R. Cibas. Demokratija

Demokratija. Tarytum visiems suprantamas ir dažnai vartojamas terminas. Bet, kaip dažnai ribos tarp šalių „demokratinių“ ir „totalitarinių“ tarsi išnyksta.

Kad ir prieš metus primestas „galimybių pasas“, vienoks ar kitoks prievartavimas skiepytis, vairuotojų protesto maršai Kanadoje, represijos Australijoje, vyriausybės paminta konstitucija Lietuvoje.

O „ketvirtąja valdžia“ kažkada tituluota žiniasklaida? Kuo ji pavirtusi dabar?

Geriausiu atveju – valdžiasklaida, nors yra ir aštresnių epitetų. Kame gi reikalas, gal demokratija, kaip kamparas, per daug laki?

Iš tikrųjų jokios paslapties čia nėra. Panašiai buvo ir su „tarybų valdžia“. Vladimiras Iljičius nuo garsiojo šarvuočio „patiomkino“ rėžė nuostabius lozungus :

Žemę – valstiečiams, gamyklas – darbininkams, valdžią – taryboms!

Taryboms? Jos nuo žodžio tartis. Bet ar kas tarėsi su tais valstiečiais ir darbininkais? Visi pažadai liko tik pažadais…

Kaip tada visus reikalus tvarkė tarybinė nomenklatūra, taip dabar – oligarchinė. Abiem atvejais valdžia – mažumos rankose.

O piliečiai,  tarybiniai ar dabartiniai – lieka ne prie reikalų. Rezultate – kvailių vietoje.

Visa esmė akivaizdi „atstovaujamos demokratijos“ termine. Atstovai – mažuma. Demokratija – daugumos valdžia.

Tai tas pats, kas sakyti – karštas šaltis arba sausas vanduo. Tai nesąmonė – priešingų sąvokų samplaika. Todėl nieko nuostabaus, kad mūsų demokratija tokia skylėta.

Jeigu valdžia mažumos rankose, tai ne demokratija…

Taip, mes turime laisvus rinkimus į valdžią, ko neturi Baltarusija. Bet po rinkimų, piliečiai (suverenas), jokio poveikio išrinktiems atstovams, „tautos tarnams“, nebeturės. Ką anie bedarytų…

„Išrinkot mus. Dabar keturis metus kentėkit“ – Ingrida Šimonytė. Kad tik keturis, tai galimėtų ir pakentėti, bet kad ši pasaka be galo.

„Atstovaujama demokratija“ tai, kaip namas be stogo, kaip automobilis be ratų. Geriausiu atveju ji nepilna. Tarnas turi būti šeimininko priežiūroje. Priešingu atveju jis tampa šeimininku…

Prie pilietinės teisės valdžią rinkti, būtina pridėti teisę kontroliuoti, ATSTATYDINTI. Bet kurį valdžios pareigūną nuo seniūnaičio iki prezidento.

Bet kurį teisėją ar prokurorą. Bet kurį žiniasklaidos bosą pamiršusį, kam tarnauja. Kitaip nieko nebus.

Jeigu panaikinti kelių policiją, baudas už greičio viršijimą, už vairavimą išgėrus, tai labai greitai eismas taptų nenuspėjamu.

Kaip tik tokiais nenuspėjamais yra tapę valdžios sprendimai. Iš kur ateina visi globalistiniai siekiai, transchumanistinės ar LGBT idėjos?

Kieno užsakymus, mūsų išrinktoji valdžia, taip nuolankiai vykdo? Kam jie tarnauja?

Visiškai akivaizdu ir logiška, kad tarnas be šeimininko priežiūros. suserga amnezija. Bet kita vertus, sakysite, o kur gi tokia, pilna demokratija yra?

Taip, kaip politinio reiškinio, tokios demokratijos, kada valdžia ne tik „viršuje“, bet ir „apačioje“, dar nėra.

Bet gamtoje jinai – kiekviename organizme. Turiu omenyje skausmą.

Skausmas, tai periferijos atsakas „centrui“. Jei ne jis, keturių metų kadencijos neišgyventume. Pamestumėm ne tik rankas ir kojas, bet ir galvą.

Todėl nesidairykim į šalis ieškodami gatavo „produkto“, o siekime demokratijos tikros, tiesioginės.

Dabartinė „atstovaujama demokratija“ suformavo valdžios VISAGALYBĘ – iš vienos pusės ir piliečių ABEJINGUMĄ – iš kitos. Šios „žirklės“ tautai pražūtingos. Jas būtina demontuoti.

Kaip įsivaizduoju ATSTATYDINIMĄ?

Paprasčiausiai – daugumos balsų principu, per internetą patvirtinant (suprantama) savo asmens tapatybę.

Skaičiuojami tik išreiškę nuomonę žmonių balsai. Pradžioje jų bus mažai. Bet, pajutus savo vertę, dabartinis pilietinis ABEJINGUMAS ims tirpti.

Net „blogai“ išrinkti, esant atstatydinimo pavojui, dirbs kitaip.

Tautoje slypi milžiniškas kūrybinis potencialas. Tereikia jį išlaisvinti. Valdžia turi tapti dieviška – visur esančia, abipuse.