T. Gutauskas: Esu dėkingas likimui už galimybę sukurti šį memorialą

Rugsėjo 20 d. Kryžkalnyje atidengus Lietuvos partizanams atminti skirtą memorialą, kuriame įamžinta 20 000 partizanų, paaukojusių gyvybes už Tėvynės laisvę, tarsi buvo žengtas dar vienas žingsnis – užrašyti neišaiškintą Laisvės kovų istoriją. Memorialo autorius Tadas Gutauskas džiaugiasi, jog pavyko sukurti simbolį, kuris padės drąsiai kalbėti apie mūsų tautos didvyrius.

– Kaip ir kada gimė sumanymas sukurti memorialą Lietuvos partizanams atminti?

– Sumanymas gimė 2017 metais, kai į mane kreipėsi patriotinės organizacijos, kad padėčiau įamžinti visus žuvusius partizanus. Buvo mintis, kad atsirastų Lietuvoje vieta, kur būtų įamžintas atminimas visiems žuvusiems partizanams. Tai turėjo būti didingas nacionalinis projektas, kuris apjungtų daugybę mažų paminklų, atminimo ženklų, nes vieningos pagrindinės partizanų pagerbimo vietos Lietuvoje dar nebuvo.

Man ta tema visada buvo svarbi ir įdomi. Užaugau tokioje šeimoje, kur tėvai dainavo partizanų dainas, niekada nebuvo parsidavę sovietų valdžiai. Dažnai savęs klausiau, jeigu imti ir daryti, kodėl tai turėtų būti aktualu šiuolaikiniam žmogui, jaunimui. Dabar daug paminklų yra pastatyta iškiliom asmenybėm socialistinio realizmo stiliuje, pavaizduota figūra ar portretas, o realiai tai ta pati stilistika, kaip buvo sovietmečiu, tik tai, kad dabar tematika kita. Tokia kryptis man neįdomi, tą aš iškart pasakiau. Aš modernistas, todėl norėjosi sukurti kažką aktualaus, įsimenamo, monumentalaus.

Esu globalios Lietuvos koncepcijos skeptikas, nes tada Laisvę apgynė gyvenę Lietuvoje, o ne svetur, ir dabar ją apgintų tikrai ne tie, kurie išsilakstę po pasaulį ieško sotesnio gyvenimo. Partizanų pavyzdys įrodė, kad žmonės mylėjo Lietuvą, nesitikėdami iš to gauti absoliučiai jokios naudos, negalvojo apie konformizmą, negalvojo apie tai, kad jiems bus atlyginta, kad jiems kažkas padėkos ar nusilenks. Jie tai darė vardan Lietuvos laisvės, vardan Tėvynės. Šie žmonės yra tikri šių laikų didvyriai ir tikras pavyzdys mūsų dabartinei visuomenei, kokiomis vertybėmis turėtų vadovautis žmonės.

Pamėginkime įsivaizduoti, jog dabar susidaro panaši padėtis, įsiveržia priešas iš Baltarusijos, kadangi dabar tai jungtinė su Rusija valstybė. Kas eitų į mišką, kas gintų Lietuvą, kas pabėgtų, kas tyliai priešintųsi? Visokių atvejų būtų, tačiau esu tikras, kad tikrai būtų žmonių, kurie išeitų į mišką, aš tuo neabejoju. Mums, kaip neskaitlingai tautai, labai svarbu sąmoningumas, suvokimas savo tapatybės, juk čia yra ta vieta, kur mes gyvename ir kuriame, čia ta vieta, kur mes vaikus savo auginame, kad čia kalbama lietuviškai. Tai yra šventa mūsų žemė. Tai ir buvo paskatos sukurti didingą paminklą, pabrėšiu – didingą paminklą tam, kad parodytumėme tų žmonių didvyriškumą, tam, kad  kiekvienas galėtų perskaitytų tas pavardes ir pagalvotų, kodėl tie žmonės žuvo už Tėvynę.

– Koks Jūsų asmeninis santykis su partizanų istorija?

– Mano šeimoje senelis, tėčio tėtė, Aleksandras buvo ištremtas į Sibirą, visiškai už nieką. Mano tėtis pasakoja kaip apie 1949 – 1950 metus, tuo metu jam buvo apie 12 metų, kartais ateidavo iš miško partizanai ir liepdavo tėvukui armonika groti, dainuoti, kartais arielkos įpildavo kaip tikram vyrui. Jis augo Vepriuose, netoli Ukmergės. Iš ten ir senelis kilęs. Man buvo pasakojama apie tuos vyrus, kaip nieko nebijančius. Kai jie ateidavo iš miško buvo šnabždama tik tyliai, bijoma, kad juos kažkas išduos, kad jie žus. Mano mama atvažiavus iš Kauno pasakodavo prisiminimus kaip vokiečių kareiviai elgėsi ir kaip rusų, – atiminėdavo maistą, daužydavo, tėvą puldavo. Nuo jaunystės pas mane užsikūrė ugnelė, žinojau, kad kada nors tapsime laisvi. Tada atėjo Sąjūdis, pokario laisvės kovų tema buvo galima garsiai kalbėti, atsirado partizanų atsiminimų knygų.

– Papasakokite apie pažintį su Juozo Lukšos-Daumanto žmona Nijole
Bražėnaite?

– Bendraujame su Nijole Bražėnaite jau pora metų. Sulaukiu vieną dieną jos skambučio. Ji klausia, ar čia Jūs tas skulptorius, kuris nori įamžinti partizanus. Mes tada su Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžiu galvojome kaip tą žemę, ant kurios dabar stovi memorialas, nupirkti. Ten buvo ūkinė žemė, ne valstybinė, o kol tu neturi žemės, tu negali daryti projekto.Reikėjo finansų. Ir Nijolė Bražėnaitė sako tuomet telefonu, kad ji pabandys padėti. Po to skambučio mes kartas nuo karto pasiskambindavome ir ji vis klausdavo, ar tikrai pavyks. Sakydavau, kad viską darau. Reikėjo viską nuo nulio padaryti. Bendražygiai buvo Angelė Jakavonytė, Giedrius Gataveckas, Saulius Černa, Jonas Burokas, Kęstutis Vilutis ir daugelis kitų.

Nijolė paskambino memorialo atidengimo išvakarėse ir sako: „Ar tikrai įvyks, dar negaliu patikėti, negi iš tikrųjų Lietuvoje bus tai padaryta, visgi yra Lietuvoje žmonių, kuriems svarbus partizanų atminimas. Juozas būtų laimingas, jei jis tai matytų. Tikėjau visada tavim, džiaugiuosi, kad tokį žmogų pažinau, be tavęs to nebūtų įvykę“. Labai sujaudino tas skambutis. Prasmingas tas darbas vien dėl tokio skambučio.

– Kokia memorialo koncepcija?

– Sudedamosios memorialo dalys yra lietuviško kalavijo formos obeliskas (H-25 m.), atminimo siena su virš 20 000 žuvusių partizanų pavardžių, išpjautų Vyčio kryžiaus formos stelose, pagerbimo aikštė (talpinanti iki 1 000 žmonių ) su nežinomo partizano kapu.

Kalavijas, įsmeigtas piliakalnio viršūnėje – tai pergalės ir išsilaisvinimo, gimtosios žemės apsaugos simbolis. Neveltui jį pasirinkome iš šlovingiausios Lietuvos istorijos – LDK laikų, taip siekdami prilyginti partizanų pasipriešinimo kovas skambiausioms lietuvių istorijos pergalėms. Obeliskas – kalavijas bus puikiai matomas vykstantiems svarbiausia Lietuvos magistrale Vilnius-Klaipėda iš dešimčių kilometrų.

Atkirsta esamo kalno dalis sukuria atodangą – žuvusiųjų atminimo sieną (H-5 m., ilgis apie 30 m.), kuri simbolizuoja tvirtą ir tarsi uola nepalaužiamą partizanų kovinę dvasią. Sienoje komponuojami apie 1200 tamsinto plieno Vyčio kryžių su žuvusių partizanų pavardėmis (po 18 pavardžių ant vienos stelos),  kurios tamsiu paros metu iš apačios būtų apšviestos raudonai, tuo būdu sukuriant krauju parašytų pavardžių metaforą. Šalia atminimo sienos formuojama aikštė, skirta pagerbimo ceremonijoms.

Kalavijas padalina atminimo sieną pusiau ir sminga į žemę – būtent šioje vietoje numatomas simbolinis Nežinomo Partizano kapas – tai granito plokštėse išpjautas juodas Vyčio kryžius su raudonu apvadu tamsiai žalio granito fone. Tokį ženklą ant uniformų rankovių partizanai buvo išsiuvinėję pasipriešinimo sovietų okupantams metu 1944-1953 metais.

– Ką pasakoja kalavijo simbolika?

– Kalavijo simbolika turi daugybę prasmių. Jis parodo, kad mes dabar laisvi, kad mes išsivadavome ir įsmeigėme kalaviją į pilkapį, bet mes galime jį vėl ištraukti. Mes nestovėsime kaip avinėliai, mes ir vėl eisime ginti Lietuvos. Tai labai stiprus simbolis, praėjęs per daugybę kultūrų, nuo pagonybės laikų. Viduramžiais įšventindavo į riterius su kalaviju, tik laisvas žmogus galėjo nešioti kalaviją.

Prof. Liberto Klimkos žodžiais tariant: „ Į kalvą įsmeigtas kalavijas – tarsi gimtosios žemės apsauga. Beje, primena ir kryžių…kalavijas smeigiamas po pergalingos kovos į apgintą šventąją gimtinės žemę, kad nusivalytų priešo užmačių bjaurastis“.

Etnologas Jonas Vaiškūnas rašo: „Iš kalvos iškylantis kalavijas tai tas pats „Pasaulio medis“, jungiantis Žemę ir Dangų. Kalva – Žemė, kalavijo skersinis su nulenktais kraštais žemyn – Dangaus skliautas, rankena ir buožė – virš dangaus esantis Dievas. Tokią pat prasmę perteikia verpsčių ir stogastulpių vertikali sandara, beje, ir krikščioniškas kryžius (jo kryžma – taip pat reiškia Dangaus skliautą, o nukryžiuotasis ant jo – Dievą). Vertikalus kalavijas simbolizuoja Dangaus ir žemės jungtį, kurią perteikia Dangiškoji šviesa sminganti Perkūno žaibu (šviesi, švitri geležtė) žemyn. Bendriausia prasme kalavijas simbolizuoja Gėrio Pergalę prieš Blogį. Tai šviesos jėgų gynėjo ginklas prieš grėsmingas tamsos jėgas. Baltų pasaulėžiūroje jis atitinka žaibą, suvokiamą kaip Dieviškosios šviesos nešėjo Perkūno ginklą, kuriuo mušamos ir vejamos blogio ir tamsos jėgos. Tuo būdu jis įkūnija ir įkvepia karį – Tėvynės gynėją, ne tik kaip ginklas, bet ir kaip dieviškos galios saitas, užtikrinantis Dievo pagalbą mūšyje už gėrį“.

– Kaip jaučiatės šiandien žvelgdamas į darbą?

– Kalavijas įsmeigtas į kalvą, tarsi laisvės, išsivadavimo, galios simbolis. Atkirsta kalno atodanga suformuoja tą aikštę. Tai ir viskas,nieko daugiau ir nenorėjau. Mano su architektu Sauliumi Pamerneckiu  mintis buvo sukurti labai organišką kompoziciją, be didelio įsikišimo į gamtą.

Kalva pati iš savęs yra labai graži. 200 metrų aukščio kalva, keturių kelių sankirta. Norėjosi minimaliai prisiliesti ir parodyti tai. Važiuoji autostrada ir matai tą kalaviją, tą simbolį. Šiokią dieną buvau nuvažiavęs, ir nustebau, jog eina daugybė žmonių. Esu laimingas. Vadinasi to reikėjo. Tie žmonės, kurie galbūt pusę lūpų kalbėjo, kad jų giminaitis buvo partizanas, dabar pakels  galvą ir galės drąsiai apie tai kalbėti, galbūt net pateiks naujų žinių, galbūt pateiks įrodymus, kur palaidoti nežinomi partizanai, galbūt bus atrasti, nustatytos jų pavardės. Dabar atminimo sienoje iš viso yra įamžinta 11 000 pavardžių su slapyvardžiais ir 9000 įrašų – „nežinomas partizanas“. Mes norime kasmet pildyti memorialą naujomis pavardėmis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezitencijos tyrimo centras (LGGTRC) yra įsipareigojęs kasmet pateikti naujai paaiškėjusias partizanų pavardes, o mes su Raseinių rajono savivaldybe jomis pildysime atminimo sieną. Taip memorialas būtų gyvas, interaktyvus, o žmonės išdrįstų vis garsiau apie tai kalbėti.

Girdėjau, kad jau dabar ruošiamas 2 000 naujų partizanų pavardžių sąrašas. Pradėjo plaukti duomenys iš žmonių. Žmonės buvo įbauginti. Jie negalėjo įsidarbinti, jie buvo ignoruojami, visaip žeminami. Atėjo laikas tiems žmonėms pakelti galvą ir pasakyti, kad jų artimieji yra didvyriai. Esu dėkingas likimui už galimybę sukurti šį memorialą.