Liepos 10-oji ypatinga diena – tą rytą paryčiais virš rytų horizonto vėl pasirodo Sietynas – išskirtinis žvaigždžių spiečius Tauro žvaigždyne, kurio metinis kelias tėviškės danguje nuo seno sietas su svarbiomis gamtos metskaitlio gairėmis, orų kaitos ir darbų pradžios gairėmis bei praamžiais dvasiniais vaizdiniais.
Sietynas – nedidelis padrikasis žvaigždžių spiečius (Plejados), šiuo metu atrandama rytų danguje apie 3:30–4:00 ryto virš Aušrinės (Veneros) spindinčios netoli nuo Aldebarano – šviesiausios Tauro žvaigždyno žvaigždės.
Pirmas Sietyno pasirodymas išsivadavus iš Saulės spindulių, astronomų vadinamas heliakiniu patekėjimu – ženklas kad vasara jau verčiasi į antrą pusę ir dabar kuo aukščiau matysime Sietyną tuo arčiau bus ruduo. „Kai Sietynas lig auštant ateina į pietus – metas rugius sėto“, – sakydavo žemdirbiai kai Sietynas rytais jau švytėdavo aukštai pietuose apie rugsėjo 9 d.
Apie balandžio 23-iąją, kai švenčiama Jorė (Jurginės) – žemdirbio metų pradžios šventė, Sietynas „ištirpsta“ vakaro žarose ir tampa nematomas net 80-čiai dienų. Jo pirmas rytinis pasirodymas danguje, išsivadavus iš Saulės spindulių – nuo seno buvo siejamas su liepos 10-ąja, kuri dar ir dabar vadinama Septynių miegančiųjų brolių diena.
Lietaus ir Sietyno ryšys
Sietynas nuo seno buvo siejamas ne tik su metų laiku, bet ir su orų pokyčiais. Baltų mitologijoje lietus vaizduotas kaip Perkūno žmonos ar Perkūno dukterų sietu sijojamas vanduo. Vienoje latvių dainoje sakoma: „Mūsu mate sietus pina, smalki lieti jasija“ – tarsi apeiginiu veiksmu iš dangaus „sijojamas“ lietus. Šis motyvas atspindi suvokimą, kad dangaus sietas – vėliau virtęs žvaigždžių vardu „Sietynas“ – susijęs su lietumi.
Senovėje apie liepos 10 d. pagal Sietyno žvaigždžių matomumą galėjo būti sprendžiama apie antros vasaros pusės lietingumą. Esą, jei šią dieną lis, tai lis ir toliau septynias dienas arba net septynias savaites, Taigi 7 broliai, 7 dienos, 7_savaites, 7 Sietyno žvaigždės.
Ši sąsaja tarp Sietyno ir orų išlikusi ir kitų tautų pasaulėvaizdyje. Pavyzdžiui, Šiaurės Afrikos tuaregai mano, kad kai Plejadės krenta vakaruose, tai rodo artėjančią sausą vasarą, o kai jos pradeda kilti rytais – ateina drėgnesnis laikotarpis. Graikų poetė Sappho viename savo fragmentų mini „lietingas Plejades“, kurios leidžiasi vakaruose, tarsi pranašaudamos drėgnąjį laikotarpį.
Romėnų literatūroje Sietynas taip pat vaizduojamas kaip su liūtimis susijęs žvaigždynas – rašoma, kad „Pleiadės ištirpsta lietuje“, kai virš žemės užplūsta audros. Pietų Europos liaudies kalendoriuose šio žvaigždyno heliakinis patekėjimas žymi liūčių pradžią – tai metas, kai būtina paskubėti su paskutiniais derliaus darbais. Tuo tarpu Japonijoje, kaip ir kai kuriose kitose Rytų Azijos šalyse, Sietyno vardu (Subaru) žymėtas visos rudens drėgmės sezonas.
Tokiu būdu matome, kad mitinis ryšys tarp žvaigždžių pasirodymo danguje ir lietaus – tai ne lokalus, bet universaliai žemdirbiškos pasaulėžiūros grindžiamas reiškinys.
Sietynas – brolis, vedlys, dvasios atspindys
Sietynas lietuvių dainose – ne tik dangaus šviesulys. Jis brolio įvaizdis, dvasios bičiulis, vienišai mergelei – žirgą kinkantis brolelis: „Žvaigždė sesulė vainykėlį pynė, Sietas brolelis žirgelius pakinkė.“
Vestuvinėse dainose Sietynas tampa šeimos dalimi, o kartu ir dangiškuoju giminaičius: „Saulė močiutė – kraitelius sukrauna, Mėnuo tėvelis – dalelę skiria, žvaigždės sesutės – vainiką pina, o Sietynas – brolelis žirgelius kinko, lydi per laukus.“
Čia žvaigždės ne tik dangaus šviesuliai, o žmogaus dvasios atspindžiai, šeimynos nariai, lydintys sielą gyvenimo kelyje.
Sietynas – dangiškos šeimos narys
Sietyno vardo etimologija mena ne daiktą (sietą), o dvasinį „susispietimo“, „susijungimo“ prasminį lauką. Sietyno žvaigždės buvo suvokiamos kaip tarpusavyje susijusios būtybės – dažniausiai broliai arba seserys. Šis įvaizdis sutinkamas ir kitų tautų mitologijoje:
Šiaurės Amerikos indėnai Plejadas vadina „septyniomis seserimis“, „septyniais broliais“, „šokančiais berniukais“. Maorių (N. Zelandija) tradicijoje – tai „septynių brolių akys“. Malaizijos salose – „septyni vyrai“.
Lenkai Plejadas vadino „baby“, „babki“ – tai galėjo reikšti moterų grupę, o slavai (rusai, serbai, bulgarai) žinojo jas kaip „Vlašiči“, „Volosožary“ – Veleso sūnus.
Ši pasaulyje paplitusi mitologema rodo, jog žvaigždės grupė (Plejados) buvo įsivaizduojama kaip dangiška šeima, dažniausiai broliai ar seserys.
Sakmės: kaip Sietynas tapo žvaigždėmis
Lietuvių sakmėse Sietynas – tai dangaus sietelis, pavogtas velnių iš Deivo Motinos Marijos ir Perkūno arba šv. Morkaus trenksmu atimtas bei pakabintas danguje:
„Besimušantys velniai sietą sulankstė, ir Šv. Panelė Marija juo naudotis negalėjo: pakabino ant dangaus. Dabar mes jį ir matome, tik vadinam Sietynu.“
Tautosakos tyrinėtoja Bronislava Kerbelytės manė, kad šiose sakmėje už Marijos slypi mitinės Laumės povyza, kuri jos įsitikinimu galėjusi būti Perkūno žmona. Tai patvirtintų ir anksčiau minėtas Latvių dainose aptinkamas sieto siejimas su Perkūno žmonos įrankiu kuriuo ji sijojanti smulkų lietų
Tačiau žinomas ir kitas, pasakojimas apie septynis brolius, kurie, statydami bažnyčią, nebaigė darbo ir… užmigo. Pasak sakmės:
„Septyni broliai statė bažnyčią, bet neužbaigė – užmigo. Taip ir miega iki šiol. Jų sielos iškilo į dangų ir virto žvaigždėmis. Tai Sietynas.“
Būtent dėl šios sakmės liepos 10-oji lietuvių kalendoriuje ir buvo vadinama Septynių brolių diena. Šis pasakojimas, susijęs suiš bizantinio krikščionybės mitu apie Septynis miegančiuosius Efese, čia persipynė su vietine žvaigždžių stebėjimo patirtimi, mitiniu miego –Sietyno žvaigždžių nematomumo laikotarpiu ir vėliau jo sugrįžimu.
Sakmė apie septynis brolius, paverstus žvaigždėmis, turi ir kitų atitikmenų. Pvz., Laumės ir Perkūno šeimoje septyni ar devyni vaikai už motinos neištikimybę buvo ištremti į dangų: „Vyriausiasis Dievas nubaudė Laumę už ryšius su žmogumi, o jų sūnų Meilų nubloškė į žvaigždes – tarp Sietyno.“
Tai susišaukia su graikų mituose pasakojama, kad viena iš septynių plejadžių (Sietyno žvaigždžių) – Meropė – spindi silpniau, nes gėdijasi savo likimo: ji buvusi mirtingojo Sizifo žmona, todėl, priešingai nei jos seserys, ištekėjusios už dievų, vengė dangaus šviesos.
Kas mūs laukia?
Gyvename po tuo pačiu žvaigždžių skliautu, toje pačioje protėvių žemėje, tad vidinio susikaupimo ir dvasinio įkvėpimo akimirksniais į šiuolaikinio dainiaus sąmonę gali iškilti ir prabilti kadai prosenelių išjausti vaizdiniai:
Už debesų plyšio.
Septyni broliai rauda, –
lietūs lyja, vėjai pučia.
Kas mūs laukia?
Kas mūs laukia?
Už šios dienos
užlijusios?
Užlijusi savaitė
ar vasara,
ar amžius…
Latvijos poetas, vertėjas Maris Čaklais „Septynios nuliūdusios žvaigždės“…
____________
Daugiau skaitykite čia:
- Vaiškūnas J. Ar pažino senoliai žvaigždes? Sietynas dainose. Sietynas sakmėse. Liaudies kultūra, 1994, Nr. 1 (34), p. 16–20.
- Vaiškūnas J. Ar pažino senoliai žvaigždes? Sietynas. Jo išvaizda, vardas ir judėjimas. Liaudies kultūra, 1993, Nr. 2 (29), p. 19–23.
Kas mūs laukia?
Taip, taip – siaubinga, kankinanti liepos 10 naktis ir diena…
Bet, jei tie 7 broliai žemelę naktimis laistys, o dienomis saulelė švies – ar gali geriau būti? – Gaivus lietaus nuplautas oras, nuplautos gatvės ir keliai, gaivi aplinkos žaluma, ir nuo viso to vaizdo pakili nuotaika… Tebūnie taip!