Pagalvoju sau viena, kad mes nelabai draugiški savo gyventam laikui, tarsi būtume ir negyvenę. Kai pradėjau rinkti prisiminimus ir dainas, šokius, įrašinėti muzikantus, žmones, pasakojančius apie senesnius įvykius, mokančius tarmiškus pasakojimus ir kitas įdomybes, buvau studenčiukė.
Tada atrodė, kad žmogus, iš kurio ką nors užrašai, turi būti senas. Na, mes būdavom laimingi suradę kuo senesnį, bet mielai įrašydavom kiekvieną, jeigu mums pasakodavo apie įvykius, kurie buvo prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų. Pateikėjams tada galėjo būti 55 ar 60 metų, o mums atrodė, kad jie jau seni, tinkami įrašams.
Rasdavom ką nors įdomaus apie laiką, kai mūsų dar nebuvo, ir būdavom labai laimingi. Dabar žiūriu į nuotrauką, kurioje matyti, kaip aštuntame dešimtmetyje mano mamytė Kaišiadorių rajono Janušonių aštuonmetėje mokykloje vaidino Senį Šaltį, nes Kalėdų Senelio tada negalėjo būti (jis buvo ilgam „netekęs vizos“ lankytis SSRS teritorijoje).
Mokytojų vyrų ar vaidmeniui pasiryžusių mokinių tėvų matyt nebuvo rasta. Ir niekam iš vaikų toks „senelis“ pastorintu moterišku balsu neužkliuvo. Stovi visi vaikai kaip angeliukai, laukia saldainių.
Pagalvojau, kad metų daug prabėgo, bet jokiems „kraštotyrininkams“ tas laikotarpis, nors prabėgo jau daug metelių, visai nereikalingas. Ateitų dabar koks kraštotyrininkas pas mane, kaip aš pati kadaise darydavau, ir pradėtų kamantinėti taip, kaip aš anuomet, kai „numūčydavau“ pasirinktą klausinėjimui auką iki užkimimo ar valokordino lašelių.
Aha, įdomu, kaip ir ką aš pati pasakočiau. Gal ir gerai, kad neateina? O gal ir ne? Juk liks spraga, tarsi tada niekas nevyko ir niekas čia negyveno. Pasižiūriu dar kartą į nuotraukėlę. Matau, kad sėdi mokytoja Lazauskienė. Mokyklos direktoriaus žmona. O gal tuo metu direktoriavo Sabaliauskas? O koks jo vardas?
Oi, užmiršau. Ar tik ne Viktoras? O koks vardas buvo mokytojos Lazauskienės, ar tik ne Petronėlė? Gal ir gerai, kad nėra tos kraštotyros, jeigu aš net Lazauskienės vardo neprisimenu? Rūsčiai pasišaipiau iš savęs jūsų akivaizdoje, bet kiekvienas pagalvokim, ką mes papasakotume, jeigu į duris pasibelstų kraštotyrininkai. Taip, ir juokinga, ir nelabai…
O laikas nuteka tarsi į kokią juodąją visatos skylę…
Projektas Svarbiausi tautinio identiteto dėmenys: kalba ir etninė kultūra, 6 tūkst.
Kaip gerai ir teisingai parašyta. Ačiū, gerbiamoji Laura.