A. Guogis. Apie formalią, bet ne realią demokratiją Lietuvoje

Esminis demokratijos klausimas yra, ar valdžios institucijos paiso bendruomenių ir gyventojų interesų, atsižvelgia į juos ir suderina savo sprendimus, prieš tai sąžiningai pasidalinusios visa turima ir reikalinga tokiems sprendimams informacija, ar, atvirkščiai, valdžios institucijos dėl joms tiesiogiai naudingų ar konkrečių verslo įmonių interesų slepia informaciją ir nesidalina ja iki pat sprendimų priėmimo tam, kad galima būtų priimti daugumai gyventojų ir ištisoms bendruomenės nenaudingus sprendimus. Ši valdžios viešos informacijos asimetrijos problema yra kertinė valdymo ir demokratijos problema šiame globaliame, bet kartu ir labai fragmentuotame pasaulyje, kuriame nuolat pinasi daugybė viena kitai prieštaraujančių ir viena kitą paneigiančių tendencijų bei reiškinių.

Pokarinio struktūrinio funkcionalizmo teorijos požiūriu kiekviena sistemos dalis pasižymi aiškiai apibrėžta funkcija. Moksliškai aiškinant dabartinę valdymo situaciją, ši teorija netinka. Pokarinis viešojo administravimo, politologijos ir sociologijos mokslas ieškodavo ir gana lengvai rasdavo valdžios legitimumo įrodymų, kai demokratijos kokybę „produkuodavo“ jos „kiekybiniai santykiai“, o konfliktų teorijos požiūriu svarbiausia būdavo konsensuso, o ne konflikto eskalavimas (R. Darhendorfas).

Vertinant posovietinės Rytų Europos demokratijos situaciją, pasirodo, kad konsensuso teorija turi ypač daug trūkumų. Kiekvieną dieną šiose šalyse tvyro klausimas „Ar valdžia gali būti draugiška savo piliečių atžvilgiu?“ 1989–1991 m. antikomunistinių revoliucijų patosas, kuris buvo sąlygotas tuometinių labai aiškiai išreiškiamų demokratinių iniciatyvų, susvetimėjimo pašalinimo bei moralinių aspiracijų, Rytų Europoje labai greitai užleido vietą nusivylimui dėl ekonominių ir ypač socialinių problemų sustiprėjimo bei nusivylimo valdžios institucijomis, tas problemas sprendžiant. Piliečių santykis su valdžia tarsi grįžo į tas pačias „nepasitikėjimo“, o kartais ir priešiškumo formas.

Lietuva šia prasme buvo tipiškas tokios „formalios“, o ne realios demokratijos pavyzdys. Dažnai priešiškumas valdžiai nebuvo išreiškiamas aktyviomis formomis, o buvo užslėpto, latentinio, tylaus rezignacinio pobūdžio. Tiek pati valdžia, tiek ją remiantys „smegenų centrai“, tokie kaip Lietuvos laisvosios rinkos institutas ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, rėmėsi pro-liberalia visuomenės samprata ir naudojosi šia Lietuvos piliečių anemija bei nesugebėjimu pasipriešinti jų priimamiems arba įtakojamiems sprendimams.

Dažnai visų politinių partijų ir daugumos žiniasklaidos priemonių užimama pro-liberali pozicija įvairių visuomenės problemų atžvilgiu buvo savotiškai sumišusi su sovietinės praeities reliktais, todėl įgaudavo ypač atgrasią formą. Pažymėtina, kad valdžios institucijų reitingai visose gyventojų apklausose Lietuvoje rodė ypač žemą pasitikėjimo lygį. Tačiau gyventojų požiūris į ketvirtąją valdžia – žiniasklaidą, kitaip nei trimis pirmosiomis valdžiomis, Lietuvoje pasižymėjo išskirtinai teigiamu vertinimu, kuris ilgą laiką ją kėlė į pirmąsias vietas reitingų lentelėse, o kartais – į pirmąją vietą. Tik apie 2010 m. Lietuvoje žiniasklaidos reitingai šiek tiek nukrito. Kitų valdžios institucijų reitingai išliko tokie patys žemi, kaip ir prieš 20 metų.

Teiginys „Valdžia – žmonių priešas, o ne sąjungininkas“, iš esmės buvo priimtinas daugeliui Lietuvos gyventojų. Buvo nebetikima ne tik centrine, bet ir (kas prieštarauja elementariai valdžios ir piliečių santykių logikai) decentralizuota vietine valdžia. Daugelio savivaldybių politikai ir administratoriai šiame kontekste išsiskyrė kaip ypač nepatikimi ir korumpuoti valdžios asmenys. Nors buvo ir teigiamų savivaldybių valdymo pavyzdžių, kaip, pavyzdžiui, Druskininkų ar Ignalinos savivaldybėse, atskiros Lietuvos savivaldybės, kaip, pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybė mero Artūro Zuoko valdymo metu, tapo neskaidrių sprendimų ir korupcijos siautėjimo sinonimu.

Nepastebėti savivaldos degradacijos šiuolaikinės Lietuvos gyvenime darosi nebeįmanoma, tačiau ypač stebina tai, kad ji dažniausiai nebesulaukia atviresnių nepritarimo ar pasipriešinimo formų iš bendruomenių ir gyventojų pusės. Toks savivaldybių administracijos ir politikų nebaudžiamumas mažina demokratijos legitimumą Lietuvoje ir tikrai neprisideda prie akademikams suprantamo ir gyventojams neatidėliotinai reikalingo „Naujojo viešojo valdymo“ principų įgyvendinimo.

Faktiškai Naujasis viešasis valdymas, pasižymėdamas labai reikalingais atvirumo, skaidrumo, demokratijos, pliuralizmo, socialinės atsakomybės, socialinio teisingumo, korupcijos nebuvimo ir aktyvios nevyriausybinės veiklos principais, iki šiol neturi pakankamai aiškiai apibrėžtų ir, kas ypač svarbu, praktikoje išbandytų konkrečių valdymo metodų.

Tokios „formalios“ demokratijos sąlygomis, natūralu, kad Lietuva ir skilo į „dvi Lietuvas“ – valdančiųjų ir valdomųjų. Jos ne tik nebesugeba tarpusavyje susikalbėti, bet ir nesistengia.

Autorius yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto profesorius.