Skiriama baltų kultūros puoselėtojo Olgerto Talivaldžio Auno (1922-2010) šviesiam atminimui
Šiandien (lapkričio 2 d.) Saulei nusileidus Lietuvos miškus ir laukus apgaubė Vėlinių vakaro vėluma. Šviesai traukiantis ir įsigalint tamsai, mūsų mintys, dėmesys ir veikla telkiasi į mūsų kasdienio būsto vidų, į namų židinį.
Vėlyvas ruduo – tinkamiausias laikas prisiminti nematomus pagalbininkus teikusius mums jėgų ir stiprybės kasdieniniame gyvenime ir darbe – mūsų protėvių vėles. Visais laikais buvo tikima, kad mirusieji nepalieka gyvųjų, kad net ir po mirties mūsų giminės, mūsų artimieji būna šalia. Dirbant darbus, sprendžiant nelengvus gyvenimo uždavinius ar sunkią valandą – elkis teisingai ir netruksi sulaukti jų pagalbos.
Sprendžiant iš senųjų raštų, mirusiųjų minėjimo apeigos prasidėjusios dar spalio mėnesį, tęsdavosi beveik iki lapkričio vidurio. Mirusiųjų minėjimo papročiai buvo susiję su tikėjimu, kad vėlės grįžta namo aplankyti savųjų. Todėl senu papročiu jas reikia priimti ir pavaišinti. Dauguma XVI-XVII a. rašytinių šaltinių iš kitų apeigų išskiria protėvių vėlėms skirtas vaišes, kurios būdavo ruošiamos kapinėse ir namuose.
Tikėjimas siela, kaip neabejotinai tikru dalyku, nemažiau patikimu negu kūnas, dar neseniai buvo toks tvirtas, kad vėlei ir sielai skirtose iškilmingose apeigose nematomomis vėlėmis būdavo rūpinamasi taip pat kaip ir gyvaisiais – joms kuriama pirtis, aukojamas maistas, giedama ir grojama.
A.Gvanjinis XVI a. rašė, kad žmonės savo artimųjų, giminių kapų ėjo lankyti pienu, alumi, midumi nešini. Ten jie keldavo vaišes, šoko ratelius, pūtė vamzdžius ir mušė būgnus.
Senieji vėlių maitinimo papročiai, nors ir sumišę su krikščioniškais, buvo gerai išlikę XIX a.. Tuo metu kai kuriose Aukštaitijos ir pietryčių Lietuvos vietose mirusiųjų vėlėms buvo kūrenama pirtis ir ruošiama puota. Vėles pirma kviesdavo nusiprausti, o po to pasivaišinti. Kiekvienai kviečiamai vėlei pastatydavo atskirą kėdę, padėdavo marškinius bei rankšluostį. Stalą apkrautą valgiais ir gėrimais palikdavo, kad vėlės netrukdomos galėtų vaišintis. Vėliau tas vaišes nunešdavo į kapines. Gėrimus išliedavo ant kapų, o valgius ten palikdavo.
Dar ir XX a. senovinės vėlių pagerbimo apeigos buvo atliekamos Rytų Lietuvoje ir Gudijoje.
Mielagėnų apylinkėse lapkričio mėnesį buvo atliekamos apeigos, vadinamos Ažinkai. Šeštadienį vakare visi būtinai turėjo nusiprausti pirtyje, o šeimininkė užkurdavo pečių ir virdavo jauno paršo ir gaidžio mėsą, grikinę košę ir grucę (didžiųjų kruopų košę) bei vadinamą prasalną – mėsą burokų rasale praskiestame vandeniu. Ryte anksti pasikėlę pirmiausia valgė mėsą, paskui palaukę ir kitus patiekalus. Prieš valgant kiekvienas paima į rankas šeimininko uždegtą žvakę, triskart apeina aplink stalą, o paskutinis žvakę padeda stalo vidury. Tuomet šeimininkas paėmęs šaukštą pila po stalu tris šaukštus pasiėmęs, o po jo taip daro visa šeimyna ir tada valgo viską iš eilės, kas buvo pagaminta ir kiekvieno viralo vis pila tris šaukštus po stalu. Kolei valgo patys, tai visko šiek tiek deda į krepšį ir neša diedam, t.y. elgetom. Pavalgius žvakę užpučia ir žiūri į kurią pusę eina dūmai – į tą pusę reiks tam, kas pūtė, išvažiuoti; o jei dūmai eina į viršų, tai tas dar pasiliksiąs namie. Panašios apeigos buvo atliekamos Dieveniškių apylinkėse ir kitur.
Gražiai Vėlinių nuotaiką apsakė etnografas Stasys Gutautas:
“Artėjant šiai šventei, žmonės važiuoti ir pėsti skuba aplankyti artimųjų kapus. Kapų kauburėliai sumirga chrizantemų žiedais. O Vėlinių naktį visos kapinės skęsta žvakių šviesoje. Senovės žemdirbiai tikėjo, kad ugnis pritraukia mirusiųjų vėles. Ugnis simbolizuoja dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų amžiną ryšį. Mirusiųjų šventėse deganti ugnis – mūsų siekis susitaikyti su tais, kurie išėjo iš šio pasaulio. Žvelgdami į liepsną, mes akimirksnį pamirštame save ir susiliejame su praeitimi. Mes pajuntame šio pasaulio trapumą, daromės geresni. Sušildyta mūsų dvasios ir širdies liepsnos, nurimsta ir vėlė, žinodama, kad ji dar gyva mūmyse. Tenelieka mūsų mažytėje bet tiek kančių ir skausmo patyrusioje Lietuvoje nė vieno pamiršto kapo, nė vieno neprisiminto mirusiojo. Uždekime žvakę ir tiems, kurių nėra kam prisiminti, ir tiems, kuriems jau niekas nesupils kapų”.
Tesujungia mus visus šventas Vėlinių vakaras, teįsigali Darna tarp gyvųjų ir mirusiųjų!
