Romuvos Krivio Jauniaus dvasinio palikimo tęstiniai 2024 metų skaitymai įvyko Seredžiaus seniūnijoje, Ramovės kaime, Beržytės šventvietėje per Rudens lygiadienį. „Tema – Romuvos švenčių kalendorius“.
Šventosios gamtos glėbyje
Šiemet ruduo ypatingai šiltas – tarsi paskutiniai vasaros saulės bučiniai prieš ilgą žiemos sapną. Atvykus į Ramovės kaimą, mus pasitiko jaunų ąžuoliukų giraitė.
„Ši giraitė šventa“ – pagarbiai paaiškino šventvietės globėjas Arvydas – „ji pasodinta Senojo Lietuvių Tikėjimo pasekėjo Jono Gedimino Beržanskio Klausučio atminimui“.
Stebėjausi, kad tokiu metu berželiai vis dar žali, vešlūs. Šlapia žolė pasakojo apie tyliai sklidusią rytmečio rasą per nakties ūku alsavusį kaimą, kurio laukus ir pievas dabar užliejo kaitrios Saulutės šviesa.
Kol rinkomės į šventę, vienas iš šventvietės kūrėjų Rimas palabino mus dūdmaišio garsais. Lygiai 12 valandą, nuaidėjus rago gausmams, buvome pakviesti prie šventvietės vartų.
Beržytės šventvietės globėjai Arvydas ir Asta Sviderskiai, kvietė pajausti gamta alsuojančią protėvių dvasią prisiliečiant prie senosios Lietuvos istorijos.
Arvydas, kaip ąžuolas, tvirtai stovintis savo sodybos garbingoje vietoje, papasakojo apie šią istorinę Seredžiaus vietovę. Remdamasis senųjų istorikų veikalais paaiškino šventvietės adreso „Ramovės kaimas, Romuvos 1“ – istorinį faktą, o Asta pakvietė visus nusiprausti šaltinio vandeniu atvežtu iš Veliuonos ir žengti į šventvietės ratą.
Protėvių dvasios pašaukti
Sustojome aplink aukurą, o tuo metu virš mūsų galvų, dangumi praskriejo dvi gervių vilkstinės, skelbdamos apie artėjantį rudeninės tamsos laiką. Jų vaitojantys balsai skambėjo kaip ilgesingas atsisveikinimas.
Pakėliau akis į bekraščio dangaus mėlį, kuriame vis dar matėsi tolstantys paukščių siluetai, – mano dvasią guodė Saulytė, tarsi sakydama „aš dar pabūsiu su jumis“.
Ne veltui mūsų protėviai atlikdavo gamtos virsmo, būsenos pasikeitimo, perėjimo iš vieno tarpsnio į kitą žyminčias apeigas, kurios yra ne tik dievų ir protėvių garbinimas, dėkingumo išreiškimas, šventimas, bet ir savotiška psichoterapija. Tai apeiga padedanti žmogui suvokti gamtos virsmą, pasikeitimą ir pasiruošti sklandžiam perėjimui į naują būseną – žiemos laiką.
Palinkėjome gervėms laimingo skrydžio su viltimi, kad jos pavasarį sugrįš.
Arvydas uždegė aukuro ugnelę nuo ugnelės, kuri buvo uždegta skiltuvu Jono Gedimino Beržanskio Klausučio aukure.
Romuvos vaidilė Nijolė Balčiūnienė atliko Rudens lygiadienio apeigą.
Krivio atminimo ugnis
Po apeigos mus priėmė jaukus namelis, kurio sienos ir grindys vis dar kvepėjo šviežiu medžiu.
Tarsi galingas griaustinis po vasaros kaitros, salėje nuskambėjo Jono Trinkūno giesmės Perkūnui įrašas, primindamas mums jo darbus ir žodžius.
Iš rankų į rankas keliavo bitėmis ir medumi kvepianti vaško žvakelė, primindama mums, kaip svarbu išlaikyti Krivio Jauniaus atminimą ir tęsti jo darbus.
Kauno Aukštapilio Romuvos vaidila Valdas Pukas maloniai vadovavo Skaitymų „Romuvos švenčių kalendorius“ eigai.
Senovės baltų religinė bendrija Romuva 2024 m. rengia šį paskaitų – skaitymų ratą apie senąją lietuvių pasaulėjautą ir religiją, mūsų kriviui Jauniui – Jonui Trinkūnui atminti.
Man buvo suteikta garbė perduoti Romuvos Krivės Inijos Trinkūnienės žodį ir perskaityti ištrauką iš J. Trinkūno knygos „Lietuvių senosios religijos kelias“, kurioje pasakojama apie krikščionybės nešėjų bandymus sunaikinti mūsų protėvių šventes.
Romuvos vaidmuo prikeliant, atkuriant ir švenčiant kalendorines ir šeimos šventes yra didžiulis ir labai svarbus.
Dėka Romuvos žmonių mes dabar turime taip plačiai paplitusias šventes (Jorės, Rasos, Žolinės, Pavasario lygiadienis, Rudens Lygiadienis, Ilgės-Vėlinės ir t.t.).
Smalsiai klausėmės Lizdeikos romuvos vaidilės Nijolės Balčiūnienės paskaitos, kupinos senųjų Romuvos švenčių vaizdų ir prisiminimų, bei per ilgus metus sukauptų žinių apie protėvių apeigas ir papročius.
Nijolė sukaupusi tiek vertingos medžiagos, kad niekaip nebuvo įmanoma sutalpinti į nei dvi, nei į tris valandas, o laikas bėgo nepastebimai. Guodė mintis, kad dar bus proga išgirsti daugiau kitą kartą.
Dar sužinojau džiugių naujienų, kad apie Nijolę pasirodė platus straipsnis šių, 2024 metų, 4- ame žurnalo „Būdas“ numeryje.
Tokie informacijos amžiaus privalumai, ir mums nebereikia po trupinėlį, kaip mozaikos, dėlioti daleles prie dalelės, kad suprastumėme bendrą vaizdą apie kalendorinių švenčių ratą. Už mus tai padarė vyresni Romuvos žmonės, tik gaila, kad su kai kuriais iš jų tiek nedaug laiko teko pabūvoti kartu.
Paskaitos intarpus užpildė kerintis Lauros kanklių skambesys, glostydamas mano giliai sujaudintą sielą. Dagos šventvietės globėjas Audrius įtaigiai padeklamavo Justino Marcinkevičiaus eilėraštį apie Nemuną…
Panevėžio Romuvos vaidila Laimutis perdavė mums savo šilčiausius linkėjimus bei naują knygą „Sėlių kardas. Sakmės apie Juodupės akmenis“, o mes mintimis linkėjome jam kuo geresnės sveikatos ir stiprybės.
Bendrystės dovana
Šventę vainikavo puota, prie didžiulio vaišių stalo kieme. Stalai, nukrauti gėrybėmis, bylojo apie dievų dosnumą ir šeimininkų vaišingumą.
Buvo neapsakomai džiugu vėl pamatyti senus draugus ir bendraminčius – mielus žmones, su kuriais dalinamės ne tik apeigų akimirkomis, bet ir prisiminimais apie Krivį Jaunių.
Akys džiaugėsi stebėdamos naujų žmonių veidus, kurių žvilgsniuose atsispindėjo tas pats ieškojimo ir bendrystės troškimas.
Kitą dieną interneto platybėse pamačiau Donato Greičiūno aprašytus įspūdžius su meistriškai įamžintais vaizdais.
Jie mane privertė sustoti ir susimąstyti, kaip protėvių dvasia reiškiasi per mus, kai mes tam atveriame širdį. Koks meilus ir artimas buvo senovinio žmogaus santykis su Žeme.
Mielai pacituosiu jo kelis žodžius: „vienas dalykas, kurį sužinojau paskaitos metu, mane labai palietė ir įstrigo giliai, giliai. Buvo pasakojama apie tai, kaip senovėje, ankstyvą pavasarį, kada dar žemę kausto sniegas ir ledas, tik pasirodžius pirmosioms nutirpusio sniego properšoms, vaikai ir suaugę, išsirengę, eidavo tose properšose pasivolioti. Savaime suprantama tai vienas iš būdų grūdinti savo organizmą, tačiau esmė viso šio ritualo kiek kita – po žiemos, žemė dar būna sušalusi ir atlikdami tokį veiksmą, savo šiltais kūnais žmonės stengėsi žemę sušildyti, pasidalinti savo šiluma su ja, kad ji kuo greičiau sušiltu, nusikratytu sniego ir sužaliuotu. Kai kalbama apie energijos mainus, mano supratimu tai pati aukščiausia to forma… Pabaigai, šioje vietoje labai tiktu Saulės Vartų Romuvos Vaidilės Audronės žodžiai, kuriuos iš jos išgirdau vakar: „Jie manė, kad paprasčiausiai užkas mus po žeme, tačiau jie nežinojo, kad mes esame sėklos…“.
Nuoširdžiai dėkojame šventvietės globėjams – Astai ir Arvydui, kurie mus taip meiliai priėmė ir globojo.
Romuvos garbės vaidila Virginijus Kašinskas, su didele meile ir kantrybe įamžino visą vyksmą, kurį galėsime pamatyti interneto svetainėje „Tautosakos vartai“. Esame jam už tai be galo dėkingi.
Kitas renginys – konferencija numatomas spalio 19 dieną Vilniuje „Krivio dienos“ proga.
buvo finansuojama pagal projektą „Mes – Romuva“, kuris yra MARIO programos dalis, ir yra remiamas Europos Sąjungos, bendradarbiaujant su Mažumų teisių grupe (Minority Rights Group) ir PILnet.
