M. Kundrotas. (Ne)eilinis šūvis į demokratiją

Šiuolaikinis Vakarų pasaulis, pagrįstai besididžiuodamas savo praeitimi, daro viską, idant tai ir liktų praeitimi. Vakaruose gimė ir subrendo moderni demokratija, užtikrinusi laisvę ir įvairovę. Tikėta, kad ši santvarka sąlygos taikų ir darnų susikalbėjimą tarp skirtingų visuomenės segmentų.

Padėtis žymiai kito įsigalėjus Frankfurto mokyklos idėjoms, anot kurių demokratiją reikia ginti nuo jos priešų, o tie priešai – visi, kas šiai mokyklai prieštarauja. Nuoseklūs krikščionys, tautininkai, prigimtinės šeimos šalininkai, netgi dalis klasikinių liberalų, kurie mano, jog tikra laisvė reiškia laisvę visiems.

Politinė klasė užsisklendė savyje, nulipdama nuo savo aukšto bokšto tik rinkimų kampanijų metu, o jose kiekviena politinė stovykla bendrauja tik su sau ištikimu segmentu.

Didžioji žiniasklaida transliuoja vis tas pačias kalbančias galvas, kruopščiai dozuodama ar net išvis eliminuodama bet kokią politinę ar kultūrinę alternatyvą.

Daugelis žmonių apskritai ignoruoja politinį gyvenimą, nes prarado viltį jame ką nors pakeisti.

Užuot kalbėjęsi žmonės šaudosi. Iš pradžių – žodžiais, po to – visuomeniniu ostrakizmu (cancel), dar po to – teisminiais procesais. O galiausiai, kaip matome, ir kulkomis.

Jungtinės Valstijos – kraštutinis šių tendencijų ir procesų pavyzdys. Respublikonai ir demokratai vieni kitus mato ne kaip diskusijų partnerius ar net oponentus, su kuriais drauge, keičiantis argumentais, ieškoma geriausio sprendimo. Jie vieni kitus mato kaip priešus, kuriuos reikia naikinti. Jau ir tiesiogine prasme.

Europa dar tik juda link to, nors juda užtikrintai. Dėl griežtesnės ginklų kontrolės čia mažiau susišaudymų, bet viešoji kontrolė, cenzūra ir ostrakizmas čia jau įgavo žymiai didesnius mastus nei JAV.

Amerikoje dar vis galioja laisvo žodžio principai, nors didžioji žiniasklaida užvaldyta sistemos, čia apstu alternatyvių informacijos kanalų. Europoje už kitokią nuomonę jau galima atsidurti kalėjime.

Lietuvoje žiniasklaidos cenzūra (ir savicenzūra) įsigalėjo po Rolando Pakso epopėjos. Politinis ir socialinis elitas persigando, jog demokratijos sąlygomis gali vėl iškilti antisisteminės jėgos.

Dar stojant į Europos Sąjungą žiniasklaidoje mirgėjo alternatyvūs ir opoziciniai veidai, vykdavo kultūringos diskusijos. Ilgainiui dauguma šių veidų tiesiog dingo iš ekranų, iš eterio, iš puslapių.

Naiviai tikėtasi, jog pašalinus iš viešųjų erdvių alternatyvą tauta persigalvos ir persiauklės, perimdama tas sampratas, pažiūras ir vertybes, kurias jai pateiks etatinės kalbančios galvos.

Taip pasiekta, kad visuomenė išties užmiršo daugelį alternatyviųjų lyderių ir organizacijų, bet jos nuostatos tik radikalėjo. Abejingumą valdžiai ir jos atstovaujamoms grupėms keitė priešiškumas.

O blogiausia, jog dalis gyventojų sutapatino valdžią ir jos politiką su valstybe, nusišalindama nuo jos arba net pasiduodama priešo žinutėms.

Žiniasklaidai korumpuojantis bendravimas persikelia į gatvę, į kiemus ir kitas auditorijas. Naujų galimybių atveria internetas ir socialiniai tinklai, nors ir juose bandoma įvesti cenzūrą, tai mažiau veikia.

Tautai užmiršus vienus alternatyvius lyderius jų vieton kyla kiti, užtenka tik parodyti aktyvumą. Neblogi Vytauto Sinicos, Petro Gražulio bei Remigijaus Žemaitaičio pasiekimai – akivaizdūs to liudijimai.

Neįmanoma visiškai sunaikinti idėjinės įvairovės. Galima ją tik radikalizuoti. O politinės priespaudos, informacinės diktatūros ir ideologinio totalitarizmo akivaizdumas kaip tik tai ir daro.

Nebelikus forumo, kuriame būtų galima tartis, ginčytis, abejoti, lieka tik monologai. Daug skirtingų monologų. Iš pradžių skirtingų stovyklų žmonės žvelgia vieni į kitus įtariai, o po to – jau ir priešiškai.

Šūvis į buvusį ir tikėtina – būsimą JAV prezidentą Donaldą Trampą (Donald Trump) – tik vienas iš daugelio ženklų, kur šios tendencijos veda. Tai – tragedija.

Ne mažesnė tragedija būtų, jei D. Trampo vietoje būtų atsidūręs dabartinis prezidentas Džo Baidenas (Joe Biden). Ne taip svarbu, ar kairysis šauna į dešinįjį, ar atvirkščiai (nors tam tikros tendencijos leidžia spręsti, kuriai pusei artimesni smurtas ir prievarta). Svarbiausia tai, kad abi pusės prarado gebėjimą kalbėtis.

Drauge prarastas gebėjimas kitame, skirtingame, priešingame įžvelgti žmogų. Su savais pliusais ir minusais. Ši tendencija akivaizdi tiek Europoje, tiek Lietuvoje.

Raginimai oponentų gyvenimą paversti pragaru, šaudyti (taip – jau šaudyti) juos, iš pradžių – po vieną per metus, nutildyti, išstumti į paraštes, ištremti rodo, jog poliarizacija mūsuose jau peržengė ne tik padorumo, bet ir sveiko proto ribas.

Nepavyks to užglaistyti sisteminiu pliuralizmo paveikslu. Tauta vis aiškiau supranta, kad sisteminė opozicija nėra opozicija, nes svarbiausiais klausimais sutampa su valdžios pozicija.

Šiandieniniai socialdemokratai ar „vardanlietuviai“ – tokia pat opozicija valdančiajai liberaliajai koalicijai kaip Genadijus Ziuganovas – Vladimirui Putinui. Neįmanoma tautos kvailinti visą laiką.

Liūdniausia žinia yra tai, kad pavyzdžiai užkrečia. Fanatizuotas kairysis radikalas arba priešingai – viltį praradęs konservatyvių pažiūrų žmogus Lietuvoje gali pakartoti amerikiečių šaulio „žygdarbį“.

Kaip jau minėta, kas ir kieno atžvilgiu tai padarys – antraeilis klausimas. O tada – vienas žingsnis iki pilietinio karo, kuriuo tikrai pasinaudotų amžinas Lietuvos priešas – Maskva.

Monika Garbačiauskaite-Budriene, ar praregėsite? Ar praregės privačios žiniasklaidos magnatai? Ar susipras sisteminiai politiniai lyderiai, kad pagaliau reikia ne tiktai kalbėti, bet ir kalbėtis?

Gal dar yra laiko. Galbūt butaforinius forumus pakeis tikra pilietinė agora, kurioje taps įmanomas dialogas.

Gal dar išvengsime blogiausio. Visada geriau mokytis iš svetimų klaidų nei iš savų.

Autorius yra istorikas ir politologas