Senosios Vėlinių tradicijos

Lietuviai savo mirusiuosius prisimindavo per visas svarbiausias metines šventes, tačiau labiausiai – rudenį, baigiant rudens darbus. Vėlinių kilmė siejama su lietuvių tikėjimu, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri paskui bendrauja su gyvaisiais, juos lanko. Tikėta, kad būtent per mirusiųjų minėjimo šventes vėlės priartėja ir dalyvauja apeigose, todėl tuomet siekiama išreikšti artimą ir pagarbų ryšį su protėviais.

Mirusiųjų minėjimo šventė Lietuvoje buvo vadinama ne tik Vėlinėmis. Senuose šaltiniuose ji vadinama Ilgėmis, o Rytų Lietuvoje – ir Dziedų (Dziadų) vardu. Ilgių šventės papročiai susiję ne tik su mirusiųjų pagerbimu, bet ir su darbų užbaigimo apeigomis, kurių metu buvo atliekami būrimai siekiant gero kitų metų derliaus. Tikėta, kad būtent protėviai ir anapusinio pasaulio jėgos padeda užtikrinti gamtos vaisingumą ir skalsą. 

Senuose XV–XVI a. šaltiniuose rašoma, kad protėvių vėlėms pagerbti skirtos apeigos būdavo atliekamos spalio mėnesį ir trukdavo kelias dienas, o lietuvių papročius ir archajiškus tikėjimus tyrinėjęs Jonas Basanavičius tvirtino, kad mirusiųjų pagerbimo apeigos tęsdavosi daug ilgiau – nuo šv. Mykolo (rugsėjo 29 d.) iki šv. Martyno (lapkričio 11 d.).

Kiti šaltiniai nurodo, kad mirusiųjų minėjimo šventės laikas buvo spalio pabaiga – lapkričio pradžia arba vien lapkričio pradžia. Į šį protėvių pagerbimo laiką patenka krikščionių Bažnyčios įvesta šventė lapkričio 1-ąją Visų šventųjų diena, tačiau jos paskirtis kita – pagerbti visus šventuosius, kurie neturi savo atskiros dienos liturginiame kalendoriuje.

Senuosiuose šaltiniuose rašoma, kad pagerbiant mirusiuosius būdavo ne tik einama į kapus, bet ir keliamos vaišės. Pavyzdžiui, Jonas Dlugošas XV a. rašė, kad kapinėse žmonės rinkdavosi iš visos apylinkės ir puotaudavo kelias dienas, aukodami dievams (ypač Perkūnui), kad šie sustiprintų mirusiųjų vėles. Aleksandro Gvaninio teigimu XVI a. žemaičiai prie Kuršo ribos eidavo lankyti artimųjų kapus su pienu, midumi ir kitomis vaišėmis, ten šoko, pūtė vamzdžius ir mušė būgnus.

Paprotys valgyti prie kapų, palikti ant jų vaišių (duonos, košės, kiaušinių, laistyti kapus pienu, medumi, vynu) buvo paplitęs įvairiose pasaulio tautose, o Europoje labiausiai žinomas iš slavų, graikų, rumunų ir kitų kaimyninių tautų papročių.

Bažnyčia tokius papročius ėmė drausti, tačiau vėlių vaišinimo papročiai Lietuvoje išliko iki XIX a., o kai kur net vėliau – pasitaikydavo, kad kapai būdavo pabarstomi grūdais, paliekama duonos ir vandens (vėliau jį pakeitė degtinė).

Lietuvoje ilgai gyvavo tradicija Vėlinių išvakarėse pjauti aviną, jo mėsą aukoti bažnyčiai, dalinti elgetoms, panaudoti ruošiant Vėlinių nakties vakarienę. Anot Motiejaus Valančiaus, žemaičiai mirusiesiems iš vakaro dėjo dubenis šiupinio ir raugtienės.

Kitais duomenimis Žemaitijoje, Kurše ir Mažojoje Lietuvoje po kapų lankymo ir bažnyčios vaišės vykdavo karčemose, kiekvieno valgio ir gėrimo nupilant vėlėms po stalu. Ilgiausiai gyvavo paprotys rengti vaišes mirusiųjų garbei namuose – jo pėdsakai pastebimi ir šiandien, kad po apsilankymo kapuose giminės susirenka bendroms vaišėms.

Buvo tikima, kad vėlės lankosi tiek namuose, tiek bažnyčioje, todėl žmonės jų laukdami pasiruošdavo: kad vėlės sušiltų – kurdavo pirtį, kad lengviau patektų į namus – atidarydavo langus ir duris, kad nesusižeistų – paslėpdavo aštrius daiktus, taip pat nepildavo laukan šiukšlių.

Pirmiausia kviesdavo vėles nusiprausti pirtyje, o po pirties – į vaišes, nukraudami valgiais stalus, palikdami juos nakčiai, o galiausiai dalį valgių nunešdami į kapus.

Taigi Vėlinės turi nemažai prasminių sąsajų su Kūčiomis, per kurias taip pat prieš vakarienę daug kur kuriama pirtis, prie bendro vaišių stalo kviečiamos vėlės, stengiamasi vėlių nesužeisti, joms atveriami langai ir durys, paliekama maisto, šelpiami tarpininkais su anapusiniu pasauliu laikomi elgetos prašant pasimelsti už mirusius. 

llgiausiai Vėlinių šventimas pagal senus papročius išliko Dzūkijoje. Pradedant valgyti būdavo aukojami pirmieji kiekvieno patiekalo kąsniai ar sriubos šaukštai. Pagerbdami mirusius, žmonės melsdavosi prie valgiais nukrauto stalo, ant kurio būdavo padėta sėtuvė su uždegta žvake, duonos kepaliuku ir kitu maistu, kurį vėliau išdalydavo elgetoms, kad šie pasimelstų už vėles.

Apeigos pirkioje prie stalo būdavo ilgos ir turiningos. Vakarienei baigiantis, vėlėms buvo sakoma: „Dovanokit, vėlelės, būkit sveikos, sudiev, laiminkite mus gyvenančius, ramybė tiems namams. Eikite ten, kur jus likimas veda.“.

Kai kur vaišėms virdavo košę, paaukoto gaidžio sriubą. Ypatinga reikšmė buvo teikiama „dziedų“ duonai, kurią dzūkai skirdavo protėviams ir kepdavo su apeigomis, o vėliau išdalindavo elgetoms.

Gervėčių krašto (dab. Baltarusijoje) lietuviai elgetoms išdalyti būtinai kepdavo nedidelių bandelių, o avies mentelę aukojo bažnyčioje. Tikėta, kad elgetos turi ypatingą ryšį su mirusiaisiais, yra tarpininkai tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Už gautas aukas elgetos tylomis ir balsu kalbėdavo maldas.

Tiek seniau, tiek ir dabar pagrindinis mirusiųjų pagerbimo simbolis yra ugnis. Anksčiau tikėta, kad vėlės šąla, tad kūrendami ugnį gyvieji padėdavo išėjusiems į Anapilį sušilti. Kaimyninėje Baltarusijoje dar ir dabar išlikęs paprotys yra vadinamas „šildyti mirusįjį“, arba „šildyti mirusiajam kojas“.

Anksčiau būdavo deginamos ne tiek žvakės, kiek tiesiog užkuriama ugnis, sukraunant kapinėse vieną didelį laužą (jame degino senus kryžius, sausas medžių šakas ir kt.). Senovinį kapinių laužo deginimo paprotį dar ir dabar galima pamatyti Varėnos rajono kaimuose (Margionių, Mardasavo, Musteikos).

Per Vėlines prisimenami užmiršti kapai. Būdingas lietuvių Vėlinių papročių bruožas – „klajojančių vėlelių“, nesava mirtimi mirusiųjų, niekieno neprisimenamų kapų pagerbimas. Lietuviai tikėjo, kad Vėlinių vakarą galima aptikti seniai pamirštus ir nežinomus kapus, nes tą naktį žybsi mažytės švieselės tose vietose, kur kada nors buvo palaidotas žmogus. Pastaraisiais metais po truputį vėl atgimsta paprotys per Vėlines uždegti žvakutes ant protėvių kapų – pilkapių ir kitų senkapių, taip pat ant apleistų kapelių.

Seniau lankant kapus, kaip ir per laidotuves, būdavo raudama (ypač Dzūkijoje). Nuo XX  a. 7-ojo dešimtmečio prasidėjus etnokultūriniam sąjūdžiui Lietuvoje, susiformavo nauja tradicija per Vėlinių apeigas, aplankant pilkapius ir kitus kapus dainuoti našlaičių dainas ir kitas liaudies dainas apie mirusius.

Vėlinių sąsaja ir priešprieša su Helovyno švente, jos kilmė ir raida

Lietuvoje pastaruoju metu vis labiau populiarėja naujai atėjusi Helovyno šventė, tiksliau, – nauja jos atmaina, kurioje įsivyrauja su mirtimi ir įvairiais demonais susiję gąsdinantys siaubūnai (nors Helovyno kilmė pasižymi visiškai kitomis prasmėmis).

Toks demonizuotas Helovynas,  iškreipiantis mirties ir anapusinio pasaulio suvokimą, sunkiai dera su lietuviškais Vėlinių papročiais, kurie skatina pagarbą mirusiųjų pasauliui, artimą ryšį su anapus iškeliavusiais protėviais, apmąstant šio ir anapusinio pasaulio santykį.

Helovyno ištakos siejamos su senovės keltų tradicijomis, kurios siekia priešistorinius laikus. Pagal keltų kalendorių naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1 dieną, o jos išvakarėse spalio 31 dieną buvo švenčiama Samhaino šventė (keltų kalba Samhain reiškia „vasaros pabaigą“), pažyminti perėjimą iš gyvybingos vasaros į žiemą, siejamą su anapusiniu pasauliu. Tikėta, kad tą naktį riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių sunykdavo, todėl mirusiųjų vėlės aplankydavo namus.

Samhaino šventės vakare žmonės užgesindavo savo namų židinius, prie durų palikdavo vėlėms maisto ir dovanų. Tą naktį, kuri dėl artimo ryšio su anapusiniu pasauliu buvo laikoma ypatinga, druidai pranašaudavo ateitį, kūrendavo didelius laužus, aukodavo javus ir gyvūnus. Žmonės persirengdavo iš gyvūnų odų ar net kaukolių padarytais kostiumais tikėdami, kad tai padeda užmegzti ryšį su anapusinio pasaulio dvasiomis.

Pagal senuosius papročius šventės metu prie durų ir langų buvo padedami iš ropių padaryti žibintai, išraižant juose įvairius baisius veidus. Tikėta, kad tokie žibintai padeda atbaidyti klaidžiojančias piktąsias dvasias, kurios dėl trapios ribos su anapusiniu pasauliu taip pat atsiranda. Šis paprotys siejamas su airių legenda apie vieną iš tokių dvasių Stingy Jack, todėl išskobti žibintai vadinami Džeko vardu.

Svarbi senųjų keltų tradicijų dalis – vaikščiojimas nuo durų iki durų prašant maisto. Airijoje iš vėlesnių laikų žinomas paprotys (vadinamas guising), kai jaunuoliai persirengę lankydavo žmones dainuodami, pasakodami anekdotus ar krėsdami įvairius pokštus, o po to gaudavo skanėstų, vaisių, riešutų ar pinigų (tuo šie persirengėliai primena lietuviškų Užgavėnių kaukėtus veikėjus, kurie simbolizuoja anapusinį pasaulį). Iš to ilgainiui išsivystė dabartinė Helovyno tradicija Airijoje, JAV ir kitose šalyse vaikščioti vaikams su kaukėmis prašant saldainių ir  sakant: „Vaišės arba pokštas!“.

Ilgainiui senoji Samhaino šventė, švenčiama spalio 31 dieną, susiliejo su krikščioniškais papročiais. Krikščionybė keltų kraštus pasiekė IX a., kai Bažnyčia jau buvo paskelbusi lapkričio 1-ąją Visų šventųjų diena (anksčiau ši diena buvo švenčiama gegužės 13 d.).

Britų salose senąja anglų kalba Visų šventųjų diena vadinosi All Hallows Day, jos išvakarės – All Hallows Eve, o ilgainiui išvakarių pavadinimas sutrumpėjo iki Halloween. Pakeitus pavadinimą, Airijoje ir Škotijoje ši šventė ir toliau buvo švenčiama panašiai kaip Samhainas – su didžiuliais laužais ir persirengėliais, tarp kurių atsirado ir su krikščionybe susijusios kaukės (šventųjų, angelų, velnių).

Britų salose Helovynas išlaikė nemažai senosios šventės papročių, kurie ilgainiui persipynė su krikščioniškomis tradicijomis: pavyzdžiui, einant nuo durų prie durų buvo prašoma „sielos pyragų“, mainais pažadant pasimelsti už tų namų šeimininkų mirusių giminaičių sielas.

XIX a. viduryje airių ir škotų emigrantai masiškai ėmė plūsti į JAV, atsiveždami savo papročius, taip pat ir Helovyno tradicijas. Čia jie atrado moliūgus, kurie dar geriau nei ropės ar bulvės tiko Džeko žibintų gaminimui. Keitėsi ir persirengimo tradicija, nes airių ir škotų jaunimas vietoj šventųjų ir kunigų ėmė kurti siaubūnų kaukes, norėdami išgąsdinti aplinkinius.

Iš pradžių airiškas Helovyno tradicijas amerikiečiai dėl stipraus puritonų pasipriešinimo smerkė kaip pernelyg pagoniškas, todėl jos prigijo tik pietinėse valstijose. Tačiau ilgainiui JAV susiformavo savita Helovyno versija, susijusi su derliaus švenčių renginiais, kaimynų susibūrimais į „žaidimų vakarėlius“, kuriuose būdavo sekamos istorijos apie mirusius ir vaiduoklius, žaidžiami žaidimai, krečiami pokštai.

XX a. pradžioje Helovyną šventė jau visa Šiaurės Amerika. Ilgainiui Helovynas tapo viena mėgiamiausių JAV švenčių, pasižyminti bendruomeninėmis tradicijomis, išdykavimais ir saldumynų medžiokle (posakis „Vaišės arba pokštas!“ tapo tradiciniu), o kai kur susikūrė išplėtotas pramogų verslas siūlant aplankyti vaiduoklių namus, įsigyti įvairius kostiumus persirenginėjimui ir pan.

Ši šventė jau nebeturi nieko bendro su pirmine mirusiųjų pagerbimo ir vasaros pabaigos prasme.

Amerikietiškos tradicijos padarė įtaką ir Helovyno papročių kaitai pačioje Airijoje. Visgi Airija nenusileidžia – tai vienintelė valstybė, kurioje Helovynas yra valstybinė šventė (paskutinį spalio savaitgalį ir pirmadienį), o vaikams visą savaitę nereikia eiti į mokyklą.

Lietuvoje Helovynas neretai įgyja gana iškreiptą pavidalą, nutolstant tiek nuo airiškų, tiek nuo amerikietiškų tradicijų. Kita vertus, įsigilinus į Helovyno kilmę galima rasti nemažai prasminių sąsajų su lietuviškomis Vėlinėmis – abiems šventėms būdingos vaišės, aukos mirusiems, ugnies simbolika, derliaus motyvai, siekis užmegzti ryšį tarp šio ir anapusinio pasaulio.

Beje, kai kuriose Lietuvos vietovėse panašiu metų laiku taip pat gyvavo persirenginėjimo paprotys: Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje per linamynio talkas, kurios vykdavo naktimis nuo spalio iki Kalėdų, pasirodydavo tokie patys kaip ir per Užgavėnes persirengėliai, kurie krėsdavo įvairius pokštus, surengdavo vaidinimus ir įvairius žaidimus. Šie persirengėliai, kaip ir per Užgavėnes, simbolizavo anapusinį pasaulį, tačiau linamynio papročiai nebuvo tiesiogiai susieti su mirusiųjų pagerbimu.

Autorė yra Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė