B. Pilsudskis atliko vienus svarbiausių ainų kultūros ir kalbos tyrimų XX a. pradžioje. Jis sistemingai rinko etnografinę ainų tautos medžiagą, užrašinėjo jų folklorą, papročius, socialinę struktūrą ir kalbą, fotografavo ainų žmones. Naudodamas tuo metu pažangią fonografo technologiją, B. Pilsudskis padarė ainų kalbos garso įrašus, kurie dabar laikomi neįkainojama šios nykstančios kalbos tyrimų medžiaga.
Skirtingai nuo daugelio to meto kolonijinių tyrėjų, B. Pilsudskis palaikė artimus, pagarba grįstus santykius su ainų bendruomenėmis, kritikavo jų išnaudojimą ir atvirai rašė apie ainų patiriamą diskriminaciją. Jis rašė, kad ainai yra „žmonės, kuriuos civilizacija traiško, o ne gelbsti“, ir kad jų likimas jam kelia „gilią asmeninę atsakomybę“.
Parodą rengia Lietuvos nacionalinis muziejus ir Juzefo Pilsudskio muziejus Sulejuveke. Finansiniai rėmėjai: Biratori miesto savivaldybė Japonijoje, Japonijos fondas, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lenkijos institutas Vilniuje, Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje. Daugiau žinių lnm.lt.
Parengta pagal LNM pranešimą



























Beje, lokys (meška) kaip simbolis siejamas su Lietuvos pajūriu – kuršiais (žemaičiais). Yra prancūzų rašytojo Merime novelė ‘Lokys’, siejama su Lietuva. Joje vaizduojamas lokio kaip tokios būtybės paslaptingumas. Be to, tarp ainų ir kuršių (žemaičių), regis, yra dar tokia stebinanti bendrybė. Iš etnografijos žinoma, kad tiek žemaičiai senovėje, tiek ainai paūgėjusioms dukroms prie drabužių, kaip signalizavimo priemonę ištikus grėsmėms, prikabindavo varpelį.
Pagaliau žodžio kamuy šaknis gali būti gretinama su liet. žemė, kaimas, suomis.
Negalima nepaminėti ir tai, kad suomių lokys – ‘karhu’, iš kurio gali būti radęsis kuršių pavadinimas. Pagaliau derėtų čia paminėti ir šaltinių minimus lette, lettone pavadinimus, kurie gali būti siejami su lokyste. Žodžiu, nenagrinėti lietuviams, latviams, suomiams įdomūs kilmės dalykai.