I dalis čia.
Atrodydavo, jog apie Paulių visi viską žino, visada žino, kur jis yra ar gali būti, kaip jis gyvena, kaip rašo eilėraščius. Ypač daug buvo ir yra žinančių apie Paulių ir „rašalą“. Labai jau mėgstama prisiminti jo garsią „granatą“.
Bet kitų lūpose ji nesprogsta, ištęžta, driekias kaip seilės. Nors ir stengiamasi apie tai daug ir (gal nesąžiningai?) kalbėti. Ne jam reikėjo to rašalo, mums, kad iš smėlio virvę nusivytume, prisirištume prie jo atlapo, atlaidaus ir tikro, todėl skaidraus gyvenimo.
Bendraudami su Pauliumi Širviu galėjom susidaryti nuomonę, kad jo niekada neslėgė praeities prisiminimai, nekaupė ir nepuoselėjo ateities vizijų. Niekada nekeikė klaidų, klystančių bičiulių. Jiems jis buvo dar nuoširdesnis.
Nemėgo tiesos agresyvumo. Nusišypsodavo, numodavo ranka: vyrai, geriau išgerkim… Jis niekada nekalbėjo apie nesėkmes, nesirovė plaukų nuo galvos, pakrizendavo, atrodė, jį žeidė galvojimas ir kalbėjimas apie asmenines nesėkmes, praradimus. Ne vienas ateidavo pas jį pasiguosti, lyg išpažinties.
Paulius nerinko nei kaltės, nei gėdos jausmų. Apsivalydavo keiksmu ar graudoku šypsniu. Jam tai buvo kalba, kaip moralinė kategorija. Kartais atrodydavo, kad jis sukurtas iš nieko, tik fotografija, akimirka išplėšta iš nebūties.
Iš skausmo krūtinės. Praeis ji ir vėl liks tik viešas nutolęs vaizdas, matytas ir girdėtas žmogus, klusniai einantis su didele nuostaba, niekada nepaniekinantis kito ir nepaniekinamas žmogus.
Kaip sunku kalbėti apie žmogų, kuris nemėgo kalbėti, mėgo žiūrėti į kalbančius, nuostabiai klausytis poezijos. Lyg kartodavo žodžius, kuriuos pirmą kartą girdėjo. Tame keistame lūpų virptelėjime galėjai jausti daugiau nei recenzijoj. Taip klausomasi muzikos.
Sakydavo: „Dieve mano, kaip gerai pasakyta… Šaunus vaikinas, geras poetas…“
Kai pasidarė madinga kalbėti apie egzistencializmą, modernizmą, jis išeidavo į tylą. Gal tai jam primindavo nebūties slenksčius, prieš kuriuos ne kartą stovėjo.
Stovėjo kaip kareivis. Kaip vėjo paukštis. Nesižemindamas, neieškodamas pavadinimo savo pergyvenimams ir jausmams. Pradėti iš pradžių jis nemokėjo, nemokėjo ieškoti priežasčių, o paties gyvenimo priežastis jam buvo poezija. Mokėjo slėptis savyje ir savyje surasti laisvę.
Ne kartą mačiau einantį ir, atrodė, nieko nematantį. Eina širdies laisvės vedamas. Gal net savęs išsižadėjęs. Švyti kantrybe, tarytum išsiruošęs į beviltišką kelionę. Su tokia kantrybe skamba tik varpai. Kol nežinai, kam.
Eina kaip pralaimėjęs. Niekada kaip į mūšį, niekada kaip nugalėtojas. Nei kiek nenustemba užkalbintas. „Ar tu žinai, na, gal girdėjai, kad Dievas dykumoj žydus piepelom, – krizena, – nugi, putpelėm, maitino.
Valgys jie tau tuos „monus“… Tik žydai galėjo taip įsitaisyt… Dievo pažasty su putpelėm… Pamaitink taip lietuvius, jau niekaip nenuvarysi nuo tokio Dievo stalo…“ Iš kur tokius kepsnius ištraukei?
Kažkas iš pažįstamų atvežė iš kaimo seną maldaknygę. Ten pasiskaitė. Baimindamasis, kad nepatektų ateistams į muziejų, iš ankstaus ryto nunešė į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią ir paliko ant lonkos.
Susitikau su Pauliumi grįžęs iš Jakutijos. Atvežiau jam dovanų ploną knygelę eilių nuo Semiono Danilovo, jakutų klasiko ar pradininko, nesupaisysi jų, kuris prašė įkalbėti Paulių atvažiuoti pas jį į svečius: paviešėtų, pamedžiotų ir išvažiuotų jau, šitai jis man žegnodamasis, kristaradi, garantavo, jakutų lyrikos klasiku, liaudies poetu.
Pol goda – i narodnyj. Paulius juokiasi atsilošdamas, o man pasirodė kaip iš kilpos ištrauktas. Kvatoja ir klausia: o jie ten visi klasikai? Kas antras, – sakau, – savo akim mačiau kelis pradininkus, klasikus, liaudies. Pasakoja, kad jis jam jau Maskvoj, kai studijavo M. Gorkio institute, ausis išūžė: važiuojam, su tokiais eilėraščiais klasiku būsi.
Berazumis… Sakau, pasiskaityk, ten lietuviai amžinam tavo įšale nagais, dantimis kabindamiesi eilių prirašė, pasiskaityk. Nusirašyk ir pats būsi klasikas… Šaunus vaikinas, nežinau, kaip jis ten rašo… Tada laikraščius eiliavo.
Ai, visi tada gal taip rašėm, Stalinui ant garbės… Paulius pavartė knygelę, pakrutino lūpas lyg įdėmiai skaitytų: tokių mes jau seniai neberašom, ir tokios laikraštienos nebeleidžiam, – krizena, – jakutas, sakiau jam, koks tu jakutas, jeigu jau Semionas, ir dar Danilovas… Tada jis man papasakojo, kaip juos krikštijo.
Ruseliai jų pavardžių neištardavo, kai nukariavo, visus suujino, suhujino… Nurgun – Nurgunskij, Ojhun – Ojhunskij… Tai kaip, sakau, kai ruskeliai jus krikštijo, ar nors marškinius davė. Ne, sako, degtinės atvežė.
Geras krikšto vanduo, – sriubčioja Paulius maigydamas cigaretę. – Šaipiausi, sakau, tai jūs mums tą Leniną nuo Lenos pakišot. Dėl Lenino aš nieko nežinau. Stalinas – tai tikras banditas. Aš apie jį nerašiau.
Jakutų epas labai gražus: pasakojo, dainavo, niurzgėjo, laižėsi kaip amžinai alkanas. Šitaip jie gali kelias paras… Paminėjau lietuvišką vardą Algis, Semionas nustėro: ką čia užkeiki? Nieko, toks vardas… O jakutiškai – tai užkeikimas – „algys“. Sakiau, Jūs ten visi lietuvių Algių užkeikti…
Bus daugiau
