Vasario 24-ąją švenčiama Vieversio diena. Šis paukštis yra vienas pirmųjų sugrįžta į mūsų kraštą iš šiltųjų kraštų pavasarį. Nuo senų laikų vieversys laikomas pavasario pranašu ir gamtos atgimimo pranašu. Senoliai sakydavo, kad jei vieversys parskrenda anksčiau nei vasario 24 d., dar ilgokai bus šalta, o jei vėliau – pavasaris bus ankstyvas.
Šiais metais ruduo buvo ilgas, o žiema pastebimai šiltesnė, tad nieko nuostabaus, kad kai kurie mūsų sparnuočiai neskubėjo migruoti, o pajutę pavasarį – skuba sugrįžti. Lietuvos ornitologų draugijos stebėtojai dirvinį vieversį, dažniausiai sutinkamą vieversių rūšį, stebėjo jau sausio pradžioje Klaipėdos rajone.
Vėliau šie paukščiai stebėti Lazdijų, Vilkaviškio bei Šilutės rajonuose. Atšalus orams, vasario mėnesį, vieversiai pasitraukė iš Lietuvos, tad laukiame jų sugrįžtant kai atšils orai.
Vieversiai – ne tik pavasario, bet ir gamtos pokyčių pranašai
Dar nuo 1994 m. Lietuvos ornitologų draugija vykdo įprastų kaimo kraštovaizdžio paukščių populiacijų gausos stebėseną. Tyrimo metu stebimos 14 įprastų agrarinio kraštovaizdžio paukščių rūšių populiacijos, tarp kurių ir dirvinis vieversys.
Naujausi tyrimo duomenys rodo, kad šios paukščių rūšies populiacija 24 metų laikotarpyje (2000 m. – 2024 m.) sumažėjo bemaž per pusę, o vidutinis jos nykimo greitis siekė 2,1 proc. per metus.
„Tyrime išskirtos pagrindinės vieversių nykimo priežastys, kurios yra susijusios su maisto trūkumu ariamose žemėse, insekticidų ir herbicidų tiesioginiu ir netiesioginiu poveikiu, trąšų netiesioginiu poveikiu, kuomet labai sutankėję javų pasėliai paukščiams apskritai nebetinka gyvenimui.
Kažkiek vilties teikia tik tai, kad per pastaruosius 10 metų vieversių populiacija pagausėjo beveik 3 procentiniais punktais, tačiau praeityje patirto nykimo tai neatsveria“, – teigia Gintaras Riauba, Lietuvos ornitologų draugijos vyr. biologas žinovas.
Didelių pievų ir ganyklų suarimas palieka vis mažiau vietų, kur dirviniai vieversiai galėtų perėti ir užauginti savo jauniklius.
Nors ši paukščių rūšis nevengia įsikurti ir ariamos žemės plotuose, tačiau pavasarį laukuose naudojama žemės ūkio technika sunaikina daugelį pirmųjų lizdų, o dėl mažesnio išgyvenusių jauniklių skaičiaus šių paukščių populiacija nepajėgia atsikurti.
Ornitologai fiksuoja nuolatinį dirvinių vieversių skaičiaus kritimą Lietuvoje, tokia pati tendencija stebima ir daugelyje kitų Europos šalių.
Prie dirvinių vieversių nykimo ženkliai prisideda ir prastėjančios paukščių mitybinės sąlygos – dėl intensyvaus pesticidų naudojimo ir dirvožemio alinimo mažėja įvairių smulkių bestuburių gyvūnų, kurie yra pagrindinis maisto šaltinis daugeliui žemės ūkio kraštovaizdžio paukščių.
Maisto stygius lemia tai, kad paukščiai išaugina mažiau palikuonių. Kyla klausimas, ar dirvinio vieversio neištiks jo giminaičio – kuoduotojo vieversio – likimas? Ši, buvus dažna rūšis Lietuvoje, dabar sutinkama ypač retai.
Atsakymas priklauso nuo žemės ūkio vystymosi krypties
Ar toliau plečiant intensyviai dirbamus žemės plotus pievų ir ganyklų sąskaita, naudojant didelius pesticidų kiekius bei cheminių trąšų perteklių, ar visgi pasirenkant subalansuotą ūkininkavimą, kurį galėtų užtikrinti vidutiniai ir smulkūs ūkiai.
Svarbu suprasti, kad agrarinis kraštovaizdis nėra vien tik žemės ūkio gamybos šaltinis. Tai neatsiejama Lietuvos gamtos dalis, turinti savitą biologinę įvairovę ir praturtinanti mūsų kraštovaizdį dirvinio vieversio giesme.
Vargu, kad “pavasaris jau čia pat”. Juk klimatas pasikeitė – metų sezonai persistūmė. Jie tampa ilgesni – gal pereinama į 3-ų sezonų ciklą. Paukšteliai bando prie tų pokyčių taikytis, taigi ir savo švenčių Lietuvoje kalendorius keisti. Matyt, jas kels į kovo antrą pusę.
Gal ir taip. Bet KLIMATAS, SEZONAI…- ar lietuviškų žodžių jau atsisakome?
Tai ne slaviški žodžiai, seniai jau lietuvių kalboje gyvuoja, taigi laikytini jau kaip savi. Be to, KLIMATAS gali būti net bendras indoeuropietiškas žodis iš prograikiškų- probaltiškų šaknų. Antai, net estai tai vadina panašiu žodžiu KLIIMA, suomiai – ILMASTO. Tas pats yra ir su žodžiu SEZONAS. Jis giminiuotinas su liet. SESUO, reiškiančiu giminystę, atitinkamą bndrumą, panašumą. Taigi gal nederėtų šiuo atveju imtis dviračio išradinėti.
“Sezonas” yra skolinys iš prancūzų kalbos žodžio “saison”- metų laikas. “Saison” savo ruožtu kilo iš lotyniško žodžio “satio”- “sėja”. Tad žodis sezonas sietinas ne su žodžiu “sesuo”, bet su “sėja”. Čia nieko nuostabaus, visos šios kalbos indoeuropietiškos.
“Sezonas” reiškia ne metų laiką apskritai, o metų periodo dalį, turinčią vienodus požymius (žiema, vasara) arba išlaikančią kažkokį vienodumą tinkantį atitinkamiems žmogaus poreikiams (maudytis. slidinėti). Žodžiu, tai laiko periodas kažko vienodo, panašaus, seseriško išsidalinusios į atskirumus ištisumos susitelkimo. Tai semantika. Be to, pati žodžio “sezonas” kilmė pagal semantiką ir skambėsį panašesnė į lot. “sessio” – “sesija”, o ne į lot. “satio” – “sėja”. Tokiu atveju artimesnis yra žodžio “sezonas” (prancūzų “saison”) radimasis iš lot. “sessio” – liet. “seserija (brolija)”, o ne iš lot. “satio”- liet. “sėja”. Žodžiu, seserija, brolija reiškia otganišką susiėjimą, pasisėdjimą tam tikro vienodumo požymių esmių kažkokiam laikui, t.y. reiškia tą patį kaip prancūzų kilmės žodis “sezonas”. Tokiu atveju pagrįsčiau manyti, kad prancūzų “saison” radosi iš lot. “sessio” – liet. “sesota/sesona”(posėdis).