A. Gaidamavičius. Mes mokėjom tylėt

Kartą jaunam kino režisieriui Arnui Pigulevičiui, studijuojančiam Anglijoje, parodžiau Anglijos salą Juodųjų Lakajų ežere, Labanoro girioje. Toks gražus sutapimas lėmė, kad Arnas savo baigiamajam magistriniam darbui pasirinko sukurti filmą būtent apie šią miniatiūrinę Britanijos salos kopiją (jos kontūrai labai primena tikrąją salą). Iki šiol apie tą salą žinojau tik tiek, kad tai buvo vienintelė (iš penkiasdešimties) gyvenama sala Labanoro ežeryne ir kad jos gyventojai plukdė karves. A.Pigulevičius savo filmo idėją norėjo susieti su partizanais, bet aš maniau, kad tai būtų tik pritempimas, kol abu nepradėjome vietos senolių klausinėti daugiau. Pasirodo, ta sala net labai su partizanais susijusi, o ypač apie ją liudijantys artimiausi gyventojai.

Labanoro girios gyventojus prakalbinti apie tuos pokario laikus buvo sunku. Jei asmeniškai kažką ir papasakoja, tai viešai (į videokamerą) bijo. Net ir praėjus 30 metų nuo Nepriklausomybės atgavimo žmonės bijo kalbėti, bijo keršto. Galima tik įsivaizduoti, kokį siaubą patyrė šie žmonės, kad visam gyvenimui užrakino lūpas. Visgi radome 5 gyventojus, kurie išdrįso mums papasakoti neįtikėtinas istorijas. Nors kiekvienas iš jų priduria: „Mes išlikome gyvi, nes labai gerai mokėjome tylėti“.

Prie pat Anglijos salos, Juodųjų Lakajų krante, buvo įsikūrusi sovietinio veikėjo Antano Sniečkaus vila. Iš pradžių ji buvo pastatyta Gamtos apsaugos komiteto reikmėms, nes čia pat buvo įkurtas rezervatas. Saugoti Gamtos apsaugos komiteto vilą buvo pasamdyta vietos žmonių porelė. Tai mūsų kalbinta Irena Virvičiuvienė ir jos jau miręs vyras Ignas. Jie šioje viloje gyveno didžiąją dalį savo amžiaus, matė daug jos šeimininkų – nuo Antano Sniečkaus iki Algirdo Brazausko. Prezidentu tapęs Valdas Adamkus atvažiavo, apžiūrėjo vilą ir nusprendė, kad nenori tokioje, sovietmečio istorijomis persmelktoje vietoje būti. Vilą perdavė Turto bankui ir čia gyvenę Virvičiai ją išsipirko.  

Nuo tada, kai viloje apsistojo Antanas Sniečkus, ramios dienos Virvičiams baigėsi. Pasirodo, Irena Virvičiuvienė buvo Labanoro girios partizanų būrio vado dukra. Jos vyro brolis taip pat buvo partizanu. Bet nei saugumiečiai, nei pats Antanas Sniečkus to net neįtarė. Sunku įsivaizduoti, kas būtų buvę, jei ši tiesa būtų išaiškėjusi. Juk A.Sniečkus į Sibirą ištrėmė net savo tikrą brolį. Taigi Virvičiai ilgus dešimtmečius saugojo savo paslaptį, nieko nepasakojo net vaikams.

1974 metais mirus A.Sniečkui, vilą perėmė kitas Lietuvos komunistų partijos vadas Petras Griškevičius. Būtent tada Molėtų saugumiečiai ir „susizgribo“ dar kartą patikrinti vilos prižiūrėtojų biografiją (jie buvo tremiamųjų sąraše) ir atvykę pas P.Griškevičių, viską jam papasakojo. Griškevičius į tai atsakė: „Aš puikiai prisimenu tuos laikus, viską žinau, galite važiuoti ten, iš kur atvažiavote“. Šiuos žodžius Irena Virvičiuvienė prisimena kaip šiandien. Komunistų partijos vadas užsistojo partizanų būrio vado dukrą.

Na, o pačioje Anglijos saloje gyvenusį sodininką Dobilevičių (vardo niekas jau nebepamena) sovietų valdžia iškraustė į Palakajo kaimą, kad nebūtų pašalinių akių tiesiai priešais Sniečkaus vilą. Iki šiol saloje išliko minėto sodininko pasodinti maumedžiai, rožynai, svarainiai, guotai narcizų. Sala užima 5 ha ir tiek joje gyvenant sodininkui Dobilevičiui, tiek ankstesniems šeimininkams Belunskams, ji nebuvo apaugusi mišku, kaip dabar. Sala buvo ganoma ir savo karves ten ganė patys Sniečkaus vilos prižiūrėtojai Virvičiai. Pavasarį karves nuplukdydavo, o rudenį pasiimdavo. Karvės plaukdavo pačios, viliojamos duona.

Kai buvo griaunamas sodininko Dobilevičiaus namelis, jo rūsyje buvo aptiktas įrengtas partizanų bunkeris. Plačiau apie jį mums papasakojo Kertuojos kaimo 84 metų gyventoja Veronika Čaplinskienė. Anot jos, Anglijos saloje nuolat lankydavosi du partizanai (broliai Mateikai) iš gretimo Vižinių kaimo. Veronikos Čaplinskienės tėvas buvo nepriklausomos Lietuvos karininkas, bet, bijodama tremties, sunaikino visas savo tėvo nuotraukas. Pasiliko tik vieną, kurią buvo labai gerai paslėpusi.

Pokario metai Veronikai atrodė baisesni nei pats karas. Tą patvirtina ir visi kiti mūsų kalbinti žmonės. Stribai lankydavosi namie dieną, o partizanai naktį. Ir vieni apie kitus klausinėdavo. Bet didžiausia grėsmė buvo iškilusi patiems gyventojams, kurie juos įsileisdavo, maitindavo.

Tais laikais galėjai būti nušautas už menkniekį. Štai Palakajo kaimo gyventoja Janina Kanapeckienė prisimena, kad kolūkio pirmininkas nušovė jos tėvą, nes per daug prisišienavo žolės. Jų šeima laikė dvi karves, o leidžiama buvo turėti tik vieną. Nors pats Antanas Sniečkus gerai sutardavo su vietos gyventojais, bet jo pavaldiniai buvo žiaurūs. Neleisdavo ne tik žvejoti, bet net ir ledo žiemą išsikirsti. O vieną kartą, kai vaikai nugvelbė prie ežero paliktą A.Sniečkaus meškerę, buvo susiruošta iškraustyti visą kaimą ir tik po ilgų maldavimų to atsisakyta.

A.Sniečkus nemėgo vaikščioti lydimas apsaugos ir tuo jis buvo sau sukėlęs nemenką grėsmę. Kitas Kertuojos kaimo gyventojas Stasys Maslauskas prisimena vietos gyventojų pasakojimus, kad Sniečkaus vilos pasižiūrėti buvo atėjęs ir paskutinis Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis, pramintas Siaubūnu. Prie vilos jis atėjo persirengęs moterimi, bet Sniečkaus tuo metu ten nebuvo.

Antanas Kraujelis labai primena kino personažą Tadą Blindą. Pavyzdžiui, kolūkio pirmininkams palikdavo raštelius, kuriuose būdavo nurodoma, ko ir kam turi būti duodama, antraip atsakydavo savo galva. Jo savotiškas teisingumo vykdymas patiko ne visiems, todėl nenuostabu, kad partizanų ankstyvą žūtį nulėmė juos išdavę vietos gyventojai. Rusams Labanoro miškuose buvo sunku orientuotis, bet atsirasdavo išdavikų, kurie juos atvesdavo iki bunkerių.

Tik maža dalis partizanų žuvimo vietų Labanoro girioje yra pagerbtos. Daugelis tų vietų iki šiol nežinomos. Apie jas išduoda nebent tik mažas iš šovinių sukaltas kryžiukas medyje. Vieną tokią pušį šalia Girutiškio ežero buvau radęs ir aš. Pasakojama, kad sovietmečiu, kai miško darbininkai kirto čia mišką, šią pušį su kryžiuku jie paliko. Apie tai sužinojęs miškų ūkio  direktorius atvažiavo ir liepė medį nukirsti, bet miško darbininkai metė jam pjūklus po kojomis ir pasakė: „Kirsk pats“. Taip toji pušis pasiliko augti, liudijanti dviejų partizanų žūties vietą, kurių vienas yra Irenos Virvičiuvienės tėvas – Labanoro girios partizanų būrio „Baravykas“ vadas Balys Guobys, pravarde Varpas.

Filme bus jautri scena, kaip Irena Virvičiuvienė pirmą kartą aplanko šią pušį. „Vargu ar šiais laikais miško darbininkai taip pasielgtų, kaip anuomet, sovietmečiu. Nes jie nepatyrė to, ką patyrė I.Virvičiuvienė ir kiti senieji pokario liudininkai“, – filme pasakos buvusi Lakajos girininkė, dabar jau senjorė Irena Danilevičiūtė, kurios šeima taip pat slėpė partizaną.

Visa Labanoro giria yra gyvas paminklas praeities kovoms nuo seniausių laikų. Visa giria nusėta pilkapynais, 1863 metų sukilimo kapais, partizanų bunkeriais ir apkasais, žydų žudymo vietomis… Labanoro giria yra mūsų šalies gamtos paveldas, bet dar svarbesnė ji yra kaip kultūros paveldas, kurio gyvieji liudininkai nyksta. Nyksta ir žmonės, ir medžiai. Todėl mano ir kino režisieriaus Arno Pigulevičiaus pareiga – išsaugoti ir papasakoti šių vietų istoriją.

Už paramą filmo kūrimui dėkojame Jungtinės Karalystės Nacionalinei kino ir televizijos mokyklai.  

Autorius yra Molėtų krašto muziejininkas, gamtininkas.