L. Astra, S. Buškevičius. Šiandien Ukraina gina mus

Artėja lūžio metas, kai Ukrainos fronte, sąjungininkų daugiamilijardinės paramos dėka, bus galų gale įveiktas pražūtingas karinis disbalansas.

Iki šiol rusų agresorius galėjo apšaudyti ką tik nori,kiek nori ir naikinti miestus, miestelius, kartu su jų žudomais gyventojais, griauti visą šalies energetinę infrastruktūrą.

Ukrainiečių kariuomenė jau aprūpinama puikiais ginklais, pildomas rezervas, greitai bus uždengta oro erdvė ir tūkstančiai tolimojo nuotolio raketų nukryps karinio agresoriaus link.

Tarptautiniai ekspertai neatmeta galimybės, kad, augant karinei įtampai fronte, rusiškos balistinės raketos, skrendančios kelis tūkstančius kilometrų,gali smūgiuoti ir į NATO karines bazes.

Globaliai žvelgiant, šiandien būtinas valstybės ginkluotos gynybos koncepcijos (VGGK) atnaujinimas.

Nors mūsų karinėje strategijoje ir yra ypatingas veiksnys – tai patikima karinė parama iš NATO, tačiau 3-jame sutarties punkte yra pabrėžiama, jog visos jos narės turi stiprinti savo gynybinius pajėgumus ir netikėtos karinės

Tik 5-sis šios sutarties punktas įpareigoja užpuolimo atveju visas nares padėti viena kitai pagal išgales.

Todėl beribis naivumas yra teigti, kad NATO pagalba atskubės žaibiškai. Akivaizdu, kad lietuviškos gynybos strategija turi būti grindžiama Galia gintis patiems.

Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme teigiama, kad nacionalinio saugumo sistema remiasi valstybės institucijų veikla ir kiekvieno Lietuvos piliečio dalyvavimu, atvira pilietine visuomene, suvokiančia pavojus ir savo atsakomybę, pilietiškai susipratusia ir pasirengusia ginti Lietuvos laisvę.

Iš esmės tai yra įstatymiškai įtvirtintas Visuotinis lietuviškos pilietinės gynybos modelis. Ilgaamžė karybos patirtis jau seniai parodė, kad valstybės piliečiai yra ir patys geriausi jos gynėjai, atliekantys žvalgybą, slaugantys sužeistuosius, tapdami ryšininkais, vairuotojais, sandėlininkais.

Tačiau ar šiandien mūsų valstybėje veikia visuotinės Pilietinės gynybos modelis, kaip tai numatyta teisės aktuose?

Nevykdomas joks būtinas realus darbas, rengiant gyventojus – rezervo rėmėjus – būtinai gynybai. Nėra nei gerų programų, nei efektyvių mokymų, nei skiriama lėšų visų gyventojų sluoksnių informavimui, kur gi yra slėptuvės, kur galimos krizės atveju galima būtų prisiglausti patiems ir slėpti savo vaikus. Tai yra pavojinga neveikla.

Karinė grėsmė Lietuvos saugumui – kaip niekad reali, todėl ironiška, kad viešoje informacinėje erdvėje staiga pradėjo plisti arba, teisingiau tarus, pradėtos dirbtinai platinti nuostabios visuotinės taikos idėjos. Ir būtų pusė bėdos, jei koks mielas kandidatas į Lietuvos prezidentus silpnaprotiškai šypsodamasis aiškina, kad sieks bendradarbiavimo ir taikos su visomis kaimynėmis,t.y. ir su karo nusikaltėliais, kurių laukia nesulaukia tarptautinis Hagos tribunolas.

Tačiau žymiai pavojingesnė yra ką tik įsteigta „Taikos koalicija“ teikianti įstatyminę pataisą dėl teisinio apribojimo, kuris draudžia net mokymo tikslais siųsti karius į Ukrainą.

Jau praėjusių metų vasarą penktoji kolona Lietuvoje šoko ir dainavo, linksminosi, kai pavogė visus konfidencialius NATO viršūnių susitikimo Vilniuje dokumentus. Dabar štai pereinama prie grandiozinio visuotinės taikos troškimo, siekiant karinių veiksmų pertraukos, kuri mirtinai reikalinga kariniam agresoriui persigrupuoti, persiginkluoti ir – pulti iš naujo.                          

Šiandien Ukraina gina mus visus ir jos pergalės strategija įpareigoja visą demokratinį pasaulį jai padėti. Su kariniu agresoriumi tartis neįmanoma ir geriausiai tai paaiškino rusų karys, šaukiniu „Cezaris“, kovojantis ukrainiečių pusėje: Rusijos valdžioje išsikerojo baisi politinė metastazė ir vienintelis būdas ją įveikti – tai išoperuoti aštriu skalpeiliu, t.y. karine jėga.

Geopolitinė tikrovė sparčiai kinta ir galimi įvairūs jos krizės scenarijai, kuriems būtina pasirengti: kaimynai estai prie sienos su Rusija įrenginėja gelžbetoninius bunkerius ir gynybos linijas, lenkai rūpinasi uždengti rytinę savo oro erdvę, taip pat stato prieštankinius įrengimus prie sienos su Karaliaučiumi ir minuoja pasienį su Baltarusija.

Lietuvoje dar ankstyvą pavasarį Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas viešai paskelbė solidų programinį dokumentą „Kariuomenė visada ruošiasi tik ateities scenarijams“ (Lietuvos aidas Nr.10), kuriame įvardijo Lietuvos kariuomenės pajėgumų plėtros kryptis, naujos kovinės ginkluotės perspektyvas. Tačiau po kelių dienų šis ministras buvo netikėtai… atleistas.

Tačiau A. Anušauskas dar spėjo prabilti apie jo matytą tikrąją padėtį kariuomenėje, kuri „buvo po stora dūmų uždanga“. Ir jo pastangomis šią uždangą praskleidus apstulbina net ne tai, kad, ministro teigimu, mūsų kariai neturėjo pakankamai šalmų, šarvinių liemenių, optinių taikiklių, naktinio matymo prietaisų, vienkartinių granatsvaidžių, naudojosi pasenusiais kulkosvaidžiais, net neturėjo pakankamai pirmos medicininės pagalbos rinkinių, amunicijos.

Sukrečia neįtikėtinas faktas, kad įsigyta brangi vidutinio nuotolio priešlėktuvinės gynybos NASAMS sistema iš viso neveikė ir net nebuvo perduota kariuomenei, nes be raketų ji buvo neveiksni. Toliau dar žiauriau: įsigijus pirmas ir vieninteles pėstininkų kovos mašinas iš gamintojų net nebuvo pareikalauta, kad ištaisytų broką ir šios mašinos veiktų.

Ministro A.Anušausko teigimu buvo nuolat pasirašomos sutartys karinei technikai įsigyti be atsarginių dalių tiekimo užtikrinimo. Nors puikiai žinoma, kad be atsarginių dalių karinė technika yra nefunkcionali, t.y. tėra metalo laužas. Ir visos šitos neveikiančių geležinių dėžių krūvos trūnija sandėliuose už visų Lietuvos žmonių – mokesčių mokėtojų pinigus?

Kyla esminis klausimas: kas už šias kenkėjiškas sutartis ir dešimčių milijonų eurų praradimus atsakingas?

Ar tie patys ministerijos pareigūnai dabar pirks planuojamas priešlėktuvinės gynybos sistemas ir vėl paaiškės,kad nėra būtinos paleidimo įrangos, o įsigyta priešbepilotinės gynybos sistema – taip pat neveikianti. Ir tai net tik iššvaistytų milžiniškų lėšų – o gal pavogtų ? – problema. Tai yra ir mūsų karių gyvybių kaina.

Karo pradžia Ukrainoje parodė, kokia neišmatuojama gali būti stambiosios korupcijos žala kariuomenėje: kai viena valstybių sąjungininkių, skyrusi skubiam ukrainiečių ginklų įsigijimui per 40 mln. dolerių, paprašė pranešti, kas buvo nupirkta, atsakymo iš tuometinių Gynybos ministerijos pareigūnų nesulaukė.

Tuomet buvo kreiptasi į specialiąsias tarnybas, kurios nustatė, kad visa ši suma buvo pervesta į įvairias pareigūnų sąskaitas ofšoruose, jokie ginklai net nebuvo nupirkti, o vietoje to jau buvo pradėti įsigyti sklypai, vilos, butai ir kitas nekilnojamas turtas. Kaip tik tuo metu, kai fronte jau žūdavo dešimtys tūstančių karių ir daugiausiai dėl to, kad nepaprastai trūko ginklų, šovinių, įrangos.

Aiškėja, kad didžiausias iššūkis Lietuvos saugumui ir gynybos politikai – tai ne tik potencialus išorinis, bet ir giliai užsislėpęs vidinis priešas – galima labai stambi, vadinama Juodoji korupcija, kuri griauna valstybės valdymo pamatus, žlugdo gynybines galias.

Didinant valstybės finansavimą karinės gynybos reikmėms, būtinas ir privalomas nuolatinis auditas: kokios lėšos išleistos, koks jų efektyvumas, įsigyjant modernią ginkluotę, ir kas už tai atsakingas.

Karinės galios požiūriu Lietuva turi tapti mūsų saugiais namais, o iš tiesų – Tvirtove.