Kovo 13 d. eidamas 93-iuosius metus mirė poetas, literatūros kritikas Algimantas Baltakis. Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1955 m.
A. Baltakis gimė 1930-02-15 d, Leliūnuose, Utenos r., 1949 m. aukso medaliu baigė Kauno 4-ąją gimnaziją. 1949–1954 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.
1953–1954 m. vadovavo Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai, redagavo almanachą „Jaunieji“. 1952–1956 m. buvo žurnalo „Tarybinė moteris“ literatūrinis darbuotojas, skyriaus vedėjas, atsakingasis sekretorius. 1956–1990 m. (su dvejų metų pertrauka) dirbo „Pergalės“ (dabar „Metai“) žurnalo redakcijoje: 1956–1957 m. buvo Kritikos skyriaus vedėjas, 1957–1959 m. Prozos ir poezijos skyriaus vedėjas, 1959–1964 m. atsakingasis sekretorius, 1978–1985 m. vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, o 1964–1976 m. ir 1985–1989 m. – vyriausiasis redaktorius.
Nuo 1990 m. žurnalo „Metai“ redakcinės kolegijos narys. Jo kūryba dažnai įtraukiama į poezijos rinktines, rinkinius, antalogijas, almanachus, publikuojama spaudoje. 32 knygų autorius, išvertęs ir spaudoje, knygose kartu su kitais vertėjais leidęs rusų, ukrainiečių autorių kūrybos.
Algimanto Baltakio poezijai būdingas nuoširdus lyrizmas, viešas, oratoriškas kalbėjimas čia dera su tyliu įsiklausymu į pasaulį ir save. Nemažai poeto eilėraščių jau virtę gerai žinomomis dainomis: „Iškirsk visą girią, ką nori – daryk, tik mažą pušelę, maldauju, palik“, „Boružėlė septyntaškė“,„Aš viską viską užmiršau“, „Aš tolstu nuo tavęs, kaip tolsta laivas…“ ir kt.
A. Baltakio eilėraščių rinkinių taip pat yra išleista latvių ir rusų kalbomis.
Paskutinė rašytojo knyga – „Antakalnio vigilijos: lyrikos rinktinė, 1980-2010” išleista 2010 m.
2005-aisiais jis buvo apdovanotas Vyriausybės meno premija bei ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, 2006-aisiais įvertintas Vilniaus mero premija ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.
2015-aisiais jam įteikta Eduardo Mieželaičio premija.
Rašytojai: Algimantas buvo bendruomenės žmogus
Rašytojai, atsisveikindami su savo kolega ir bendražygiu, rašo:
„Algimantas buvo bendruomenės žmogus – jam visada rūpėjo, kaip ir kuo gyvena kiti, kaip jiems sekasi, kaip laikosi kolegos.
Kol pajėgė – susitikdavo su jais, o sulaukęs garbaus amžiaus dažnai paskambindavo jaunesniems, apgailestaudamas, kad jo kartos rašytojai visi jau iškeliavę.
Tiesą sakant, Algimantas buvo toks žmogus, kurio ne tik įdomu klausytis, bet jį reikėjo ir matyti, jo natūralų gaivalingumą, jo gestus, veido išraišką, jo spontaniškumą.
Anot prof. V. Daujotytės, jis buvo gyvo gyvenimo nervo poetas, permąstantis visuomenę, viešuomenę ir šviesuomenę, jos prietarus, ydas, džiaugsmus ir kentėjimus.
Jis tą darė šmaikščiai, su lengva ironija, kaip žmogus, kuris žiūri ir reaguoja, mato ir perspėja. Ne veltui ir viena jo knygų pavadinta Privalau paliudyti: mintys, dienoraščiai, posmai, pašnekesiai (2017).
A. Baltakio poeziją galime vadinti biografiška ar autobiografiška, galime vadinti tiesiog gyvenimiška, nes tai gyvas audinys, sudaigstytas gyvais jutimų siūlais: „Koks tu, eilėrašti baisus! / Nuogai mus išrengi visus, / Ką slepiam netgi nuo savęs, / Liepi išnešti į gatves.“ – rašė poetas rinkinyje Penkiasdešimt eilėraščių.
O jis pats yra sakęs: „Esu toks, koks esu, rašau tokiems pat žmonėms, kad mane suprastų. Man brangiausios tos mano knygos, kuriose labai daug manęs. Ir sudėliotos jos planingai, vientisai.
Tai Velnio tiltas, Strazdiškio elegijos ir Vienuolynas. Kiekviena susijusi su tam tikrais išgyvenimais, emocijomis. Velnio tilte norėjau rašyti tema, kuria tada kalbėti nebuvo galima, Strazdiškyje – atsisveikinimas su tėviške, o Vienuolynas – kaip apibendrinimas. Juk tik du žodžiai sakomi pasauliui: labas ir sudie. Pusę gyvenimo sakai „labas“, o kitą pusę – „sudie“…
Šiandien sakome sudie 1966 m. Poezijos pavasario laureatui, šį titulą pelniusiam už rinkinį Požeminės upės. Amžinybėn išlydėdami paskutinįjį iš „trijų poezijos muškietininkų“ (Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis ir Justinas Marcinkevičius), atsisveikiname su visa trisdešimtųjų metų gimimo karta.
Kiekvienas skaitytojas A. Baltakio knygose atras sau artimas eilutes, bet iš tikrųjų Poetas nieko nemoko, / Jis tik pavaizduoja / mokytą vienuolį, / o tasai / retkarčiais / ima staiga ir prabyla / išminčiaus balsu, / kaip ir dera mokytam vienuoliui. / Tačiau dažniausiai / poetas su mokytu vienuoliu / sėdi prie Babilono upės / ir tyli (Vienuolynas, 1998).
Nuoširdžiai užjaučiame Velionio žmoną Sigitą, dukrą Eglę, vaikaičius, provaikaičius ir kitus artimuosius bei bičiulius“, – rašoma rašytojų atsisveikinimo žodyje.
Dėl A. Baltakio mirties užuojautą pareiškė valstybės vadovai
„Netekome iškilaus mūsų šalies literatūros klasiko, išskirtinio talento, kurio kūryba yra ryški ir reikšminga Lietuvos poezijos aruodo dalis. Su šio kūrėjo įtaigiu ir nuoširdžiu lyrikos žodžiu augo ir brendo kelios mūsų šalies kartos, be į daugelį dainų įsiliejusių Poeto eilių neįsivaizduojamas ir Lietuvos dainyno aukso fondas“, – rašoma Prezidento Gitano Nausėdos užuojautoje.
Pasak Prezidento A. Baltakis – viena ryškiausių savo meto Lietuvos kultūros asmenybių. Jis yra svariai prisidėjęs prie „Poezijos pavasario“ fenomeno, telkęs kitus kūrėjus, su didžiuliu darbštumu plėtojęs redaktoriaus, vertėjo, kritiko veiklą.
„Šiandien netekome ryškiu poetiniu talentu apdovanoto kūrėjo, kurio skvarbūs tekstai yra išlikę kelių kartų atmintyje. Algimantas Baltakis žavėjo ne tik savąja kūryba, tačiau ir jungė kultūras kaip vertėjas, jo žodžio meistrystė yra ir išliks gyva eilėraščiuose ir dainose, kurias atpažįsta daugelis.
Šią sunkią valandą reiškiu užuojautą artimiesiems, kolegoms ir visai literatūrinei bendruomenei“, – rašoma Ministrės Pirmininkės I. Šimonytės užuojautoje.
Nuojauta Poeto mirties išvakarėse:
ŠEŠTADIENIO IMPRESIJOS. Šįryt susimąsčiau apie vienišumą. Kaip mes jaučiamės vienatvėje – laimingi, nesaugūs ar…
Posted by Česlovas Iškauskas on Friday, March 11, 2022
Užuojautos, atsisveikinimo žodžiai:
Mirė Algimantas Baltakis (1930.II.15–2022.III.13)
Taigi beveik prieš mėnesį pradėjęs devyniasdešimt trečiuosius.
O taip…Posted by Vladas Braziūnas on Sunday, March 13, 2022
VAKAR SKAMBINAU ALGIMANTUI.
Jo telefonas tylėjo. Perskrodė baisi nuojauta.
O dabar – žinia:
ALGIMANTAS BALTAKIS
išėjo…Posted by Arvydas Juozaitis on Sunday, March 13, 2022
SUDIE, POETE!..
ALGIMANTAS BALTAKIS (1930-02-15 – 2022-03-13)
“…Todėl mes neturime teisės sakyt:
Gimiau per…Posted by Povilas Girdenis on Sunday, March 13, 2022
Šiandien, kovo 13-ąją, mes lietuviai netekome Dainių dainiaus – Algimanto Baltakio.
Visą gyvenimą Baltakio pavardė ir…
Posted by Jonas Vaiškūnas on Sunday, March 13, 2022
Išeina paskutinieji tos tvirtų stuburų kartos.
Jų niekas nepakeis, jiems niekas neprilygs. Jiems po vieną išeinant, vis TAMSIAU LIETUVOJE. Be jų liks tik mitai apie čia gyvenusią itin šviesią, kilnią, narsią tvirtų vyrų ir moterų Tautą.
Sudie, sudie!
Iš kur tokius siaubus patyrusios kartos toks beribis lyriškumas, švelnumas, tokia atjauta, tokia meilė žmogui ir gamtai, tokia pagarba Tėvui ir Motinai, kitam žmogui, iš kur toks orumas? Iš kur jie tiek dvasios jėgų sėmė?
Kokia tuštuma atsiveria, kai tokių asmenybių netenkama…
Prisimenu iš savo vaikystės. Mano a. a. tėvas Vytautas Martišius buvo, regis, neblogi bičiuliai su A. Baltakiu. Jų gimimo dienas skyrė tik keturios dienos (poeto – vasario 15 d., mano tėvo – vasario 19 d.). A. Baltakis neretas svečias buvo mūsų namuose (per tėvo gimtadienius). Regis, jie buvo susitarę, kaip apsigint nuo nepageidaujamų tikrintojų, ar nešvenčiama Vasario 16 – oji. Taigi švenčiam gimimo dienas. Dabar amžiną atilsį abiem.
Dar vienas TSKPistas numirė. Jų lieka vis mažiau.
Kiekvieno žmogaus gaila. Tik kad visų mūsų tokia dalia. Tokios būtų pirmadienio „impresijos“ (?).
Šiandien LRT TV+
Algimanto Baltakio
2015 m. Jubiliejinis kūrybos vakaras
Gimiau nei per anksti,
Nei per vėlai…
Ir numirei, Algimantai, nei per anksti, nei per vėlai.
Pačiu laiku, su savo “batais, kareiviškais batais”.