J. Vaiškūnas. Sausio 6-oji – diena, kai +++ skelbia šviesos sugrįžimą

Sausio 6-osios vakare, virš iš tamsos ir šalčių nukaltos Kalėdinės tvirtovės patekėjusios 3 ryškios vakaro žvaigždės skelbs dieviškosios šviesos sugrįžtuves. Šią dieną Saulė jau teka ir leidžiasi gaidžio žingsniu pasislinkusi į pietus. Diena pailgės beveik 15 minučių. 

Sausio 6 d. baigiasi Kalėdomis prasidėjęs laikotarpis, kuomet Saulė savo metiniame kelyje dangaus skliautu buvo tartum sustojusi, ir ilgiausių metų naktų trukmė nesikeitė lyg butų sustingusi. Šis didžiausios tamsos, vėlumos laikotarpis taip ir buvo vadinamas – Saulės „stovėjimo“ dienomis (plg. lot. solstitium, rus. solncestojanije) ir daugelyje Šiaurės Europos tautų buvo siejamas su visuotino protėvių vėlių sugrįžimo ir lankymosi savo namuose laiku.

Lietuvoje šį laiką vadiname –„šventvakariais“, „vaišėmis“, „tarpušvenčiais“, „tarpkalėdžiais“. Vėlių sutiktuvių ir gerbimo apeigos prasidėdavo jau spalio mėnesį, kuomet po rudens lygiadienio įsivyravus tamsai ir apmirštant gyvajai gamtai, šį pasaulį apgaubdavo Vėlino galiai pavaldžios mūsų protėvių vėlės.

Katalikiškoje tradicijoje šis laikotarpis vadinamas Adventu, lietuviškoje pasaulėžiūroje – tai Vėlių laikas, kartais dar įvardinamas gražių Leliumų dienų vardu. Šio šventinio laikotarpio pabaiga buvo siejama su Saulės sugrįžtuvėmis. O skelbdavo jas per dangaus skliautą jau „gaidžio žingsniu“ ilgesnį kelią nuriedanti Saulė.

Net ir įsigalint krikščionybės primestoms Sausio 6 dienos sąsajoms su krikščionių sugalvotais „Trimis karaliais“, nebuvo užmiršti ir senieji lietuviški šios šventės vardai – Krikštai bei Atarašai. Šiedu vardai atliepė vieną iš svarbiausių šios šventės veiksmų – sodybos pastatų, durų langų, o kai kada ir kitų angų apžymėjimas – „atrašinėjimas“ trimis kryžiukais, kurie taip pat buvo vadinami krikštais: „Pasiėmė kreidą ir išėjo krikštų dėtų“ (Pandelys, Rokiškio r.); „Rytoj Trys karaliai, neužmiršk ant durų krikštų̃ sudėti“ (Suvainiškis, Rokiškio r. ); „Prieš Tris karalius užrašo krikštùs ant durų“ (Daugėliškis, Ignalinos r.).

Ant gyvenamo namo ir ūkinių pastatų durų, o kartais ir ant namų apyvokos daiktų, seniau švento židinio anglimi, o vėlesniais laikais bažnyčioje šventinta kreida pažymėti tris kryželiai + + + tai maginė sodybos apsauga nuo neregimų dvasių. Manyta, kad sugrįžtant šviesai, ir pradedant dienoms ilgėti, vėlės jau privalo sugrįžti į Aną pasaulį ir užsibūti joms žmonių erdvėje nevalia.

Tad, kad namų aplinkoje neužsiliktų nė viena nuo šiol nepageidaujama ano pasaulio būtybė, buvo „atrašinėjami“ pastatai ir daiktai, o kai kur ta proga Krikštų išvakarėse buvo ruošiama ir atsisveikinimo su vėlėmis vakarienė, vadinama Kūčelėmis.

Apsauginiai Krikštų šventės kryželiai buvo ne tik piešiami, bet ir daromi iš verbos šakelių ar šiaudų. Juos kaip apsaugos priemonę nuo piktųjų dvasių užkišdavo įvairiose statinių vietose. Latviai ant statinių, neatkeldami rankos piešdavo ir penkiakampes arba aštuonkampes žvaigždes – slogučio kryžius (lietuvēna krusts). Ir pačią šventę latviai vadino – Žvaigždės arba Žvaigždžių diena.

Apie dienos pailgėjimą buvo sprendžiamai pagal Šienpjovių padėtį po saulėlydžio. Trumpiausių dienų vakarais, Saulei nusileidus – 3 įsidėmėtinos Oriono žvaigždės teka tiesiai rytuose. Dienoms ilgėjant ši žvaigždžių trijulė sutemus sužimba vis aukščiau ir aukščiau, vaizdžiai rodydama dienos ilgėjimo trukmę. 

Trumpiausių naktų laikotarpio pabaigą – sausio 6-ąją Latvijoje iki šiol vadina – Žvaigždės arba Žvaigždžių diena. Beje, aštuntą dieną po Naujųjų metų šventės Žvaigždės diena vadina ir kinai, puoselėjantys labai panašius į mūsų Kūčių ir Kalėdų papročius. Tą dieną rodoma pagarba žvaigždėms: sėdant prie apeiginio vaišių stalo šeimos galva lenkiasi žvaigždžių dievams ir savo laimingai žvaigždei, globojusiai jo gimimą.

Apeigoje dalyvauja tik vyrai, kurie išreikšdami pagarbą savom žvaigždėm, uždega po 3 aromatine alyva užpildytas lempeles ir pagal jų liepsnelių spindesį spėja savo ateitį. Žvaigždėtas dangus šį vakarą, kaip ir mūsų krašto žmonėms – lemia gerus ir derlingus metus.

Žvaigždžių magijos neišvengė net ir krikščioniška tradicija. Evangelijoje pagal Matą rašoma, jog Rytų žyniai-magai apie Kristaus gimimą sužinojo pagal danguje pasirodžiusią ryškią žvaigždę. Šios žvaigždės vedami jie atėjo pasveikinti naujagimio bei įteikti jam dovanų.

Nors Evangelija neminėjo magų skaičiaus, tačiau vėlesnėse interpretacijose laikoma jų buvus – 3 (Vakarų bažnyčios tradicijoje) arba priskaitoma net – 12 (Rytų bažnyčioje, pvz. Sirijoje).

Viduramžiais, istorija apie Rytų žynius apaugo įvairiomis pasakomis ir atsirado spalvingi, jau ne astrologų-magų atėjusių iš Rytų, o Trijų Karalių pavadintų – Kasparo, Merkelio ir Baltazaro vaizdiniai. Šių pasakų paveikti net kai kurie mokslininkai iki šiol pasitelkę kompiuterius ir teleskopus tebeieško Kristui gimus danguje ryškia žvaigžde sužibusio dangaus kūno…

Atsiranda tokių, kurie nepajėgia suprasti, kad dvasinės tikrovės, kaip ir meilės, nei per teleskopą, nei per mikroskopą neįmanoma surasti.

Religinėse tradicijose gimimo siejimas su dangaus skliaute sužimbančia ypatinga žvaigžde – plačiai įsišaknijęs vaizdinys. Teigiama, kad kiekvienas žmogus turi savo žvaigždę. Ji sušvinta žmogui gimstant ir gęsta mirštant.

Šviesių ir dvasingų žmonių – žvaigždės šviesios, tamsių, nedorų – blankios. Sakoma, kad iki tol nematytos itin ryškios žvaigždės suspindo gimus – Krišnai, Lao Dze, Mozei, Abraomui….

Kad suprastumėme ir pajustume po žiemos saulėgrįžos įvykstančio Dieviškosios šviesos sugrįžimo ir tamsos galių pasitraukimo vaizdinių dvasinius atspindžius savo sielose, mums nereikia kitų tautų pasakų, pvz., apie švento Izraelio tautos pranašo gimtadienį ir spalvingų trijų Azijos karalių dovanas.

Esame gilių savo tautos gamtinių ir kultūrinių turtų paveldėtojai, pajėgūs prikelti mūsų blėstantį dvasingumą bei įgalūs nukreipti mūsų mintis ir veiksmus į savo dvasinį kelią.

Gręždamiesi į savo būtovę matome, kad visais laikais mūsų dvasinius vaizdinius ir jų žodines bei medžiagines išraiškos priemones bandyta visokiais būdais išstumti, išguiti iš mūsų kasdienio gyvenimo, sunaikinti.

Tuo siekta, kad svetimą pamiltumėme labiau nei savą, kad kitų tautų ir kultūrų vertybių žodinėms, raštiškoms ir daiktinėms išraiškos priemonėms rodytumėme didesnę pagarbą nei savoms.

Taip bandyta ir tebebandoma atgrasyti mus nuo meilės: savo lietuviškiems žodžiams – maldoms, sakmėms, pasakoms, giesmėms, savo lietuviškoms šventenybėms – vandeniui, ugniai, akmeniui, medžiams, duonai, žemei, žvaigždėms… kad galėtumėme jų lengviau atsisakyti.

Ko nepajėgta sunaikinti ir nuo ko nepajėgta atgrasyti tiesiogine prievarta, tai primygtinai visais būdais iki šiol tebebandoma menkinti propaguojant ir reklamuojant didybę ir pranašumą svetimųjų vertybių prieš mūsiškas savas.

Nesidairykime į menkaverčius blizgučius kreipiančius mūsų sielas šalin nuo savęs ir savo tautos dvasinių esmių pažinimo. Dieviškoji Pasaulio šviesa užgimė. Išlydėkime stingulio mestus šešėlius ir atverkime šviesai savo sielų gelmes.